Kova su laiku

Su Alexis Rouvre’u, šiuolaikinio cirko menininku, žonglieriumi, kalbamės dar prieš įvykstant jo pasirodymui „Tout/Rien“ šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“. Rouvre’as tyrinėja objektų cirką, nuo 2009 m. plėtoja žongliravimo virvėmis tyrimus. 2017 m. kartu su choreografu ir vizualiųjų menų atstovu Tiziano Lavoratornovi įkūrė kompaniją „Modo Grosso“, 2020 m. tapo jos meno vadovu.

Kada atradote cirką ir nusprendėte sukti šiuo keliu?

Pradėjau žongliruoti būdamas septynerių, kai sesuo mane supažindino su diabolo. Man tai iš karto patiko. Vėliau pradėjau lankyti mėgėjų cirko mokyklą. Ten buvo daug skirtingų dalykų. Buvo smagu, kad viskas pateikta labiau žaidimo forma, nejaučiau didelės konkurencijos. Nuo vienuolikos vasaromis keliaudavau su viena tradicinio cirko šeima. Keletą metų iš eilės praleisdavau su ja nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Drauge statydavome palapinę, rodydavome spektaklį, ją išardydavome ir kitą dieną keliaudavome į kitą vietą.

Būtent tada pirmą kartą pagalvojau, kad tikrai noriu būti cirke. Man labai patiko pats gyvenimo būdas, atsakomybė ir jausmas, kad esi cirko šeimos dalis. Nors buvau labai jaunas ir manęs dirbti niekas nevertė, visada rasdavau, ką veikti, jei tik užsimanydavau padėti. Būdamas keturiolikos pasakiau mamai, kad noriu profesionaliai užsiimti cirku. Tuo metu dar nelabai supratau, ką reiškia būti profesionaliu cirko artistu.

Kaip atėjote iki taško, kai tapote profesionaliu cirko artistu?

Būdamas keturiolikos dar lankiau mėgėjų cirko mokyklą, tačiau pradėjau treniruotis daug daugiau. Po mokyklos lankiau akrobatiką ir kitus užsiėmimus, taip pat pradėjau kurti nedidelius pasirodymus. Žongliruodavau diabolo, lazdomis, kartu su draugais kūrėme įvairius žongliravimo numerius. Vėliau pradėjau dalyvauti festivaliuose. Viename iš jų pirmą kartą pamačiau šiuolaikinio cirko pasirodymą. Išvydau visiškai kitokį požiūrį į cirką ir supratau, kad jis gali būti daug daugiau nei tik gerai išmokta technika. Tai man padarė didelį įspūdį ir paskatino vykti į Belgiją, kur pradėjau mokytis profesionalioje cirko mokykloje ESAC.

Kaip keitėsi jūsų požiūris į žongliravimo techniką?

Iš pradžių maniau, kad moku daryti tai, ko nemoka kiti, ir dėl šios priežasties galiu eiti į sceną ir tai parodyti. Tačiau kai pamatai labai daug gerų žonglierių ir akrobatų, pradedi vertinti ne tik techniką. Supranti, kaip svarbu scenos režisūra, estetika, konceptas, pasirinkta muzika. Pradėjau ieškoti būdo, kaip panaudoti žongliravimo žinias, kad ne tik parodyčiau techninį meistriškumą, bet ir išreikščiau tam tikrą idėją.

Kaip jūsų kūryboje atsirado nauji žongliravimo objektai?

Mokykloje pradėjau žongliruoti virvėmis. Tuo metu tai buvo gana neįprasta ir būtent šis objektas tapo paskata ieškoti kažko naujo. Iš pradžių norėjau parodyti, ką galiu daryti su kamuoliukais, bet ilgainiui supratau, kad mane labiau domina pats manipuliavimas objektais. Virvė suteikė daugiau galimybių susieti fizinius gebėjimus, objektą ir scenografiją.

Kaip gimė kūrinio „Tout/Rien“ idėja?

Kai pradėjau galvoti apie naują spektaklį, norėjau rasti objektą, kuris būtų įdomus ne tik techniškai. Norėjau, kad pats objektas turėtų tam tikrą reikšmę ir leistų man tyrinėti kažką naujo. Pagrindine spektaklio tema tapo laikas. Mane įkvėpė fizikos knyga apie laiką ir gravitaciją. Fizikoje laikas nėra visur visiškai vienodas – gravitacija gali turėti įtakos tam, kaip jis teka. Ši idėja pasirodė labai poetiška. Žongliravimas man taip pat labai susijęs su gravitacija. Žonglierius nuolat su ja žaidžia: meta objektą į orą, stebi jo kritimą ir bando jį pagauti. Tai yra tam tikra kova arba žaidimas. Todėl pradėjau svarstyti, kas nutiktų, jeigu žongliravimą panaudočiau kaip būdą „kovoti“ su laiku. Norėjau ne tiesiog kalbėti apie laiką, bet sukurti pojūtį, kad laikas gali keistis.

Vienas svarbiausių objektų buvo grandinėlė. Mačiau vaizdo įrašą, kuriame buvo demonstruojamas vadinamasis chain fountain efektas (liet. grandinės fontanas – A. Z.). Ilga grandinėlė iš indo pradeda kilti į viršų ir juda labai keistai, tarsi būtų gyva. Ten nėra jokios magijos – veikia tik gravitacija, tačiau judesys atrodo neįtikėtinai. Man šis vaizdas iš karto susisiejo su laiku. Šiandien viskas juda vis greičiau. Turime daugiau galimybių, darome daugiau dalykų, tačiau vis tiek jaučiame, kad neturime pakankamai laiko.

