Keturioliktąjį b’ART festivalį vainikuos „Dainų šventė“ – lietuvių papročių Raudonoji knyga
Spalio 29 d. Vilkaviškio kultūros centre suskambės „Dainų šventė“ – muzikinis ir šeimų vaizdo archyvų koliažas, kurį režisavo vienas ryškiausių šiandienos kūrėjų Karolis Kaupinis. Tarp nostalgijos ir kritinio žvilgsnio balansuojantis reginys vainikuos išskirtiniais meniniais susitikimais žiūrovus visą vasarą lepinusį keturioliktąjį „b‘ART“ festivalį.
„Dainų šventė“ yra dešimto dešimtmečio lietuvių papročių Raudonoji knyga. Čia pamatysite ir pajusite, kas jau išnyko, nors vakar buvo kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. Ir pagalvosite, ką reikia saugoti šiandien.
Kūrinio pagrindu tapo XX a. paskutiniojo dešimtmečio buitiniai vaizdo įrašai – nemontuoti, „žali“ šeimų archyvai, kuriuose užfiksuoti gyvenimiški epizodai – grojama įvairiais muzikos instrumentais, dainuojama, dalinamasi sveikinimais. Tai laikas, kai Lietuvos nepriklausomybės pradžia sutapo su pirmųjų plačiau prieinamų asmeninių vaizdo kamerų paplitimu. Šiandien šie buitiniai įrašai tampa proga pažvelgti į dabartinės nepriklausomos visuomenės ištakas.
Gyva muzika spektaklyje „žongliruoja“ Kristupas Gikas (fleita, patefonas), Arminas Bižys (saksofonas), Simonas Kaupinis (tūba), Paulius Vaškas (elektrinė gitara) ir Arnas Mikalkėnas (perkusija). Muzika šiame kūrinyje tampa pagrindiniu interpretacijos įrankiu. Pasak K. Kaupinio, ji atliepia vaizduojamą laiką – yra viltinga, šviesi, dažnai vaikiška. Muzikinė improvizacija ne tik papildo vaizdo įrašus, bet ir akompanuoja vaizdams tarsi nebyliojo kino įgarsinimas, taip kurdama šiandienos emocinį santykį su praeities vaizdais.
Tai jautri, autentiška kelionė į praeitį, kurioje susipina ironija ir humoras, o pagrindinėmis temomis tampa kolektyvinė atmintis, laikas ir bendros kelių kartų patirtys.
„Dainų šventė“ lietuviams reiškia susitelkimą, pamiršus nesutarimus
Režisierius K. Kaupinis sako, kad yra svarbu nuolat gilintis, matuotis su praeitimi tam, kad suprastum, kur esi šiandien. „Kai buvau jaunesnis, laiko bėgimas man tiek nerūpėjo. Įdomiau buvo gera istorija, absurdo gausa. Man visada patinka aštrūs gyvenimo konstrastai, juos pastebėt. Kai du dalykai vyksta paraleliai ir tarsi neigia vienas kitą, bet egzistuoja šalia ir tuo pačiu metu. Kas tragiška ir kas komedija. Bet laikui bėgant, tu jo bėgimą vis labiau jauti, ir man norisi gręžtis į praeitį, nes tik žiūrėdamas į ją gebu aiškiai atskirti, kas dabar svarbu, kas nereikšminga. Kas liks, o kas išnyks“, – sako K. Kaupinis.
Prieš „Dainų šventę“ dar buvo „Darius Radvila, Vytauto“, kur Kaupinis naudojo medžiagą iš LTV archyvų: „Domino tas laikas, kai televizijoje dingo cenzūra ir atsirado daug gyvo eterio laidų, improvizacijos, rėžiant čia pat į galvą šaunančius klausimus, stebint žmones, kurie po keliasdešimt metų tylos trokšta atsiverti. Dirbdamas su ta medžiaga supratau, kad glūdi dar vienas neliestas ir neoficialus archyvas – dešimto dešimtmečio pradžia, vidurys, kai mano tėvų karta nusiperka pirmas kameras ir ima filmuoti savo gyvenimą. Ką mato aplink. Kasdieną. Ilgais, pratisais kadrais. Tai lobis. Tik jis dūla šimtų šeimų sekcijose DV ar VHS kasečių pavidalu. Paprašėme, kad žmonės siųstų mums jas mainais į pažadą tuos įrašus skaitmenizuoti. Šį pažadą tesėjome.
