Ir mes turime antikinę tragediją

Pradėdamas 62-ąjį sezoną Valstybinis jaunimo teatras savo scenoje sutalpino antikinę tragediją. Sutalpino, mat nedidelėje uždaroje erdvėje įvyko kažkas panašaus – kiek nūdien mums žinoma – į tai, ką senovės graikai stebėję nuo kalnų šlaitų. Sofoklio tragedijos „Filoktetas“ pastatymu režisierius Cezaris Graužinis mirkteli tragedijos – tiek užrašyto teksto, tiek vaidinimo – struktūrai.

Graikų dramas į prologo, parodo, epeizodijų, stasimų, eksodo dalis suskirstė Aristotelis. Sofoklis ir kiti to laikotarpio dramaturgai jų eksplicitiškai nežymėjo. Vis dėlto šiuolaikiniuose Antikos teatro veikalų leidimuose tokia praktika pasitaiko. Taip esti ir lietuviškame tragedijos „Filoktetas“ tekste, kurį vertė Antanas Dambrauskas. Matyt, skaitytojui taip paprasčiau suprasti dramos tempą, aktorių ir choro partijų kaitą. Dalių pavadinimai skaitomame tekste – nedidelė pauzė, priminimas, kad pavieniai personažai ir choras veikia skirtingai; pakaitomis kuria ir apmąsto situacijas, ne lygiavertiškai veda siužetinę liniją. Funkciškai panašias pauzes Graužinio pastatyme kuria tamsa (šviesų dailininkas Alekos Yiannaros) – su ja prasideda naujas veiksmo etapas. Vėl įsižiebus apšvietimui pasirodo kita personažų konsteliacija, kitas jų santykis. Kartojamas veiksmo pertraukimas trikdo nuoseklios įvykių sekos lūkestį ir leidžia žiūrovui aiškiau suvokti karių choro partijas (kalbant Aristotelio terminais – stasimus), kuriomis veikiau svarstoma apie susiklosčiusią situaciją nei kuriama tolesnė.

Tokios vaidinimo dalys senovės graikų dramoje skirtos atsitraukti nuo veiksmo, duoti žiūrovui laiko apmąstyti, ką pamatė, padėti susivokti. Nūdien atrodytų, kad refleksijai reikalinga tyla, tačiau antikinėje tragedijoje būta priešingai – parodytus įvykius choras aptardavęs dainuodamas ir šokdamas. Graužinio pastatyme karių chorą vaidinantys aktoriai (Rūta Jonikaitė, Lukas Petrauskas, Gintautė Rusteikaitė) šokinėja, skanduoja, muša lėkštes, pučia ragą, šėlsta. Jų epizodai išsiskiria energija, triukšmingumu; atitraukia dėmesį kontrastuodami su statiškais, gana neemocionaliais pavienių personažų – Filokteto (Cezaris Graužinis), Neoptolemo (Žygimantas Vainauskas), Odisėjo (Gediminas Storpirštis) – dialogais. Pastarieji personažai į choro įkarštį nekreipia dėmesio, rymo savo vietose, iki atsikvėpęs žiūrovas gali grįžti prie jų konflikto.

Vizualiai skirties tarp choro ir kitų personažų nematyti – visi aktoriai dėvi pasikartojančias detales: įvairius diržus ir dirželius, kelių apsaugas, odinius aksesuarus; vyrauja juodi drabužiai (kostiumų dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas). Pavienių personažų nepavadinsi ryškiais ar net individualiais. Jų replikos sakomos vienodais lygiais balsais, be ekspresyvesnių intonacijų. Ypač tolygiu tonu kalba pats Filoktetas, kurio su(si)naikinimas skleidžiasi scenoje. Antrąkart paliekamas Lemno saloje, jis pavargusiu balsu, be susijaudinimo taria skaudų raginimą: nedrįsk manęs atimti iš manęs. Aktoriai kuria vaidmenis tarsi balsams uždėję graikų teatro kaukes, neįgarsindami emocijų, todėl svarbus pats tekstas, jo ritmas – ne kaip, bet kas sakoma. Spektaklyje keliama ne emocinė, bet klausos įtampa. Juk drama savo ištakomis yra pirmiausia kalbos skambesiu dirginantis menas.

