Vidinis grožis. Mami

Vienoje scenoje jauna motina laiko vaiką ant rankų. Kitoje šis vaikas – jau suaugęs vyras, pats ant rankų laikantis seną savo motiną. Ją apvalo, keičia jai sauskelnes. Kada motina vaikui yra mama, o kada šie vaidmenys pasikeičia ir vaikas tampa mama savo motinai? O kas, jei kai kurie vaikai jau vaikystėje tampa motinomis savo mamoms? Kas, jei vaikas daugiau atidos ir motiniško dėmesio sulaukė iš visai svetimo žmogaus ar svetimos motinos? Jei šie suaugę vaikai patys niekada netaps tėvais, bet motinomis bus daugybei aplinkinių? O gal istorija buvo graži, ir vaikas visą gyvenimą buvo lydimas mamos?

Yra meno kūrinių, kurie reikalauja intelektinio pasirengimo: išmanyti konkrečią meno sritį, kūrėją, jo plėtojamas idėjas, kartais – tarsi atspėti „teisingą“ interpretaciją. Yra ir kitokių kūrinių, kuriems išankstinis meno išmanymas nėra būtina suvokimo sąlyga: jie pirmiausia veikia per kūną ir jusles. Žmogus tokį kūrinį tiesiogine ir perkeltine prasme perleidžia per savo kūną, o kartu – per atmintį ir asmenines patirtis. Mintis gali ateiti vėliau, jau po kūno reakcijos. Kažkas atpažinta, sujudinta, nors dar sunku pasakyti – kas. Interpretacijai atsiveria erdvė, į kurią kiekvienas žiūrovas atsineša tai, ko pats kūrinys negalėjo numatyti.

Tam, kad tokia erdvė atsivertų, svarbus ir kūrinio atvirumas – kiek jame paliekama galimybės žiūrovui pačiam susirasti kelią. Esu nežodinio veiksmo šalininkė, gal todėl dažnai kur kas labiau mėgaujuosi šokio, cirko kūriniais ar performansais, o žiūrėdama teatro spektaklį šios minties laisvės ir galimybės interpretuoti ilgiuosi dažniau. Stipriai verbalizuotas kūrinys neretai tampa ir tam tikru imperatyvu, kaip šį kūrinį reikia pamatyti. Mintyse tai vadinu verbalizuotos dramaturgijos žabangomis. Žodis – toks svarbus, jautrus ir atsakomybės reikalaujantis darinys, kad kūrinyje jis gali išspręsti jo problemas, bet kartu kūrinį įpareigoti, jį uždaryti.

Albanų ir graikų teatro  režisierius Mario Banushi žodį per se saugo ir brangina, todėl savo kūrinyje „Mami“ pasirenka verbalizuotos kalbos nevartoti. Vienintelis čia pavartotas žodis ir yra kūrinio pavadinimas – „Mami“, albaniškai reiškiantis „Mama“. Graikijoje kuriančiam menininkui pavadinti darbą albaniškai – kur kas drąsiau, nei būtų galima pamanyti. Per susitikimą su kūrėjais Lietuvoje režisierius pasakojo apie vaikystėje patirtą priešiškumą savo kilmei, todėl mokykloje vengė į motiną kreiptis albaniškuoju „mami“, ji dažniausiai išgirsdavo graikiškąjį μαμά (mamá). Už šio vaikystės pasirinkimo – ir platesnė albanų migracijos į Graikiją, jų patirtos atskirties istorija. Kad Graikijos didžiojoje teatro scenoje pristatomą darbą pavadintų žodžiu, kuris vaikystėje iš jo buvo tarsi atimtas, Banushi prireikė nemažai drąsos.

Banushi spektaklis – nuoširdus, poetiškas ir atviras interpretacijoms darbas, kuriame žvilgsnis nukreipiamas į motinos figūrą. Režisierius jį skiria visoms jį auginusioms moterims, tačiau, žiūrint spektaklį, motinos sąvoka ima plėstis: per ją galima pamatyti ir bet kurį kitą žmogų tam tikru gyvenimo etapu. Tada, kai reikalingas rūpestis, atida, atsidavimas. O kartu – pareiga, auka. Motina gali būti šventumo simbolis, tačiau gali būti ir griežta, šalta, abejinga, pavydi, kerštinga, manipuliatyvi ar pernelyg valdinga. Šios prieštaros trikdo. Į motinos figūrą norėtųsi sutalpinti tiek daug švelnumo, tačiau žmogus į tokį vaizdinį ne visada telpa, kaip ir jo pasirinkimai.

Juodoje scenoje – gatvės žibintas ir mažutis namelis su vienu langu bei durimis. Loja šuo, čirpia cikados. Besilaukianti motina laukan neša šiukšles. Vos po minutėlės ši moteris – jau senolė, iš to paties namelio žengianti gatvėn. Jos judesiai lėti, ji ilgai apžiūri gatvės žibintą. Tarp šių dviejų išėjimų – visas gyvenimas. Toliau regėsime skirtingus šios ir kitų motinų gyvenimo tarpsnius, trumpučius jų epizodus, tačiau čia laikas veikia kitaip: kūnas pasensta, namelis ir žibintas lieka. Kasdienis išėjimas pro duris staiga aprėpia dešimtmečius už jų vykusio gyvenimo. Gyvenimo cikliškumas taip taikliai įaustas į kūrinį, kad prie šio mažučio namelio nesunku stabtelėti ir su savąja istorija.