Šimtuose valandų įrašų režisierius ieškojo bendro vardiklio. Ir atrado, kad tai – išskirtinės progos, šventės: „Nebūtinai šventės tikrąja to žodžio prasme, bet tai, kas pakelia ūpą. Tarkim, pirma kelionė užsienin. Buvo įdomu, kad tie ceremonialai kartojasi skirtingų šeimų namuose. Visi turi užfiksuotas vaiko krikštynas, tėvų, senelių laidotuves, vasaros atostogas miške prie ežero ar darbus prie naujai statomo namo ar kolektyviniame sode. Kadrus dažnai lydi muzika ar daina. Tada žmonės dainavo daugiau. Dėl to ir „Dainų šventė“. Ir žinoma dar todėl, kad „Dainų šventė“ lietuviams reiškia susitelkimą, pamiršus dėl ko nesutaria. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai visi pajunta didelę vienybę. Pamato tautą fiziškai. Todėl „Dainų šventė“ kūrinyje – tiek kasdiena, tiek ypatinga, laikui atspari tradicija. Pabaigoje jos susijungia“, – įžvalgomis dalinasi K. Kaupinis.
Tarp „bajerio“ ir mirties nuojautos
„Aš netiesiogine prasme esu vienas iš tų filmuotoje medžiagoje užfiksuotų vaikų, laikiau tuos pačius daiktus, žiūrėjau tuo pačiu žvilgsniu. Ir mano tėvai toje medžiagoje dar jauni. Tokio amžiaus, kaip aš dabar, jau turintis savo vaikų. Žiūrint į tą medžiagą, tarsi užsidaro laiko ratas“, – pastebi K. Kaupinis.
Režisieriui svarbus atlaidumas praeičiai – neidealizuoti jos, bet ir nesmerkti. „Laviravome tarp „bajerio“ ir mirties nuojautos. Tarp liūdesio, kad viskas praeina, ir tarp šviesos, kad niekaip neįmanoma ištrinti atsiminimo. Tarp šitų dviejų nuotaikų laikyti vidurį ir buvo pagrindinė užduotis. Ir nenuslysti per daug nei į vieną pusę“, – sako K. Kaupinis.
Režisierius pastebi, kad jo karta, save laikiusi individualistais, vengusi kolektyvinių patirčių ir į jas žiūrėjusi skeptiškai, šiandien „Dainų šventėje“ braukia ašarą. Neretai žmonės filmuotuose kadruose atpažįsta save, artimuosius. Ir toje, regis, atsitiktinėje vaizdų sekoje jie atranda pasakojimą ir sąryšį su kitais. „Kūrinys juos paskatina ne tik praėjusį laiką prisiminti, bet gal net ir dabartį daugiau fiksuoti. Nes dabartiniame laike daugiau efemeriškumo. Daug reels’ų neišliks. Ir „storių“. Į išlikimą reikia įdėti pastangą. Nebūtinai vaizdu – galima dienoraštį rašyti. Užaugusiam žmogui ilgainiui tampa svarbu, kur jo šaknis. Iš pradžių veržiasi į priekį, o tada vis dažniau ima grįžti į vaikystę“, – samprotauja K. Kaupinis.
Gyvas susitikimas – būtinas dėmuo gyvenimo pilnatvei
Projektą „Dainų šventė“ inicijavo „Operomanija“ – prodiuserinė kompanija, plėtojanti ir kurianti šiuolaikines operas, naująjį muzikos teatrą. Prodiuserė Ana Ablomonova sako, kad su Karoliu Kaupiniu visuomet įdomu dirbti dėl jo gebėjimo įvairiapusiškai pažvelgti į nagrinėjamas temas, gilaus istorijos, kultūros kontekstų išmanymo ir tik jam būdingo humoro bei švelnios ironijos, kurie, regis, persmelkia visą jo kūrybą. Pasak jos, būtent per šią ironijos prizmę atsiveria galimybė kalbėti apie labai sudėtingus, kartais skaudžius dalykus. Ironija gelbėja ir kūrybiniame procese, ir suteikia pačiai kūrybai savito charakterio.
