Bendruomenė – viena svarbiausių šiuolaikinio cirko vertybių

„Art for Rainy Days“ – trijų žmonių šiuolaikinio cirko kompanija: tai cirko artistė Izabelė Kuzelytė (Lietuva), šiuolaikinio šokio atlikėja Alise Bokaldere (Latvija) ir režisierius Jasonas Dupree (Jungtinė Karalystė). Jie dažnai pasirodo įvairiose Europos šiuolaikinio cirko scenose ir festivaliuose su kūriniu „How a Spiral Works“. Šis kūrinys apdovanotas geriausio šiuolaikinio šokio spektaklio ir geriausio šiuolaikinio šokio atlikėjo kategorijose „Latvijos šokio apdovanojimuose 2023 / 2024“, taip pat pelnė antrą vietą kaip geriausias šokio kūrinys „Brighton Fringe“ festivalyje 2025 metais. Su atlikėjomis Izabele bei Alise susėdome pasikalbėti apie kūrybinę veiklą, atėjimą į šiuolaikinį cirką ir pasirodyme naudojamas technikas.

Nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl nusprendėte dirbti kaip komanda?

Alise: Reikėtų pradėti nuo to, kad mudu su  Jasonu esame susituokę, todėl daug dirbame kartu. Jasonas yra dramaturgas, taip pat cirko režisierius. Jis supažindino mane su cirko pasauliu. Mes atvykome į cirko dramaturgijos dirbtuves Lietuvoje, kur susitikome su Izabele. Tų dirbtuvių metu mudvi su Izzy (Izabele – A. Z.) sukūrėme nedidelį dešimties minučių duetą. Tuo metu mums atrodė, kad sukūrėme kažką tikrai šaunaus. Taip su menu kartais nutinka, kad gali pajusti kūrinio skonį dar prieš jam įgaunant konkrečią formą. Bet, manau, abi jautėme, kad šiame ryšyje yra kažkas, ką verta patyrinėti. Todėl nusprendėme: nors neturime idėjos, neturime jokios didelės priežasties tai daryti, susitikime rezidencijoje ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Abi manėme, kad būtų gerai, jei kartu su mumis būtų ir režisierius bei dramaturgas. Taigi, išvykome į savo pirmąją rezidenciją Visagine 2022 metais. Ten praleidome dvi savaites tiesiog tyrinėdami, eksperimentuodami ir atradome tikrai įdomių dalykų. Mums buvo įdomu kurti drauge, todėl nusprendėme eiti toliau ir pažiūrėti, kur tai nuves.

Izabelė: Spektaklis „How a Spiral Works“ nebūtų atsiradęs, o mes nebūtume susitikę, jei nebūtų įvykusios minėtos dirbtuvės Kaune. Tuo metu Lietuva trumpam turėjo šiuolaikinio cirko erdvę. Tada supratau, kokia svarbi yra fizinė vieta, kur žmonės gali susiburti.

Niekada negalvojau: čia yra šokėja, čia – oro akrobatė, o čia – dramaturgas. Jasonas įnešė labai daug, bet kūrinį sukūrėme visi trys. Kartais tenka tai pabrėžti, nes aprašymuose dramaturgas pristatomas tarsi pagrindinis spektaklio sumanytojas. Iš tiesų šiuolaikiniame cirke ir kitose meno srityse vis labiau įprasta kurti kartu, o dramaturgo funkcija dažnai yra padėti kūrėjams iš šalies pamatyti tai, ko jie patys nepastebi. Cirke apskritai svarbiau pats žmogus, o ne jo specializacija. Jasonas pasirinko būti režisieriumi, nes norėjo likti cirko pasaulyje.

Alise: Jasonas pradėjo kaip kiniškų stulpų akrobatas, tačiau studijų metu patyrė rimtą nugaros traumą ir nebegalėjo pasirodyti scenoje. Kadangi norėjo likti cirko pasaulyje, persikvalifikavo į režisierius ir gana anksti ėmė kurti spektaklius kitiems atlikėjams.

Šiame projekte visi trys kūrėme lygiavertiškai. Nė vienas nebuvo svarbesnis už kitus. Kartais Jasonas pristatomas kaip režisierius ar technikas, nes jis rūpinasi mūsų spektaklio technine dalimi. Tačiau šio spektaklio jis nerežisuoja – jis buvo lygiavertis kūrybinio proceso dalyvis.

Kas konceptualiai yra šiuolaikinis cirkas ir kuo jis ypatingas?

Izabelė: Pastaruosius dvejus metus vis daugiau dirbu ne tik kaip atlikėja, bet ir kultūros vadybos bei diskusijų srityse. Todėl man svarbu gebėti geriau apibūdinti šiuolaikinį cirką, suprasti jo istoriją bei raidą Europoje ir visame pasaulyje. Lietuvoje šiuolaikinis cirkas per pastaruosius 15–20 metų gana stipriai išsivystė. Baltijos šalyse daug bendradarbiaujame: Lietuva turi menininkų, Latvija – erdvių, Estija – jaunimo cirko mokyklą. Nors mūsų nėra labai daug, turime stiprią bendruomenę. Atsirado Lietuvos šiuolaikinio cirko asociacija, o visai neseniai – ir Baltic Circus Union. Šios iniciatyvos telkia menininkus, atstovauja jų interesams ir padeda spręsti, ko šiai sričiai reikia: daugiau galimybių, dirbtuvių, tarptautinio bendradarbiavimo.

Jei kalbėsime apie šiuolaikinį cirką apskritai, jis pradėjo formuotis Prancūzijoje, tačiau šiandien vystosi daugelyje šalių. Didelę įtaką daro cirko mokyklos. Joms atsiradus formuojasi nauja menininkų karta ir visa cirko bendruomenė tampa matomesnė.

O klausimas, kas yra šiuolaikinis cirkas, vis dar neturi vieno atsakymo. Man jis panašus į klausimą, kas yra menas. Galima pateikti daugybę apibrėžimų, tačiau galutinai jį suprasime turbūt tik žvelgdami retrospektyviai. Aš Cirque Nouveau, arba naująjį cirką, labiau matau kaip istorinį etapą, iš kurio išsirutuliojo šiuolaikinis cirkas. Nuo tradicinio cirko pereita prie naujų scenos meno formų, tarpdiscipliniškumo, bendradarbiavimo su teatro, muzikos, multimedijos ir kitų sričių menininkais. Buvo pradėtos kvestionuoti tradicinės cirko ir teatro kūrimo taisyklės, o pats cirkas tapo labiau profesija, kurios galima išmokti cirko mokyklose. Šiuolaikinį cirką geriausiai apibūdina eksperimentavimas, tarpdiscipliniškumas ir ribų kvestionavimas.

Iš žmonių, rašančių apie šiuolaikinį cirką, man ypač patinka Jeano-Michelio Guy idėjos. Jo tekstai ir paaiškinimai suteikia šios meno formos istorijos, raidos ir apibrėžimų pagrindą, dažnai juo remiuosi šnekėdama apie šiuolaikinį cirką.

Kas jus labiausiai patraukė rinktis šiuolaikinį cirką?

Alise: Mano kelias į šiuolaikinį cirką buvo gana vingiuotas. Mano pagrindas yra šiuolaikinis šokis ir vis dar laikau save šokėja, tačiau tarp savo įgūdžių įtraukiau kabėjimą ant plaukų (angl. hair hanging) ir vis daugiau dirbu cirko srityje.

Po perdegimo man buvo sunku grįžti į šokį – turėjau labai didelių lūkesčių, todėl ši erdvė kėlė daug streso. Kadangi mano vyras yra cirko režisierius, nusprendžiau išbandyti cirką. Čia iš karto žinojau, kad nebūsiu gera, ir būtent dėl tos priežasties nejaučiau didelio spaudimo. Dirbtuvės, kuriose susitikome su Izzy, buvo vienos pirmųjų po perdegimo.

Netrukus pamilau cirko bendruomenę. Šioje aplinkoje jaučiausi priimta net nebūdama cirko atlikėja. Kurdama mūsų spektaklį pradėjau mokytis kabėjimo ant plaukų, vėliau prisijungiau prie Estijos cirko spektaklio „Three Sisters“, kurį sukūrė „Big Wolf Company“, kūriau choreografiją cirko atlikėjų spektakliams. Taip mano darbas vis labiau persikėlė į cirko sritį, po truputį ir pati pradėjau save vadinti cirko menininke.

Izabelė:  Buvau jauna ir ilgą laiką net nesupratau, kad cirkas gali būti profesija. Maniau, kad tai tiesiog hobis. Labai padėjo „Menų spaustuvės“ organizuotas „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame sutikau daug svarbių žmonių ir geriau supratau šią bendruomenę.

