Tas svaiginantis šūdmalos pasaulis...

Šiandienos pasaulyje kaip niekada anksčiau yra daug palankių erdvių kurti savo mitą ir nepriekaištingą įvaizdį, jo auditorijai taip ir nesužinant, kad už fasado testovi melui gabus žmogus, iš tiesų visai nepasižymintis virtualioje realybėje sukurtais savo bruožais ir pateiktomis patirtimis. Tokiam fenomenui filosofas Harry G. Frankfurtas pritaikė šūdmalos terminą. Pasak jo, sakantis tiesą ir meluojantis žmogus panašūs tuo, kad abiem tiesa yra pagrindas – tik vienas jos siekia, o kitas vengia. Šūdmaliautojui tiesa nėra svarbi, svarbu, kad sukurtas teiginys tarnautų jo reikmėms.

Tokių šūdmaliavimo apraiškų galime rasti kas antroje socialinių tinklų anketoje, o štai naujausios Oskaro Koršunovo teatro premjeros „Šūdmala“ dramaturgė ir režisierė Goda Simonaitytė šią Frankfurto teoriją panaudoja ne ką mažiau absurdu vaisingam meno pasaulio ežero dugnui sujaukti ir suteikti žiūrovui progą ne tik pasijuokti iš šios ekosistemos dėsnių ar pasijusti, kad, laimei, ne jis vienas buvo sumišęs skaitydamas į atvirą kosmosą lekiantį meno kūrinio aprašymą, bet ir susimąstyti: o kas gali būti laikoma geru menu? Ar jo iš viso esama?

Spektaklis pasakoja apie jauno menininko Gyčio (Gytis Laskovas) netikėtą sėkmę, užgriūvantį viešumą ir kaip tai pakreipia jo kūrybinį kelią. Gytis, kaip ir jo draugas Karolis (Karolis Kasperavičius) bei daugybė kitų menininkų, blaškosi niekada nesustojančiame meno pasaulio dėsnių pragaro rate: nepasiekiamas meno kūrėjo statusas, personalinės parodos, kai reikia – kolektyvinės, nežinia kaip gaunamos, bet reikalingos biografijos enciklopedijose, recenzijos, mito kūrimas, asociacijų kūrimo klystkeliai... Atrodo, tam, kad būtum įvardijamas kaip pripažintas menininkas, turėtum meno kūrėjo statusą ar sukurtum savo asociaciją, turi greičiau gimti tinkamoje kastoje, negu bandyti to siekti „žemiškuoju“ būdu.

Menininkai, pavargę nuo sistemos, sugalvoja rengti parodą be atrankos kriterijų. Gytis, patyręs plaštakų traumą, nuo tapybos pereina prie objektų ir parodoje pristato cukinijas, o Karolis, apsukrios Kuratorės (Inga Šepetkaitė), kuriai nepardavė savo paveikslo, pašalintas iš parodos, surengia provokaciją – panaudoja išmetimui pasmerktą Gyčio paveikslą. Paaiškėjus paveikslo autorystei Gytis virsta socialinių tinklų žvaigžde ir kone galva žemyn pasineria į šūdmalos gelmes: kuria ekologiškus, ego žudančius performansus, rengia protesto akcijas, tampa po slystančia menininko kauke pasislėpusiu nuomonės formuotoju, bet juk įvaizdis svarbiausia! Karolis – Gyčio priešybė, atstovaujanti „tikriems“, nors ir kiek klišiniams menininkams (skurstantiems, vagiantiems dažus, tačiau turintiems gerą ir kritišką žvilgsnį), – atrodo kaip dar labiau Gyčio parsidavimą ir susireikšminimą išryškinantis kontrastas.

