Baltymas ar trynys?

"Poezijos pavasaris 2002".

Vilnius, "Vaga",

2002, 255 p.

Kasmet, kai visa, kas gyva, vykdo nemarias gamtos prievoles ir gyvena žaliąjį renesansą, į Lietuvos plokštumas, lyg paneigdamas visuotinį kitimą ir virsmą, tvankiu rūku įslenka "Poezijos pavasaris". Kažkur tarp skaitymų ir furšetų, svečių ir nuolatinės maišalynės mėtosi popierinis renginio dokumentas, liudijantis amžinąsias tiesas apie tradicijos tęstinumą, skonio skirtumus ir neskoningumo panašumus bei popiežišką alergiją gaiviam orui, – "Poezijos pavasario 2002" almanachas. Štai ir jo sudarytojai (o žiaurioji publika, sutik savo kankinius) – Liudvikas Jakimavičius, Eugenijus Ališanka, Sigitas Geda.

Nežinau, kodėl turėčiau koneveikti poeziją, kurios dėl jos kokybės iš viso neturėtų čia būti, kodėl negalėčiau stebėtis retkarčiais iškylančiomis į paviršių smaragdo puselėmis ir klausti, ką jos čia veikia, šiame bazinių pensininkų ir literatų neakivaizdininkų pasitūpčiojime. Mintį apie almanacho dalyvius pertraukia tokia L. Jakimavičiaus "Sudarytojo žodyje" skelbiama frazė: "Jau beveik nerašyta taisykle tapo ir tokia proporcija – kuo humaniškesnis sudarytojas, tuo storesnis almanachas, o kuo storesnis almanachas, tuo sunkiau jį perskaityti. Stengiausi skaitytojo labui, kad perskaityti jį būtų kuo lengviau, kad "Poezijos pavasario" skaitymas netaptų kančia." Regis, viską suminėjo – proporciją ir lengvumą, humanizmą ir kančią, bet tik ne tai, kad almanachas, norėdamas išlikti knygų rinkoje, turi tapti vertingų poezijos drobių kolekcija, sudaryta pagal aukščiausius meninius kanonus, o ne pagal kažkieno paiką, senų seniausiai nebepasiteisinantį kaprizą. Sutinku, kad būtų baisu, jei prie šio organizmo formavimo prisiliestų plaukuota akademiko, maištaujančio prieš žmonos kvepalus ir agituojančio už vidutinybių kongresą, letena. Bet varva seilė pagalvojus, kokių formų ir instrumentuočių, spalvų ir garsų būtų galima tikėtis iš "Poezijos pavasario", sudaryto vizionieriaus ir Laiko Mago O. Milašiaus arba vienišosios (vargšelė!) Salomėjos iš Abderos testamentu. Šitie tai jau tikrai nebūtų skaldę publikacijų į skyrius pagal eilėraščių (pateiktų ar atrinktų – neaišku) kiekį: "dešimt", "septyni" ir šitaip debilėjančia progresija tolyn.

Tekstus, vertus įdėmios apžvalgos, konkrečių pagyrų ar pamokų, parašė Giedrė Kazlauskaitė, Daiva Molytė, Darius Pocevičius-Pociūnas. Ši kompanija temų ir kalbinių priemonių įvairove, jų valdymu, taip pat asmeninių patirčių (nors kartais ir fiktyvių – nieko nepadarysi – amžius) raiškos brandumu, smagiais nusišnekamaisiais įvaizdžiais ir restauraciniais užmojais leidžia viltis, kad skrajojančių poetų (kuriuos veikė tik argumenta ornithologica) era ilgai nebeužtruks. Giedrė Kazlauskaitė:

didžioji J tarė: "aš, garbinga

dukart ištekėjusi moteris

tikrai esu mačiusi

vyro lytinius organus

bet nė už ką neišdrįsčiau jų

nupiešti

("Savarankiškos moterys", p. 183)

Jaunoji autorė kažkuo net fenomenali. Mergaitė, drąsa ir vaizduotės lakumu pranokstanti berniukus, poetiką painiojanti su epiškumu, švento- sios mina laidanti "galiorkos" juokelius, yra verta, kad jau minėta plaukuota akademiko letena pakylėtų jos pavardę iki nepatikimųjų rango.

Daiva Molytė ramesnė, mažiau nusikalsta, tačiau ir mažiau atsiskleidžia. Jos kultūringumas dar saldokas, bet yra pagrindo manyti, kad nepraradusi savo trapios laikysenos ji leis sau meistriškai išminkyti grubią materiją. D. Molytė linkusi į smulkesnį žanrą, kurį visur ir visada lydi stiliaus lakoniškumas (pvz., kai pavadinimas reiškia eilėraščio sprendinį), išsiplečiančios ir susitraukiančios prasmės. Minėtų dalykų užuomazgos kartu su dar išlikusiais mokykliniais rankdarbėliais geriausiai pastebimi eilėraščio "Krikštai" observatorijoje:

Marija, Ernikė, Luiza –

pamario vardai sustingę,

pušų priedangoj,

persodinto medžio ilgesiu

kvėpuoja...

(p. 189)

Darius Pocevičius-Pociūnas pasižymi saturnaliniu imažizmu. Jis vaidina apsirijusį ponaitį, kurio įžeidžiančiame tone įžvelgiu nemažai poetui reikalingų nuodų ir vaistų. Tačiau dar nelabai aišku, kaip autorius jausis ir rašys, kai šis jo paties sugalvotas gaivališkas žaidimas įgris iki gyvo kaulo, o vidinės struktūros pareikalaus naujo tikroviškumo, kai jam teks laupyti šašus nuo neužgijusių žaizdų. "Viskas čia yra labai svarbu – / vanduo šventasis tyriausių šaltinių / amžinybės sūrūs milteliai / magiškas puodų beldimas / dūmai kvapūs žolelės / burtažodis / kiek-tau-dėti čia būtinas // (...) tik tada tu pavirsi / mėsos gabalėliu mažu / odelėj gličioj" ("Tampi labai stiprus suvalgęs priešą savo (koldūnai), p. 112).

Nevienalyčiai pasirodė H.A. Čigriejaus ožkos ir vilkai, A. Andriuškevičiaus dedikacijos, J. Mečkausko-Meškėlos asociatyvūs pilstymai, A. Veščiūnaitės TU PELA GEGO ir kiti gražūs nesusipratimai, A. Pakėno "kleve mūsų, kurs esi atšlaime", J. Čeičytės "Keturi sustojimai", D. Zelčiūtė, J. Dambrauskaitė, D. Paklonskaitė, kaliausės ir užsieniečiai.

Darius Šimonis