Man atrodo, kad būtent bendruomenė yra viena svarbiausių šiuolaikinio cirko vertybių. Ji priimanti, tolerantiška, kūrybiška ir linkusi bendradarbiauti. Po pandemijos nusprendžiau įgyti oficialų cirko išsilavinimą ir supratau, kad ši sritis man suteikia daugiau galimybių nei ekonomika. Šiuolaikiniame cirke daug kas remiasi viešuoju finansavimu ir rezidencijomis, todėl kūryba dažnai labiau orientuota į žmones ir vertę nei į pardavimą. Man  itin svarbu kažką pasakyti, paveikti bendruomenę ir pakviesti daugiau žmonių į šį cirko pasaulį. Tradiciniame cirke vis labiau jaučiu kapitalistinės sistemos įtaką. Kai menas pradedamas optimizuoti dėl pelno ir konkurencijos, lieka mažiau vietos žmonėms, bendruomenei. Todėl šiuolaikinį cirką man patinka matyti kaip erdvę, kurioje vis dar gyvos stiprios antikapitalistinės vertybės.

Kaip gimė jūsų kūrinio „How a Spiral Works“ idėja?

Alise: Šis procesas buvo kitoks nei įprastai – susirinkę į rezidencijas tiesiog žaisdavome ir žiūrėdavome, kas iš to atsiras. Nesistengėme iš anksto nuspręsti, koks turi būti spektaklis, o leidome medžiagai mus vesti. Dauguma scenų atsirado jau per pirmąsias dvi darbo savaites. Pavyzdžiui, pirmoje rezidencijoje prisirišau plaukus prie virvės, pažiūrėjome ir pagalvojome: oho, atrodo šauniai. Pažiūrėkime, kur tai nuves. Taip prasidėjo mano mokymasis kabėti ant plaukų. Žinoma, buvo ir daugybė absurdiškų dalykų, kurie į spektaklį nepateko, bet jie taip pat svarbūs kūrybos procesui. Nebuvo vienos pagrindinės idėjos ar atspirties taško, tik žaismingas fizinis tyrinėjimas, paremtas pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Likus keliems mėnesiams iki premjeros pradėjome viską struktūruoti ir jungti į vientisą spektaklį.

Izabelė: Vis labiau suprantu, kad kūrybos procesas ir galutinis kūrinys yra neatsiejami nuo žmonių, kurie jį kuria. Mes visi ateiname su skirtingomis idėjomis, vizijomis ir patirtimis, iš skirtingų sričių, bet susitinkame ir žiūrime, kas nutiks.

Dirbdama su kitomis trupėmis dažnai matau nerimą ir norą iš karto nuspręsti – apie ką tai? Ką mes darome? Tačiau kūrybos esmė yra leisti sau kurti, atsisakyti išankstinio vertinimo ir suteikti medžiagai galimybę pačiai parodyti, kuo ji nori būti. Žinoma, vėliau apima panika, kai iš daugybės medžiagos reikia sukurti vientisą spektaklį, o premjeros data artėja. Tačiau mūsų procesas buvo gražus tuo, kad turėjome laiko ir leidome kūriniui augti natūraliai.

Tai būtų galima pavadinti veidrodžio metodu. Iš pradžių tiesiog rodėme savo fizinius tyrinėjimus, vėliau – work in progress fragmentus. „How a Spiral Works“ medžiagą demonstravome daugybėje vietų ir gavome daug grįžtamojo ryšio. Žmonės savaip interpretavo tai, ką matė, o mes galėjome suprasti, ką norime išlaikyti, ko atsisakyti ar kaip tam tikrą mintį geriau perteikti. Taigi pati idėja augo kartu su kūrybos procesu.

Naudojate hair hanging techniką. Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

Alise: Tai nebuvo vienas konkretus sprendimas. Į šią techniką atvedė keli žingsniai. Niekada nesiekiau tapti šios disciplinos atlikėja. Kurdama spektaklį prisirišau plaukus prie virvės ir supratau, kad tai gana sunku ir skausminga. Pagalvojau: jei išmoksiu tinkamai kabėti, tai suteiks daugiau galimybių kūrybos procese.

