Jei dar negirdėjot, tai pasaulis griūva

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programa šiemet žiūrovams pasiūlė pažintį su kūrėjais iš Graikijos. Bendradarbiaujant su Atėnuose įsikūrusiu šiuolaikiniu kultūros ir meno centru „Onassis Stegi“ siūlyta pažvelgti, kaip graikų teatralai, nuvainikuodami verbalinius pasakojimo būdus, kūnais, vaizdais, judesiu reflektuoja trūkinėjančią būtį. Du rodymai skirti skambiai išreklamuotam vizualiajam Mario Banushi „Mami“, po sykį parodyti Charos Kotsali disonansinė energijos iškrova „It’s the End of the Amusement Phase“ ir kaip kortų namelis sugriūvantis Dimitrio Karantzo „Namas“.

Jei „Teatras yra  pabėgimas“, kaip teigė šiųmetis „Sirenų“ šūkis, tai spektaklis „Namas“ – spąstai, kuriuose pabėgimo nuo kasdienybės galimybė eliminuojama dusyk. Pradžioje lėtas kaip visą savaitę lauktas šeštadienio rytas, spektaklis netrunka nusitempti į buitišką monotoniją. Nuo žiniose kasdien griaudinčių nelaimių ir įspėjimų apie grėsmes čia užuovėjos irgi nėra. Pasaulinė suirutė užgriūva išdidintu medijuotu vaizdu, intensyviai skambančia muzika. Nuo realybės pabėgti neįmanoma, galiausiai iškeltą eskapizmo teoriją programos pristatyme nuneigia festivalio organizatoriai.

Scenoje sukonstruotas butas. Siekiant universalumo, nei rekvizitas, nei pokalbių nuotrupos neišduoda jokių konkretybių – šalies, miesto, vardų, pavardžių. Kasdieniškumo sąlygai sustiprinti pasitelkiamos namų atmosferą kuriančios smulkios detalės: grindų girgždėjimas vaikštant, nuo kulnų nusmauktos spalvingos kojinės, neįpareigojantys, laisvi kostiumų dailininkės Ioannos Tsami parinkti drabužiai, veikiančios skalbyklės garsas. Į kriauklę atsitrenkiantis šaukštelis, iš čiaupo bėgantis vanduo sufleruoja apie tolesnes, už regos lauko liekančias buto erdves. Varteliais į išorinį pasaulį už sienų tampa langas – rėmas, už kurio plyti ekranas, vaizdu nurodantis į gatvę. Kol moteris (Alexia Kaltsiki) slampinėja po namus, prie stalo varto popierius, nueina susitepti sumuštinio, žvilgsnis nejučia viltingai nukrypsta į langą-ekraną, tikintis išvysti kokį prėską sėdėjimą praskaidrinsiantį pokytį. Pasigirsta raktų dzingtelėjimas – grįžo vyras (Fidel Talampoukas). Pora kasdieniškai šnekasi, pokalbių turinys paliktas įsivaizduoti. Išverčiamas tik vienas kitas sakinys, pabrėžiantis į rutiną įsisukusio žmogaus polinkį sureikšminti menkniekius, kol didesnės bėdos nustumiamos tolyn. Moteriai neramu dėl baziliko – gal jam nepakanka šviesos?

Nauja tvarka, nepakeliamas karštis, kapinės vietoj muziejų. Kaip Harry Harrisono romane „Padarykite vietos! Padarykite vietos!“, iš gatvės lavonus surenka ir kūnus sumala šiukšliavėžė. Vyras ramiu balsu skaito distopinį kūrinį net nenujausdamas, kad visas jo paties pasaulėlis tuoj grius.

Ir staiga noras pro langą pamatyti nors kokį vyksmą išsipildo. Tik norėti reikia atsargiai. Projekcijų autorės Geli Kalampakos išorės pasaulio matrica trūkinėja, vaizdai ima virsti pikseliais, praeiviai išsilieja, vaikšto atbuli. Kažkas ten, už lango, labai negerai, realybė išsikraipiusi. Užtvanka griūva, ekranas užtvindomas greitai besikeičiančių katastrofų srautu: sumirga atskylantys ledynai, karai, protestai, potvyniai, žemės drebėjimai, susirėmimai. Intensyvėjant vaizdams ekrane, garsėja ir kompozitoriaus George’o Ramantanio muzika, žadinanti jauseną, lyg tuoj atžygiuos grėsmingai nusiteikusi minia. Nerimastinga skuba užsikrečia ir aktoriai, jų judesiai darosi skubesni, išduodantys įtampą. Pavieniai aktorių veiksmai už nugaros lekiančių katastrofų fone atrodo beprasmiai – vyras zuja pirmyn atgal rankoje laikydamas laidą, moteris į permatomus drabužių maišus ima kišti augalus. Lūžta lentyna ir iš jos iškrinta kalėdiniai papuošimai. Iš spintelės kabo eglutė pakaruoklė su blyksinčiomis lemputėmis. Scenografės Clio Boboti sukurta erdvė – ne šiaip butas, bet visą laiką tiksėjusi susinaikinimo dėžutė. Naviguoti neužsigaunant šiame chaose aktoriams padeda Tasos Karachalios kurti judesiai.

Spektaklis „Namas“ – tai mūsų bandymas išsaugoti patogų, nedrumsčiamą gyvenimą, kol pasaulis didžiuliu greičiu artėja prie bedugnės krašto. Valandą ištempdamas į jutimiškai daug ilgesnę laiko atkarpą, režisierius Dimitris Karantzas pasitelkia nuobodulį ir perviršį, kad perteiktų stabilumo kolapsą užgriūvant viskam vienu metu.