Akimirkos prie fiziko staliuko

Visą pasaulio tvarką diktuoja fizikos dėsniai: obuoliai krinta nuo šakų žemyn, šaltą rudens rytą įkaitusi žemė garuoja ir pakyla rūkas, net ir žmonės mėgsta sakyti „priešingybės traukia“. Fizika ir fiziškumas apskritai yra neišvengiama kasdienybės dalis – mus supa objektai, o jų judėjimo ypatybės elementarios, savaime suprantamos ir kasdieniškos. Ir vis dėlto, susėdus žiūrovų salėje ir pažvelgus į teatrinėje prietemoje stūksantį staliuką, šie dėsniai atrodo magiški.

Tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“ pristatytas belgų kompanijos „Modo Grosso“ darbas „Tout / Rien“ („Viskas / Nieko“) pakviečia į kasdienius dalykus pažvelgti atidžiau. Spektaklio autorius ir atlikėjas Alexis Rouvre’as, apsiginklavęs rankų miklumu ir paprastais objektais, mažytėje „Menų spaustuvės“ studijos salėje pakviečia trumpam palikti kasdienybę už teatro durų, o gal kaip tik priešingai – viską išdidinančiame ir susvarbinančiame scenos vakuume pažvelgti į ją nauju, nuo rutinos ir įpročio apvalytu žvilgsniu.

„Tout / Rien“ receptas susideda iš balansavimo, kūnų judėjimo, atlikėjo ir jo rankų miklumo, optinių iliuzijų, komiškumo, ir galiausiai, sekdamas šiuo receptu, žiūrovas gali pasimėgauti nebloga porcija grožio ir nuostabos. Kai kurios spektaklio scenos labai paprastos, kone meditatyvios. Pavyzdžiui, tarp atlikėjo stalelį supančios konstrukcijos palengva sumezgamas ir, kurį laiką ant jo įkurdinus balansuojančių virbalų instaliaciją, išardomas balkšvų siūlų voratinklis; ant baltos staltiesės byra juodas smėlis ir auga jo kalnelis.

Daug dinamiškesnių kūrinio akimirkų pasiūlo žaidimai grandinėmis bei grandinėlėmis ir jas veikiančiais fizikos dėsniais. Šiuolaikiniame cirke ar iliuzionistų pasirodymuose yra toks triukas, kai, tinkamai trūktelėjus į kokią nors talpyklą įdėtą storesnę virvę ar grandinėlę, ši iššoks lauk, sudarydama gražią aukšto lanko formos virtinę. Šiam triukui atlikėjas skiria kone daugiausia laiko – įvairiausių storių ir spalvų grandinėlės laksto iš puodelių, ąsotėlių ir puodynių, žavėdamos savo neįprastomis judesio trajektorijomis. Norėtųsi sakyti, kad šis triukas spektaklyje pernaudotas, bet, ko gero, atlikėjas puikiai žino, koks raminantis malonumas yra jį stebėti, tad leidžia sau daugiau, kol žiūrovas beveik gali pajusti vaikišką nuostabą, kai viskas yra nauja, o ypač dominančio veiksmo galima prašyti vis iš naujo.

„Tout / Rien“ yra ne tik magiškas, bet kartu ir juokingas. Spektaklio komiškumą puikiai pakursto paties atlikėjo veido ekspresyvumas, daug žaismingų sutrikimo išraiškų, o jos, kartu su išlavintu atlikėjo miklumu, ant staliuko atsirandančius objektus pastato į daug šmaikščių situacijų – magneto veikiamos grandinėlės virsta kone žmogiškai judančiais „savarankiškais“ veikėjais, per tamsos akimirkas savo išsidėstymą ant stalo keičiantys akmenys tarsi nori iš atlikėjo pasišaipyti, o virš menininko galvos siūbuojančios švytuoklės verčia jį mikliai išsisukinėti, kad tik negautų į galvą.

Keista sėdėti spektaklyje, kuriame vargiai gali įskaityti kokią nors atliekamų veiksmų prasmę, temą ar istoriją, ir vis tiek mėgaujiesi laiku, leidžiamu žiūrovo vietoje. Kaip esama meno dėl meno, taip čia veiksmas yra dėl veiksmo – tarsi kvietimas sustoti ir pastebėti, kiek mus supa žavingų ir unikalių dėsnių, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus, kvietimas ne pasiklausyti istorijos, o pakeisti savo žiūros kampą. Palikus žiūrovų salę norisi į viską žvelgti taip, tarsi tai reikšmingai stovėtų ant scenos: į rudenišką medžio lapų virpėjimą, ryškiai mėlynas dujinės viryklės liepsneles, plaukiančius debesis, mirkčiojančią šviestuvo lemputę kavinėje...

Nors lakoniškas spektaklio aprašymas kviečia mąstyti apie laiką ir stebėti atlikėjo žaidimą su juo, laiko konceptas šiame darbe atsiskleidė ne ką ypatingiau negu atsiskleidžia mūsų kasdienybėje – jis tiesiog eina. „Tout / Rien“ metu neatrodė, nei kad laikas stoja, nei kad skuba, nei kad juo yra žongliruojama. Pagrindinis veikėjas scenoje buvo grožis, nuostaba ir šmaikštumas. Kartais tai yra viskas, ko kūriniui reikia.