Šio spektaklio pažiba yra kūrybingas Simonaitytės humoras, kuris toks retas Lietuvos teatre, – čia aštriai ir taikliai pasišaipoma net iš parodų lankstinukų, kurie, užuot tiesiog atskleidę paveikslo autoriaus vardą, labiau primena lobių medžioklę: verčia pereiti visą pažeminimo ritualą, bandant suvokti, kur parodoje tu dabar esi, kur turi eiti toliau ir kaip, po galais, šitą lankstinuką sulankstyti atgal į originalų būvį. Veikėjų pokalbiai žaidžia netikėtais žodžių junginiais, šmaikščiomis frazėmis ir charizmatiškai apnuogina perdžiūvusį meno pasaulio kūną, su kuriuo susiduria pasakojimo herojai. Puiki šio pasaulio atstovė – Ingos Šepetkaitės kuriama Kuratorė, kuri, grakščiai žongliruodama absurdiškomis meno taisyklėmis, rodos, be jokių sunkumų jas išberia Gyčiui ir Karoliui, tarsi sumišusiems mokyklinukams, baigiantiems „išsisukti smegenis“, patekus į Volstrito biuro sumaištį. Ji – tarsi šūdmalos koordinatorė, sėkmės surastą Gytį nukreipianti šios kūrybinės filosofijos link, o užsidegęs menininkas uoliai ja persismelkia ir net perima kontrolę, pagavęs azartą būti šių dienų mesiju: patiktukai, pasidalinimai ir trumpų videoįrašų peržiūros suteikia menininkui didesnę galią, negu jo gebėjimai ir talentas gali pakelti.

Visi Gytį ir Karolį supantys veikėjai nuostabiai šmaikštūs ir charakteringi – atrodo, kad Simonaitytės pašiepiančio žvilgsnio neišvengia nė vienas meno pasaulio fenomenas. Štai parodoje pasirodo it iš auksinės formos išlietas sėkmės lydimas menininkas, bohemos atstovas ir legendinis jaunųjų menininkų mokytojas (Algirdas Dainavičius) – lengvai ekscentriškas, gali būti, kad „įkalęs“, nuolat ieškantis vietos parūkyti ir niekad nepraleidžiantis progos pakalbėti. Šalia jo išnyra tiek stiliumi, tiek elgsena ekstravagantiška meno kolekcininkė (Dovilė Šilkaitytė), kuri su legendiniu bohemiečiu parodos kūrinius aptarinėja isteriškai komišku meniniu žodynu, o paukštiškai kraipydama galvą verčia nenusakomo stiliaus galvos apdarą (primenantį kažką tarp ausų ir antenos) patirti vis juokingesnes ir vis labiau aplinkiniams trukdančias metamorfozes. Galiausiai scenoje veikia ir paprastiems, žemiškiems žmonėms atstovaujanti parodos prižiūrėtoja (Janina Matekonytė) – jos panagės juodos ne nuo dažų, bet nuo sodo žemių, o kiekvienas prašalaitis į parodą gali įeiti tik lankytojo teisėmis, kol savivaldybė ar kuratorė neįrodė jo kaip menininko statuso. Nepaprastai keista buvo iš jos lūpų išgirsti monologą, kad štai jaunimas parodose nebežino, kaip elgtis, kurį asmeniškai Nacionalinėje dailės galerijoje kone žodis į žodį teko išgirsti iš parodos prižiūrėtojos[1], – lieka tik žavėtis Simonaitytės dramaturginiu pastabumu.

Nors žaisminga meno pasaulio absurdo dekonstrukcija įtraukia, siužetas yra silpnoji spektaklio dalis. Būtent dėl to pirma spektaklio pusė kur kas stipresnė už antrąją – pirmojoje gauname iki valios prisijuokti iš meno pasaulio absurdo, kurio jis ypač turtingas. Tačiau antroje spektaklio pusėje, nustojus mėtytis smagiais apsižodžiavimais ir siužetui spėriai pradėjus judėti nuo žodžių link veiksmų, įvykus Gyčio metamorfozei į žymų menininką ir kone čia pat virtus šūdmaliautoju, jo iškilimas ir finalinė istorijos atomazga – pernelyg nuspėjama, netikėtai buitiška.

Išėjus iš salės ir naiviai viliantis, kad šūdmala liks jos ribose, emocijos dvejopos. Iš vienos pusės, teko pasimėgauti viena geriausių absurdo komedijų per ne vieną praėjusį sezoną, o iš kitos – net tikėti nesinorėjo, kad tokią stiprią meno pasaulio satyrą perteikė toks paprastas siužetas ir vargiai originali, dramatiška pabaiga. Tad, kol galvoje vis dar sukasi pirmosios dalies teksto kūrybiškumas, pati istorija skatina norėti daugiau.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė