O ar kas nors čia tikra?

Kiekvieną dieną aplink stebime savotišką kaukių balių – darbinių, socialinių tinklų, politinių, visuomeninių: kad ir kokį gyvenimiškąjį vaidmenį čia įterpsi, toks tiks. „Visas pasaulis yra scena, o visi vyrai ir moterys – tik aktoriai“, – teigė Shakespeare’as pjesėje „Kaip jums patinka“. Ir iš tiesų: kur pažvelgsi, ten sustyguoti, dėl savo įvaizdžio ir reputacijos susirūpinę personažai, kurių tikslas – pasirodyti kitiems. Atskleisti, kokie jie yra, nors kartu ir nėra. Taip ir vaidiname visi per kasdienos minkles ir pinkles.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro sezoną atidariusi Gabrielės Tuminaitės režisuota „Vasarotojų karštinė“ ir susitelkia būtent į tą kasdienos personažų kūrimą. Pagal italų dramaturgo Carlo Goldoni komediją sukurtame spektaklyje, atrodo, visus būtų galima apkaltinti veidmainyste, nes niekas čia nesivadovauja dorove: vienų motyvacija yra turtai, kitų – pati reputacija, dar kitų – veikiausiai meilė (nors ir ši, regis, vis tiek galiausiai priveda prie turtų troškimo). Ir žinoma, veikėjų santykiai susipina tarpusavyje taip, kad sunku ir atpainioti, – iš čia, ko gero, ir tas autoriaus paliktas komedinis užtaisas. Smagu stebėti absurdą, o dar smagiau, kai tas absurdas atsiskleidžia po gabaliuką.

„Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. Komišką audinį spektaklio kūrėjai dėlioja iš paties teksto, kuris vietomis patirštintas ir sušiuolaikintas (nes reikia, kad ir „Gen Z“ atstovai suprastų, kas ir apie ką čia), o daugiausia – iš labai charakteringų veikėjų bei masinių, puikiai veiksmiškai ir choreografiškai sukonstruotų mizanscenų. Kai kiekvienas daikto pakėlimas, atėjimas į sceną, žvilgsnis, pasisukimas yra apgalvoti taip, kad vienas kitą nuolatos papildytų ir tiesiogiai kviestų publiką pasijuokti (yra scenų, kuriose aktoriai tiesiogiai flirtuoja su publika ir nesibodi paprašyti nei plojimų, nei kitokio dėmesio). Nepasakytum, kad aktoriai veikėjus paverčia sudėtingomis, didžiulį psichologinį gylį turinčiomis asmenybėmis, – toli gražu. Kiekvienas veikėjas (net ir tarnai bei liokajai) – it išdidintas savo paties šaržas, įsikibęs į kokį nors vieną aiškų tikslą ir visą laiką link jo žengiantis.

Tai, kas vyksta „Vasarotojų karštinėje“, trumpai būtų galima apibūdinti kaip norą pabėgti nuo tikrovės ir savo problemų. Pabėgimo oaze tampa vasarojimo idėja, kuri, pasirodo, didžiumai svajoklių iš tiesų nei pasiekiama, nei įperkama (tų, kurie dabar pykstate dėl „spoilerių“, atsiprašau, bet pjesė iš XVIII a., tad tikrai turėjote laiko susipažinti su jos turiniu). Šiandienos atitikmuo šiame apsimetinėjimo ir noro pasirodyti šou būtų gyvenimas iš kredito – kai gyveni ne pagal savo galimybes ir vis skoliniesi, skoliniesi. Ir tokiems dalykams, kurie yra ne būtinybė, o tik tavo egzistavimo dekoracija: nes kaip čia dabar nevažiuosi tų atostogų, kaip būsi su pernykšte suknia, kaip neturėsi naujausio „ko nors“? Tuštybių mugė, kurios kiekvienas dalyvis aktyviai prisideda prie to, kad ta mugė niekad nesustotų, įsisukusi į nesibaigiantį „perku, vadinasi, esu“ ciklą. Jei kūrinys būtų visiškai sušiuolaikintas ir tiesiogiai atlieptų pagrindines šiandienos aktualijas, tai tikrai kur nors būtų įterpta scena, kurioje veikėjai pildo prašymus atsiimti pinigus, sukauptus antrojoje pensijų pakopoje, – bent vieną suknią ar kelionę į užsienį padengtų. O, šventasis laukini kapitalizme ir įvaizdžių vergija.

Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu. Bent jau premjeriniame, rugsėjo 24 d. vykusiame, spektaklyje (data šiuo atveju svarbi, nes nuo jos priklauso ir aktorių sudėtis) buvo matyti, kad aktoriams galimybė ne tiesiog pabūti, bet ir parodyti savo fiziškumą, charakteringumą akivaizdžiai leido „pasileisti plaukus“. Na, ir patys personažai tam „pasileidimui“ labai palankūs. Gretos Bendžės dėl suknelės apsėsta Viktorija – visiškas female rage įsikūnijimas, pilnas jėgos ir demonstratyvaus pykčio; Alvydės Pikturnaitės Džiačinta – lyg kokia deivė, abejinga pasauliui, bet pasiruošusi apsukti aplink pirštą dėl jos galvą pametusius vyrukus; Luko Malinausko Leonardas – toks minkštas, šiek tiek nevykėlis, susilydęs dėl Džiačintos, tačiau kartu ieškantis galimybės bet kokiais būdais išlipti iš skolų; Mindaugo Capo Filipas – iš pažiūros Ozzy Osbourne’ą primenantis (vizualiai – bent tikrai taip sudėliotas, su ikoniškais apvaliais akiniais nuo saulės, chalatėliu ir išsitaršiusiais ilgais juodais plaukais) geraširdis tėvelis, dėl to, kad tik dukra gerai gyventų, pasiruošęs bet kam. Nors turbūt didžiausias publikos simpatijas susirenka Sauliaus Ambrozaičio Ferdinandas, įkūnijantis pleputį, viską apie visus žinantį, demonstratyvų ir manieromis drago karalienę primenantį personažą.

Ir nors pats „Vasarotojų karštinės“ turinys bei jo pateikimas kupinas komiško užtaiso, vis dėlto geba atkreipti dėmesį į aplink tvyrantį netikrumą ir norą apsimesti tuo, kas nesame. Bet ar kas nors iš viso yra tikra? Jei jau XVIII a. Goldoniui rūpėjo įvaizdžiai, akivaizdu, kad tas netikrumas yra kažkaip užsikodavęs žmogiškajame DNR.