Taip pat pradėjau ieškoti kitų objektų, kurie galėtų turėti skirtingą santykį su laiku. Vienas jų buvo mezgimas. Jis man priminė labai ramų, pasikartojantį veiksmą – žmogus sėdi prie ugnies ir ilgą laiką tiesiog mezga. Tai tapo lėto, ramaus laiko metafora. Kitas svarbus elementas buvo akmenys. Juos radau Kanarų salų paplūdimyje. Jie man priminė daug ilgesnį laiką – visatos laiką. Akmuo egzistavo dar prieš mus ir egzistuos ilgai po mūsų. Spektaklyje taip pat atsirado magnetai, švytuoklė ir laikrodis. Švytuoklė tiesiogiai siejasi su laiko matavimu. Visi šie objektai padėjo man tyrinėti skirtingus laiko pojūčius.

Kaip publika priėmė šį pasirodymą?

Kai kuriuose cirko festivaliuose žmonės sako: „Čia nėra žongliravimo“, o lėlių teatro ar objektų teatro festivaliuose jie mato visai ką kita. Tai be galo įdomu, nes mano mąstymas vis tiek yra kaip žonglieriaus. Aš nuolat manipuliuoju objektais, koordinuoju kelis veiksmus vienu metu, tačiau žiūrovo dėmesį nukreipiu ne į techniką, o į bendrą vaizdą. Todėl spektaklį vadinu „objektų cirku“. Objektas yra scenos centre, bet jo judėjimą valdo žonglierius. Svarbūs tampa ritmas, netikėtumas, judėjimas, gravitacija ir koordinacija.

Kiek jūsų kūryboje yra tarpdiscipliniškumo?

Man ji yra kažkur tarp šiuolaikinio cirko, objektų teatro, lėlių teatro ir magijos. Man patinka, kad šiuolaikinis cirkas gali judėti skirtingomis kryptimis ir nebūtinai turi atrodyti taip, kaip tradiciškai įsivaizduojame cirką. Kai atradau objektų teatrą ir lėlių teatrą, supratau, kiek daug čia laisvės. Šiose disciplinose objektai gali keisti mastelį, turėti kitą funkciją, būti naudojami scenografijai, šviesai ar garsui kurti. Tai labai artima cirkui. Ypač todėl, kad abiejose srityse dažnai reikia būti kūrybingam ir ieškoti sprendimų. Man patinka ši tarpdisciplininė erdvė. Vis dėlto aš vis dar sakau, kad tai yra cirkas. Kaip šiuolaikinis šokis vis dar yra šokis, taip ir mano kūryba, nors labai nutolusi nuo tradicinio žongliravimo, vis tiek kyla iš cirko.

Kaip atsirado kompanija „Modo Grosso“?

„Modo Grosso“ pradėjome kurti kartu su Tiziano Lavoratornovi. Mes esame draugai ir tam tikru metu pradėjome kartu tyrinėti įvairias idėjas, domėjomės choreografija ir vizualiaisiais menais. Iš pradžių kūrėme laboratorines instaliacijas, tyrinėjome žmonių ir objektų santykius, dirbome su virvėmis ir įvairiais objektais erdvėje. Vėliau nusprendėme kartu sukurti gatvės spektaklį.

Tai tapo mano pirmąja rimtesne patirtimi gatvės teatre. Spektaklis nebuvo visiškai paruoštas, todėl jo premjera nesulaukė tokios sėkmės, kokios tikėjomės. Žmonės suprato, kad kūrinys dar nebaigtas, todėl jo nepirko. Tačiau kompanijos struktūra jau buvo sukurta ir mes ją išlaikėme.

Po to kiekvienas pradėjome eiti šiek tiek skirtingais keliais. Aš kūriau kitus spektaklius ir toliau dirbau su savo objektų bei virvių tyrimais. Tiziano taip pat kūrė savo projektus, tačiau vėliau pradėjo studijuoti kineziterapiją ir pasirinko kitą profesinį kelią. Dėl to kompanijos kryptį pamažu perėmiau aš. Dabar tai labiau mano kūrybinė struktūra, nors Tiziano vis dar yra svarbi jos istorijos dalis. Mes išlikome draugais, kalbamės apie kompaniją ir ateityje galbūt vėl kartu ką nors sukursime.

Kokių turite ateities planų?

Šiuo metu galvoju apie naują projektą, scenoje būtų du žonglieriai ir netradiciniai objektai. Kol kas dar tik vyksta procesas, todėl daug kas nėra aišku. Tačiau man patinka būtent toks kūrybos etapas – kai dar nežinai, kaip viskas atrodys, bet turi idėją ir pradedi ieškoti, kaip ją įgyvendinti. Man svarbu ir toliau ieškoti savo vietos tarp cirko, objektų teatro ir kitų disciplinų. Nenoriu tiesiog kartoti to, ką jau padariau. Noriu atrasti kitą objektą, kitą pojūtį ir kitą būdą kalbėti su žiūrovu.

Dėkoju už pokalbį.