Tokiame kontekste inkliuziškai pasirodo Neoptolemo pernelyg fiziškai išreikštas svyravimas – nuo kulno ant kulno. Vis dėlto dvejonė yra jo ypatybė, aiškiai artikuliuota žodžiais (kaip Filokteto principingumas, Odisėjo suktumas). Jaunuoliui, paveldėjusiam mirmidonų karvedžio pareigas, daro įtaką bendražygio Odisėjo patirtis. Jiems atvykus į Lemno salą, Neoptolemas turi nuspręsti, ar imtis apgaulės, išvykstant – ar palikti Filoktetą. Kariai patys prašo abejojantį vadą duoti nurodymus. Jo replikose susipina kliovimasis atjauta, kilnumu ir Odisėjo patarimais. Kalbėdamas kariams Neoptolemas nėra visiškai užtikrintas. Tokia jo esminė savybė – charakteris (iš graikų kalbos charagma – tai, kas išraižyta, žymė, įspaudas). Jaunimo teatre šio personažo būdas psichologizuojamas. Kartu – ir jo karių. Choristai, turį stokoti agentiškumo, savarankiškai nekeisti veiksmo eigos, sustabdo besiblaškantį, pasirinkimo draskomą jaunuolį... manieringai apkabindami. Spektaklio pradžioje bėgęs nuo savo karių ir sprendimo būtinybės, pabaigoje jis prisiima atsakomybę santūriau, užtikrinčiau. Kitokia aktoriaus judesio dinamika implikuoja vidinį herojaus pokytį, tačiau tragedijos konfliktą išsprendžia ne jo susivokimas, o iš mašinos išlindęs Heraklis (Viktorija Kuodytė).

Kitą charakterį iškreipia režisūrinis sprendimas Filoktetą scenoje parodyti fiziškai stiprų. Mėgindami jėga išgabenti į Troją, jo pajudinti nepajėgia nei trys kariai, nei pats Odisėjas. Surištomis rankomis patempęs virvę į save, Filoktetas pargriauna juos žemėn. Suprantu, kad taip kūniškai akcentuojama nepalenkiama personažo pozicija nepadėti jį nuskriaudusiems graikams. Ant kojų neišsilaikęs Odisėjas įsako kariams Filoktetą palikti saloje, aiškina pats galėsiąs iššauti pavogtu lanku ir pelnyti Trojos nugalėtojo šlovę. Ką tik klupusio vado replika pastatyme išnyra kaip apgailėtinas įžeisto ego paglostymas, ne gudri manipuliacija, todėl disonuoja.

Ar toks ir buvo sumanymas? Kas žino. O ir nesvarbu. Spektaklio kūrėjus, taip kaip tragedijos herojus, valdė lemtis. Pasak Plinijaus Vyresniojo, graikų tapytojas Protogenas po ilgų valandų darbo metęs teptuką į paveikslą ir netyčia pasiekęs norimą rezultatą. Panašų žiupsnį atsitiktinumo matyčiau Graužinio situacijoje. Dėl šio pastatymo jis turėjo imtis net trijų atsakomybių. Viena, režisierius iš graikų kalbos vertė „Filokteto“ tekstą. Meninis vertimas, (at)(su)kuriant poetinį skambesį yra kūrybinis darbas, (per)rašymas. Antra, žinia, spektaklio statyba neapsiėjo be keblumų ir pagrindinio vaidmens turėjo imtis pats Graužinis. Lygiai kaip senovės graikų dramaturgai kūrė tiek kalbinį, tiek režisūrinį tragedijos tekstą, dažniau ar rečiau patys vaidino savo spektakliuose (pavyzdžiui, Aischilas, Sofoklis jaunystėje). Tad, atrodo, aplinkybių genamas, Graužinis į spektaklį įtalpino ir šį graikų teatrinės praktikos elementą.

Prieš pradėdamas Jaunimo teatro sezoną „Filokteto“ premjera, Graužinis kritikavo mąstymą, kad spektakliai turi – ar gali – siųsti aktualias žinutes, mokyti[1]. Išties, žiūrovo dėmesys kreipiamas nuo galimos žinutės prie to, kas (ir kaip!) yra jos nešėjas. Jaunimo teatras bent iš dalies aprėpia būdą, kuriuo spektaklis yra graikų tragedija. Ant juodos scenos išpiltas baltų akmenų skritulys – Lemno pakrantės ir akmeninės antikinio teatro orchestros metonimija. Tik ar ne žinutė užsidegančios salės šviesos, kai Trojon plaukti susiruošę kariai žvelgia į žiūrovus, primenančius, kad teatro tikslas – pasiekti juos.