Festivalyje „Helium“ – Juliano Vogelio „Ceramic circus“
Vartotojų visuomenėje džiugina minimalistiniai kūriniai, kuriuose užtenka „daugkartinio“ atlikėjo, šiek tiek šviesų, garsų ir talento. Vis dėlto neretai katarsio link veda darbai, kurie be skrupulų „išsižergia“ ir surengia niekuo neypatingoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje destrukcijos ir chaoso puotą. Prieš pusmetį šioje salėje teko liudyti tokio pobūdžio Netti Nüganen kūrinį „Ash, Horizon, Riding a House“, po savęs palikusį dažų ir tirpstančio ledo skiedinį. Šįkart Tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“ šveicarų menininkas Julianas Vogelis nepasikuklino ir užkūrė „Ceramic circus“ pokylį. Iš keraminių lėkščių valgyti neteko – jos dužo taip greitai, kaip senka gyvybės kompiuteriniame žaidime. Taip greitai, kad nė nespėji susimąstyti apie tvarumą. Galbūt skildami ar tirpdami rankų darbo kūriniai priartėja prie laikinumo sąvokos daug arčiau nei kūnas, spektaklio metu pasenstantis tik valandą. Galime numanyti kūrėjų laiką, skiriamą pasiruošimui, ir prieš savo akis matyti kapituliaciją baigtinumui. Ši valanda preciziškai sudėliotą objektų galeriją pavertė šukių lietumi ir patvirtino, kad fizikos pamokos kūrinio autoriui nepraėjo veltui.
Pedantiška blizgių drabužių kabina, apšviesta apvaliomis lemputėmis, apskritimo formos scena, ratu išdėliotos būgnų lėkštės ir dviratis. Milimetrinė precizika. Mus pasitinka užrašas „Welcome to Ceramic Circus“. Pamažu ima vertis ne tik kostiumų kabinos turinys, bet ir Vogelio talentai. Akivaizdu, kad tai nėra tik „keramikos cirkas“ – tai „apvalių objektų pažabojimo menas“.
Pirmiausia atlikėjas atsiskleidžia kaip muzikantas, įvaldęs solinį būgną. Spartus, nuoseklus grojimas nustato kūrinio tempą, nuotaiką ir dėmesingumo svarbą, drauge veikia kaip ritualinis pa(si)ruošimas. Apvalų būgną keičia kiti apvalūs objektai: centre kybantis keraminis rutulys, besisukantis erdvėje, kurį pagauti, nuo kurio pabėgti ar susidūrimo su juo išvengti bando dviračiu ratu skriejantis Vogelis. Nuotaikos pokytį formuoja ne tik komiška situacija ar mynimui atgal nepasiduodanti dviračio mechanika, bet ir deformuotas klasikinio cirko garso takelis, drauge su gaubiančia prietema panardinantis į sapno būseną.
Iš sapno pabudina nauji, žinoma, apvalūs objektai: kliūties efektą kuriančios šen bei ten išdėliotos būgnų lėkštės ir tarp jų nardantis į riedučius įsispyręs, solinį būgną diržu prisitvirtinęs atlikėjas. Kaip supratome, jau ne tik muzikantas, bet ir cirko artistas. Intensyvumas, kuriame susiplaka Vogelio manevringas judėjimas, gyva, įrašyta ir paties atlikėjo pakeliui įjungiama būgnų muzika, pasiekia aukštumas: jausmiškai to būtų pakakę, kūrinys jau, rodos, išpildytas ir pakankamas. Bet talentai, akivaizdu, dar nesibaigė. Tą supratusi ėmiau mąstyti, kaip nelengva kūrybos procese padėti tašką ir kaip skirtingai pakankamumas gali būti suvokiamas. Galbūt perteklinė stimuliacija ir buvo kūrėjo užmojis, nes tai, kas vyko toliau, vertė ne tik kūniškai išjausti stimuliacijos perteklių, bet ir savo akimis pamatyti, kad gyvename pertekliuje.
Po vieną ant strypų įsukęs lėkštes, Vogelis ėmė tarp jų lakstyti rūpindamasis, kad nė viena, praradusi pagreitį, nedužtų. Kaip ir gyvenime, imantis penkių darbų vienu metu, ši užduotis buvo pasmerkta nesėkmei. Šukės ėmė formuoti scenografiją, kristi ant „barbės devyndarbės“ galvos, lįsti į batus. Kitaip tariant, žaloti „barbę“. Chaosu ėmė virsti dūmuose ir šukėse skęstanti aplinka. Kai kiekviena lėkštė buvo įsukta pagalbiniu mechanizmu, pagaliau įsivyravo palaiminga ramybė. Robotas padėjo nudirbti visus darbus. Galima susitvarkyti, pasipuošti gražiausiais apdarais, prisėsti ir stebėti šią sėkmės istoriją. Tapome antžmogiais, visagaliais. Nors nuo katastrofos mus skiria tik milimetrai, viskas veikia puikiai.
Kūrinys nesibaigia iliuzija – jis leidžia suprasti, kaip veikia perdegimas. Pamažu mechanizmai sustoja, viena po kitos lėkštės krinta ant žemės ir dūžta. Ši trupanti smulkioji keramika, kaip ir smulkūs kūno signalai, gali likti nepamatyta, mums vis tipenant savo galimybių ribomis. Tačiau Vogelis savo kūrinyje eina iki galo ir, negailėdamas resursų, demonstruoja, kas nutinka, kai nepastebime akivaizdžių ženklų. Sceną užlieja dūmai ir šukės. Netenkame to, kas svarbiausia.
Jaučiu, kad atsiduriu taške, kuriame jau aptikau save įpusėjus spektakliui. Mąstau, kaip sunku pabaigti kūrinį, – tik šį kartą sunkumas slegia mano pečius. Ar tekstas pakankamas? Ar reikia dar įžvalgų, minčių, apibendrinimų? Kiek dar daug kampų, iš kurių galima pamatyti „Ceramic circus“! Nusprendžiu pasaugoti savo vidinius servizus ir, prisėdusi ant iš lėto ratu besisukančios kėdutės, leidžiu laikui slinkti. Žodžių nebelieka.











