7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp kontrolės ir atsitiktinumo

Justino Vinciūno spektaklis „Poveikis“

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 35 (1612), 2026-11-06
Teatras
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.

„Šalutinio poveikio nebūna, Tobi. Tai tiesiog poveikis, kurio negali parduoti“, – ironiškai atkerta Lucy Prebble pjesės „Poveikis“ veikėja gydytoja Lorna Džeims. Ši replika apnuogina ne tik farmakologijos ir komercinių interesų sąsajas, bet ir tarsi pačią medicininių eksperimentų logiką – poveikis tampa „šalutinis“ ne todėl, kad yra mažiau tikras, o todėl, kad neatitinka laukiamo rezultato. Būtent ši skirtis – tarp to, ką siekiama sukelti, ir to, kas iš tiesų įvyksta, – yra viena svarbiausių pjesės idėjų.

Spalio viduryje Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje įvyko Justino Vinciūno režisuoto spektaklio „Poveikis“ premjera. Pagal šiuolaikinės britų dramaturgės Prebble pjesę sukurtame spektaklyje vaidina Gabrielė Baubaitė, Povilas Barzdžius, Artūras Sužiedėlis ir Ugnė Žirgulė. Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė Paulina Turauskaitė, muziką – Mantas Mockus, choreografiją – Povilas Jurgaitis, šviesų dizainą – Karolis Zajauskas, pjesę vertė Ignas Beitsas.

 „Poveikyje“ veikia keturi personažai: eksperimentiniame antidepresanto tyrime savanoriškai dalyvaujantys Koni ir Tristanas bei tyrimą prižiūrintys gydytojai Lorna ir Tobis. Tarp tyrimo dalyvių užsimezgęs romanas kelia klausimą, ar cheminių procesų veikiami jausmai gali būti laikomi tikrais. Tačiau dramaturgė žengia ir toliau – gydytojai, mėginantys objektyviai vertinti kitų būsenas, patys pasirodo esantys priklausomi nuo asmeninės patirties, įsitikinimų ir emocinių prieštaravimų.

Pagrindinę spektaklio liniją plėtoja klinikinio tyrimo dalyviai Koni ir Tristanas, kuriuos vaidina Baubaitė ir Barzdžius. Koni linkusi analizuoti savo išgyvenimus, o Tristanas pasitiki spontaniška patirtimi. Čia ypač išsiskiria Barzdžiaus kuriamas personažas – aktorius tiksliai valdo reakcijų tempą, intonacijų kaitą ir fizinę raišką, organiškai pereidamas nuo žaismingos provokacijos prie pažeidžiamumo. Personažo impulsyvumas nėra vien išorinis charakterio bruožas – jis atsiskleidžia per partnerystę, konkrečias situacijas ir taiklius emocinių būsenų pokyčius.

Antrasis personažų duetas – gydytojai: Sužiedėlio Tobis ir Žirgulės Lorna. Jiems bendraujant mokslinė diskusija pamažu pereina į asmeninę konfrontaciją. Žirgulės kuriama Lorna pirmose scenose atrodo kiek suvaržyta, tačiau veiksmui plėtojantis aktorės raiška darosi tikslesnė, o profesinį santūrumą keičia vis ryškesnis vidinis pažeidžiamumas. Ši personažo raida leidžia atskleisti ne tik gydytojos abejonę dėl Tobio mokslinių nuostatų, bet ir istorijos pradžioje nutylėtą jos pačios asmeninį santykį su psichikos sveikata.

Vis dėlto premjeriniame rodyme aktorių ansamblis dar ne visuomet veikia kaip vientisas sceninis organizmas. Kai kuriuose dialoguose juntama neužtikrinta partnerystė, nevienodas reakcijų tempas, o stipresnius epizodus keičia mizanscenos, kuriose, regis, dar ieškoma bendro ritmo.

Netikėtas, tačiau itin svarbus šiame pastatyme Povilo Jurgaičio choreografinis epizodas, įsiterpiantis į dialogais grįstą spektaklio struktūrą. Koni ir Tristano santykis čia perkeliamas iš verbalinės plotmės į fizinę, o kūnų sąveika įgyja savarankišką dramaturginę reikšmę. Judesio ritmas, artumo ir atstumo kaita sukuria intensyvumą, kurio ne visuomet pasiekiama dialoguose. Choreografija ne iliustruoja jausmus, bet leidžia juos patirti tiesiogiai, suteikdama personažų santykiui emocinės gelmės.