„Mane vedė jausmas, poreikis pasidalyti tuo, ką nešiojausi sieloje ir mintyse. Ir iki šiol tikiu, kad svarbiausia būti nuoširdžiam, nesvarbu, kas būtum, kokį titulą turėtum, kur dirbtum – mene ar kitoje srityje. Kartais nuoširdumas gali atverti daug durų, ausų ir akių“, – viename interviu[1] sakė režisierius. Šis nuoširdumas iš tiesų yra Banushi vizitinė kortelė. 2026-ųjų birželį režisieriui skirtas Venecijos bienalės teatro „Sidabrinis liūtas“, įvertinantis ryškius šiuolaikinio teatro balsus. Apdovanojimas žymi jo kūrybos pripažinimą; „Mami“ leidžia pajusti, iš kur šis pripažinimas kyla.

Spektaklyje ypač svarbus atlikėjų kuriamas intymumas (vaidina Vasiliki Driva, Katerina Kristo, Dimitris Lagos, Nontas Damopoulos, Eftychia Stefanou, Ilia Koukouzeli, Angeliki Stellatou, Fotis Stratigos, Panagiota Yiagli). Jį diktuoja ir pačios scenos, ir tai, kaip atlikėjai jose būna. Banushi „Mami“ matome nemažai nuogo kūno. Su juo čia elgiamasi ypač atsargiai, tarsi kiekviename iš jų vis dar būtų mažas kūdikis, kurį reikia prižiūrėti ir puoselėti. Be jokio papildomo šydo. Nuogumas išryškina jautrumą, poreikį būti globojamam kito žmogaus. Motinos slaugymo scenoje šis santykis apsiverčia: kadaise rankose laikytas kūnas dabar pats laiko, apvalo, rūpinasi. Ta pati atida, tik kita jos kryptis, ir visai kita kūno istorija.

Apskritai Banushi spektaklyje ypač daug natūralumo, atrodo, kad šis – svarbi nuoširdumo sąlyga. Atlikėjai dažnai kuria veikiau buvimo nei vaidybos įspūdį, ir tai veikia itin organiškai. Lėtas judesys, ilgesnis sustojimas prie kasdienio veiksmo leidžia scenoje išbūti, neskubant jos pripildyti. Kaip tik per buvimą scenoje ir atsiveria vidinis grožis, taip pamažu išnešamas į scenos šviesą. Stipresnė vaidybinė raiška kai kuriose scenose kūrinį kaip tik kiek sutrikdo: išblaško jo tėkmę ir ritmą, nusistovėjusius, ištęstus būdus būti. Tarsi staiga imtų matytis pastanga padaryti tai, kas iki tol tiesiog vyko.

Banushi ypač daug dėmesio skiria scenų atmosferai. Jau pradėdamas repeticijas jis pasitelkia šviesą. Šitaip gimsta saviti, banushiški paveikslai, kuriuose apšvietimo išdėstymas, spalvų parinkimas, atskiro objekto nušvietimas virsta svarbia sceninės erdvės kūrimo dalimi (šviesų dailininkas Stephanos Droussiotis). Kartais šie įspūdingi vaizdiniai ir juose naudojamos metaforos primena Eimunto Nekrošiaus sceninę kalbą – gebėjimą kasdienį daiktą ar veiksmą pripildyti netikėto svorio. Banushi taupus: vos keliomis mažutėmis detalėmis tiksliai sukuria ir konkretų vaizdą, ir scenos atmosferą. Taip ir regi karštą vasaros vakarą mažučiame Graikijos kaimelyje, kur viename nedideliame namelyje bus papasakota svetima, bet gerai kiekvienam atpažįstama istorija. Scenos stebukliškumas čia ypač priklauso nuo šviesos: ką ji iš tamsos ištraukia, prie ko leidžia priartėti, ką palieka vos įžiūrimą.

„Mami“ regime ir nemažai religinių motyvų, ikonografinių kompozicijų. Jos išsiplečia už religinių vaizdinių ribų: ką tik matytas Mergelę Mariją primenantis paveikslas keičiasi į intymaus, romantinio akto kompoziciją. Beveik šventą, bet kartu kūnišką. Motinos figūra ima slysti iš jai paskirto atvaizdo – joje atsiranda vietos ir geismui, ir artumo poreikiui. Šventumas kūno neištrina. Šis mažutis scenos pasaulis turi ir savo skambesį (kompozitorius ir garso dizaineris Jeph Vanger). Loja šuo, čirpia cikados, skamba bažnyčios varpai – aplink namelį gyvenimas tęsiasi, nors jo nematome. Garsas praplečia tai, ką apriboja scenos šviesa: už durų, už lango, kažkur tolėliau irgi kažkas yra. Bežodžiame darbe šie kasdieniai garsai įgyja daugiau svorio. Jie leidžia ne tik įsižiūrėti į vaizdinį, bet ir jame pabūti, įsiklausyti į jį supančią aplinką.

Mario Banushi – dar jaunas kūrėjas, tačiau spektaklyje „Mami“ juntama ne pagal metus didelė kūrybinė branda: gebėjimas išlaikyti vaizdinį, neskubėti jo paaiškinti, pasitikėti mažu veiksmu ir žiūrovu, kuris į šį veiksmą atsineš kažką savo. Šis teatras padovanoja daug erdvės atminčiai, santykiams bei asmeninės istorijos daliai, kurią kiekvienas į jo vaizdinius sudedame. Toli nuo imperatyvo ir konkretaus žodžio, arčiau kiekvieno iš mūsų. To, kuris laiko. Ir to, kurį jau, ar vis dar, reikia laikyti.