„Pamenu, 2025 metų vasarą atėjau į vieną pirmųjų „Dainų šventės“ repeticijų, kurioje jau buvo jungiama kūrinio vaizdinė ir muzikinė medžiaga. Mane užplūdo nepaprastai stiprus jausmas, net iki graudulio. Kažkoks sunkiai nusakomas nostalgijos, negrįžtamai praėjusio laiko ilgesio ir kartu labai aiškaus mūsų visų laikinumo suvokimo mišinys. Tarsi vartytume seną šeimos nuotraukų albumą, kuriame užfiksuotas ne tik asmeninis, bet ir visos visuomenės gyvenimas – pasaulis, kurio jau nebėra. Tą įspūdį dar labiau sustiprino tuo metu visuomenėje vis ryškiau juntamas nerimas ir kone apokaliptinės nuotaikos. Atrodė, kad Karolis ir vėl savo kūryba tarsi koks orakulas nujaučia tai, kas dar tik ateis. Ir nuo šios minties pasidarė net baugu. Tas praeities ilgesio, dabarties trapumo ir neaiškios ateities pojūtis man buvo vienas stipriausių pirmojo susitikimo su būsimu kūriniu išgyvenimų“, – įspūdžiais dalinasi A. Ablomonova.
„Operomanija“ su „b‘ART“ festivaliu bendradarbiauja jau ne pirmą kartą. „Per šiuos metus čia esame pristatę įvairių kūrinių ir koncertinių programų, o kiekvieną kartą išsivežame pačius geriausius įspūdžius. Tokie santykiai kultūros lauke yra be galo vertingi. Kai užsimezga nuoširdus, abipusiu pasitikėjimu grįstas ryšys, norisi jį saugoti ir toliau auginti. Be galo vertiname Vilkaviškio kultūros centrą ir „b‘ART“ festivalį – jo kruopščiai ir jautriai formuojamą programą, dėmesį menininkams, rūpestį ir tą ypatingą jausmą, kad čia esi laukiamas. Ne tik organizatorių, bet ir žiūrovų“, – sako A. Ablomonova.
Po „Dainų šventės“ perklausos žiūrovų laukia susitikimas ir pokalbis su režisieriumi K. Kaupiniu. „Gyvas susitikimas dabar yra tai, ko labiausiai trūksta visiems. Gyvas pokalbis. Jisai kitoks, nei messenger‘yje. Jame klausomasi, jis be išrišimo nenutrūksta. Ir vienas į kitą jame reaguojam nuosaikiau. Jame patiriame bendrystę. Po tokio susitikimo jauti, kad iš tiesų buvai su žmonėmis. Atsimeni, ką jie tau sakė. Būtent tai užfiksuota ir „Dainų šventės“ medžiagoje. Žmonės susirenka, sėdi kartu. Kai buvau vaikas, atrodė – kam? Dabar labai aiškiai suprantu. Tai būtinas dėmuo gyvenimo pilnatvei“, – sako režisierius.
„Dainų šventė“ 2026 m. spalio 29 d. (ketvirtadienį), 19:00 val. Vilkaviškio kultūros centre
Karolis Kaupinis (g. 1987 m.) Vilniaus universitete įgijo lyginamosios politikos magistro laipsnį. Pabaigęs studijas, Kaupinis užsienio žinių redaktoriumi Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Jo pirmasis trumpametražis fikcinis filmas The Noisemaker (liet. triukšmadarys) buvo atrinktas į Pardi di domani konkursą Locarno filmų festivalyje ir nuo tada keliavo per kitus festivalius, laimėjo keletą apdovanojimų Baltijos šalyse.
Tarp garsiausių jo filmų – „Nova Lituania“, „Noisemaker“, „Badautojų namelis“.
2025 metais Kaupinis tapo vienu iš ryškiausių Lietuvos kultūros darbuotojų protesto veidų ir vienu iš Kultūros asamblėjos įkūrėjų.
„b'ART“ festivalis – jau keturioliktus metus vykstantis kultūros festivalis, kviečiantis meną patirti neįprastose erdvėse ir per skirtingų žanrų susitikimus. Festivalio programoje susitinka muzika, scenos ir vizualieji menai, o ypatingas dėmesys skiriamas atmosferai, gyvam kūrėjų ir publikos ryšiui.
Svarbi festivalio dalis – istorinės ir kultūriškai įkrautos erdvės, ypač Bartninkų bažnyčios griuvėsiai.
„b'ART“ išskirtinumas – gebėjimas sujungti skirtingus kūrėjus, žanrus ir kartas į vieną bendrą kultūrinę patirtį. Festivalis siekia ne tik pristatyti meną, bet ir kurti susitikimo, bendrystės bei atminties erdvę, kurioje svarbi tampa pati buvimo kartu patirtis.
Festivalį „b‘ART“ organizuoja Vilkaviškio kultūros centras. Projekta finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė. Bilietai platinami bilietai.lt ir Vilkaviškio kutlūros centro kasoje.
Tekstą parengė Ada Paukštytė