Išbandžiau daug cirko disciplinų, tačiau mano pagrindas yra šokis, ypač paleidimo technika, paremta maža kūno įtampa, inercija, gana priešinga cirkui, kuriame svarbi kontrolė ir jėga. Kabėjimas ant plaukų buvo išimtis – pajutau, kad galiu atsiremti į jau turimus įgūdžius ir ne viską pradėti nuo nulio. Mokiausi iš Ingridos Eskusson, ir nors vis dar esu pradedančioji, ši disciplina tapo mano repertuaro dalimi.

Kabėjimas ant plaukų man ypatingas ir tuo, kad čia susijungia kontrolė, paleidimas ir pasitikėjimas savo kūnu. Tai labai intensyvi, mentalinė patirtis, kai sunku paslėpti emocijas. Jos tarsi sustiprėja ir iškyla į paviršių. Labai svarbu turėti mokytoją, kuri šią discipliną mokytų kaip holistinę: ne tik stumti save per skausmą, bet ir klausytis kūno, suprasti savo ribas ir žinoti, kada judėti pirmyn, o kada atsitraukti.

Ilgą laiką kabėjimas ant plaukų buvo gana slapta tradicinio cirko technika, todėl tai, kad šiandien ja galima atvirai dalytis ir jos mokytis, yra gana naujas reiškinys.

Kokias kūrybines temas norėtumėte paliesti ateityje?

Izabelė: Mes jau dirbome keliose rezidencijose su „How a Spiral Works“ ir turime daug medžiagos, kurios nepanaudojome. Prie jos norėtume sugrįžti. Idėjų visada yra daugiau, nei spėjame įgyvendinti, todėl lapkritį vėl susitiksime ir dirbsime prie naujo kūrinio koncepcijos.

Kūrybos procesas gali trukti dvejus ar trejus metus, ypač jei sieki kokybės, nors, žinoma, tai vyksta su pertraukomis. Vienas gražių dalykų, kuriuos man davė „How a Spiral Works“, buvo kitoks požiūris į oro virvę. Anksčiau ją tiesiog laikiau viena iš cirko disciplinų, kaip, tarkim, lanką, o dabar ji tapo beveik sakraliu objektu – ypatinga, brangia ir saugoma įranga, kuriai skiriamas išskirtinis dėmesys. Mane vis labiau domina neklasikiniai cirko objektai. Ne vien tik pats objektas, bet ir tai, kaip galima jį panaudoti ar suteikti jam naują prasmę. Įdomi ir multimedijos bei vizualinė dalis. Kartu mums svarbu kurti spektaklius, kuriuos būtų galima rodyti lauke ir gastroliuoti festivaliuose, neturinčiuose erdvės ar scenos.

Šiandien galima net išrasti naują cirko discipliną, jungiant skirtingas technikas ir įrangą. Kabėjimas ant plaukų – geras to pavyzdys. Atsiranda vis naujų galimybių, pavyzdžiui, nematomos virvės technika, kai atrodo, tarsi žmogus sklandytų ore. Visa tai tapo įmanoma dėl medžiagų technologijų pažangos. Dabar galime daryti tai, kas prieš dvidešimt metų dar buvo neįmanoma.

Alise: Iš esmės viskas remiasi tuo, kad susirenkame ir žiūrime, kur mus tai nuves. Per ketverius metus, nuo pirmosios rezidencijos iki dabar, pasikeitėme ir mes patys – tapome kitokiais, išmintingesniais žmonėmis. Sunku pasakyti, kas bus toliau, nes mūsų interesai nuolat keičiasi. Baigus „How a Spiral Works“ mus domino vieni dalykai, o dabar – visai kiti. Labiausiai jaudina galimybė vėl pasinerti į žaismingumą ir atrasti kažką naujo.

Jūsų trupės pristatyme rašoma: „Art for Rainy Days is a slow breakfast, scribbles in a notebook, a day dream.“ (liet. „Art for Rainy Days“ yra lėti pusryčiai, užrašai knygelėje, svajonė dienos viduryje.) Kodėl būtent taip nusprendėte save apibūdinti?