Vinciūno spektaklio vizualinį pagrindą formuoja Paulinos Turauskaitės scenografija ir kostiumai. Rūtos salėje įrengta metalinė konstrukcija, atviri apšvietimo prietaisai ir keli funkcionalūs baldai kuria sąlygišką laboratorijos erdvę, drauge atverdami paties teatro techninį mechanizmą. Erdvė kuria nestabilumo įspūdį. Metaliniai strypai sudaro savotišką tinklą, tačiau šis nėra taisyklingas ar užbaigtas. Visa tai pratęsia santūrių pilkšvų tonų kostiumai, kurių neutralumas vizualiai suartina eksperimento dalyvius ir juos stebinčius gydytojus. Aktorių stumdomi prožektoriai keičia šviesos kryptis, perbraižo scenos ribas, išskiria arba sujungia veikėjus. Taip šviesa tampa ne tik atmosferos kūrimo, bet ir sceninio veiksmo organizavimo priemone. Scenografija išryškina dvigubą stebėjimo situaciją: pjesės veikėjai virsta mokslinio tyrimo objektais, o žiūrovai – jų elgesį ir jausmus stebinčiais eksperimento liudininkais. Netaisyklingas konstrukcijų tinklas kuria trapios, iki galo nesuvaldomos sistemos įspūdį, kuris kontrastuoja su mokslo siekiu žmogaus patirtį suskirstyti į aiškias kategorijas.

Tai pratęsia režisūrinis prologas. Sužiedėlio vaidinamas psichiatras Tobis spektaklio pradžioje kreipiasi į žiūrovus, pristatydamas būsimą eksperimentą. Rankose laikydamas žmogaus smegenų muliažą jis įgyja savotiško tyrimo vedėjo poziciją, o publika tampa ne tik istorijos stebėtoja, bet ir simboline eksperimento dalyve. Sužiedėlio kuriamo Tobio profesinis pasitikėjimas, ironija leidžia šiame epizode įžvelgti mokslinio autoriteto demonstravimą.

Šis motyvas sugrįžta spektaklio finale, kai santykinai racionaliai organizuotą komunikaciją suardo groteskiškas veiksmas: gydytoja Lorna atima Tobio demonstruojamas smegenis ir įsuka chaotišką judėjimą, persikeliantį net į žiūrovų erdvę. Nors smegenų demonstravimo scenos egzistuoja ir originalioje Prebble pjesėje, Vinciūnas, perkeldamas Tobio monologą į pradžią ir sukurdamas tiesioginį jo atliepimą pabaigoje, išryškina žiedinę spektaklio kompoziciją. Mokslinio pažinimo simbolis virsta absurdiško žaidimo objektu, o autoritetinga gydytojo laikysena praranda stabilumą. Vis dėlto tarp komizmo ir grotesko balansuojantis finalas atrodo kiek perteklinis – režisūrinė ironija pernelyg tiesmukai įvardija tai, kas pjesėje paliekama interpretacijai.

Vinciūno „Poveikis“ įtaigiausias tuomet, kai sceninė forma ne iliustruoja dramaturgės keliamus klausimus, o leidžia jiems skleistis per personažų santykius, judesį. Nors premjeriniame rodyme dar juntama ne visai nusistovėjusi spektaklio ritmika, stipriausi jo epizodai liudija pastatymo potencialą. Spektaklis gali būti ypač artimas jaunesnei auditorijai, kuriai meilės, psichikos sveikatos ir asmens autonomijos klausimai atsiveria ne kaip abstrakčios dilemos, o kaip kasdienės patirties dalis.

Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Ugnė Žirgulė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Ugnė Žirgulė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Ugnė Žirgulė ir Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Ugnė Žirgulė ir Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius ir Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius ir Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Gabrielė Baubaitė ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.
Povilas Barzdžius spektaklyje „Poveikis“. A. Gudo nuotr.