Alise: Manau, viena didžiausių kūrėjų problemų yra įtampa tarp noro kurti ir industrijos spaudimo nuolat gaminti, laikytis terminų ir rezultatų. Jei nesaugai savo laiko ir kūrybiškumo, labai lengva perdegti. Kai susitikome, kūryba jau buvo tapusi pernelyg didelio spaudimo procesu. Todėl nusprendėme eiti priešinga kryptimi – pirmiausia rūpintis savo gerove ir kurti aplinką, kurioje galėtume laisvai tyrinėti. Stengėmės pakankamai miegoti, gerai jaustis, rūpintis vieni kitais ir nespausti savęs siekti rezultato. Leidome sau klysti, žaisti ir domėtis tuo, kas tuo metu atrodė įdomu. Kartais iš to nieko neatsirasdavo, ir tai nėra blogai. Man atrodo, būtent čia slypi kūrybos grožis – kai leidi jai tiesiog egzistuoti. Įdomiausi dalykai dažnai reikalauja laiko. Norėjome perteikti ir tokį jausmą: kaip vaikystėje lietingą dieną, kai sėdi susisupęs į pledą, geri karštą šokoladą, pieši ar rašai ir tiesiog tuo mėgaujiesi. Tai nebūtinai turi kažkur nuvesti. Tai tiesiog tavo paties išraiška. Iš šio jaukumo, ramybės ir lėtų dienų jausmo ir kilo mūsų spektaklio idėja.

Izabelė: Tuo metu ką tik buvau baigusi mokyklą ir pirmą kartą susidūriau su kūrybiniu darbu naujoje komandoje. Iki tol dažniausiai kurdavau su draugais: spontaniškai, be didelio spaudimo, tiesiog leisdama kūrybai skleistis. Alise tuo metu buvo ką tik patyrusi perdegimą, o mes visi gyvenome po ką tik pasibaigusio pandemijos laikotarpio. Jis parodė, kiek daug mums reiškia laikas sau. Tačiau dabar jo vis mažiau – didelis spaudimas kurti, būti produktyviems, laikytis terminų. Norėjome priešintis tam greitos gamybos principui. Ypač dabar, dirbtinio intelekto bumo metu, viskas daroma dar greičiau, nors kokybė ir greitis nėra tas pats. Vis daugiau menininkų sako, kad negali kasdien pateikti naujos, šviežios idėjos. Kūrybai reikia laiko ir tinkamos aplinkos, o nuolatinis spaudimas ją tik apsunkina. Todėl mums tapo svarbu sąmoningai skirti laiko sau ir savo kūrybai. Galbūt tai panašu į vaikystę, kai neturėdavai ką veikti ir tiesiog pagalvodavai: na, tai piešiu. Be tikslo, be produktyvumo reikalavimo. Tiesiog turėdavai laiko sau. Šiandien laikas yra vienas rečiausių išteklių, todėl galimybė kažką daryti dėl savęs, o ne dėl produktyvumo, tampa tikru lobiu.

Ką jums reiškia šiuolaikinis cirkas?

Izabelė: Pastaruoju metu vis geriau suprantu, kas man patinka cirke. Istoriškai cirkas visada buvo keliaujantis – jis ateidavo pas žmones, pasiekdavo įvairias bendruomenes, nepriklausomai nuo jų pajamų ar gyvenamosios vietos. Pats cirko įvaizdis taip pat siejamas su kažkuo neįtikėtinu, magišku, nekasdienišku – pasauliu, į kurį galima pabėgti. Tuo metu kitos meno formos dažnai buvo sutelktos didžiuosiuose miestuose ir pasiekdavo gana siaurą, intelektualinį ratą. Todėl šiuolaikinį cirką matau kaip šių dviejų pasaulių junginį: tai eksperimentinė, beribė kūrybinė erdvė, kurioje galima kelti klausimus apie visuomenę, ir kartu labai sociali meno forma. Šiuolaikinis cirkas gali sieti skirtingus socialinius burbulus ir tapti erdve, kurioje žmonės jaučiasi priimti. Tai ypač svarbu šiandien, kai daugėja vienatvės, socialinės izoliacijos ir vis didesnio užsidarymo savo burbule. Šiuolaikiniame cirke nėra didelio atstumo tarp menininko ir publikos. Jei tau reikia šios erdvės, joje gali būti priimtas. Būtent todėl man patinka šiuolaikinis cirkas. Matau jį ne tik kaip pasirodymą, bet ir kaip erdvę idėjoms, bendravimui ir bendruomenės kūrimui.

Alise: Man šiuolaikinis cirkas šiuo metu labiau už viską reiškia bendruomenę. Drauge tai yra kvietimas išbandyti savo ribas bei žinojimas, kad tai darydamas turi teisę suklysti.

Dėkoju už pokalbį.