Bandantis žmogus, arba kur dėti katarsį

Idiliškai ošianti pušyno salelė tarp naujos statybos daugiabučių, nosį pasiekiantis kepsnių kvapas ir vaikų dūkimas – odės, skirtos būčiai, fonas. Priešais gultus ir kėdes – tuščias plotas įsivaizduojamai scenai, už kurios sustatyti gyvai grosiančios grupės (taip pranešta) instrumentai. Tomas Peinas, skausmingo gyvenimo matęs ir savo jausmus slopinąs vyras, yra netikėtas pamokslininkas apie gyvenimą ir, tam tikra prasme, jo grožį. Netikėtas, bet įtaigus. Net be perteklinių įrankių.

„Tomas Peinas (paremta niekuo)“ – naujausias Pauliaus Markevičiaus (jis ir šio spektaklio režisierius, ir aktorius) bei teatro „Tolyn gilyn“ monospektaklis pagal JAV dramaturgo Willo Eno populiariausią pjesę „Thom Pain (based on nothing)“ (vertė Alexandra Bondarev). Ši premjera – Kauno menininkų namų festivalio „Kultūra į kiemus“ dalis. Renginiui vykstant Vilijampolės kieme, aplinka nėra sterili ir neblaškanti – aplink dūzgia vaikai, žmonės ateina ir išeina, Markevičiui pasakius keiksmažodį, mažasis žiūrovas dukart entuziastingai jį pakartoja. Apšvietimas nevaldomas – geltonos lemputės suteikia erdvei jaukumo, tačiau dramaturgo Eno metateatriniai žaidimai su rampomis lieka neįgyvendinti. Galbūt jie laukia kitose, tradiciškesnėse teatrinėse lokacijose, kur „Tomas Peinas (paremta niekuo)“ bus rodomas rudenį. 

Pjesės protagonisto pavardė anglakalbiams suponuoja jo patirtą gyvenimo skausmą. Iš tolo žiūrint, tuo šis monologas monolitinis – kalbantis apie vieno žmogaus skausmingas patirtis. Paviršiuje viskas sukasi apie vaikystės traumas ir nevykusią meilę. Vienas kitas nejuokingas anekdotas, vis pasikartojantis klausimas, ar žiūrovams patinka magija. O jam patinka magija? Protagonistas pats neapsisprendęs arba vis abejoja, ar savo jausmais dalintis su publika. Empatija jam sunkiai prisileidžiamas konceptas – pasiūlęs įsivaizduoti mielą vaiką kaubojaus drabužėliais, greitai paprašo sulaužyti jam ranką ar padaryti luošiu. 

Neužtikrintas santykis su sėdinčiaisiais priešais yra ir pjesės, ir vaidybos esmė. Nors ir atsiverdamas žiūrovams, Tomas nesijaučia drąsiai. Mikrofonas aktoriui Markevičiui tampa priemone padaryti girdimą patį nerimą – atodūsius, tankius, neritmingus įkvėpimus. Protagonisto jausmai išreiškiami būtent per jų slopinimą. Pasakojimas nutrūksta, Tomas keičia temą ir vėl pratęsia nutrauktą. Atvirumo su publika šuoliai aktoriaus valdomi įtaigiai ir beveik atpažįstamai. Negalėjimas apsispręsti, ar pasitikėti, ar atsiriboti, lydėjo ir jo meilės santykius. Kartais spektaklis atrodo tarsi Tomo pitch (glaustas, trumpas ir įtaigus prisistatymas) – jis galėtų taip gražiai ir švelniai mylėti. Deja, kvietimai išgerti kavos ar ko nors stipresnio lieka be atsako. 

Nors spektaklį galima laikyti juokingu, pats Tomas to nesupranta – jis nuoširdus. Tai atliepia ir jo nuolatinis referavimas į vaiką, it jungišką archetipą, reprezentuojantį žmogaus visumą, prarastą augant, bei vaikišką nekaltumą. Būtent šiuo nedrąsiu naivumu ir pasižymi protagonistas, trokštantis mums papasakoti savo istoriją, kad surištume galus ir, supratę jo vaikystės skausmus, galėtume mylėti jį šiandien. 

„Tolyn gilyn“ spektakliuose svarbus yra aktyvus santykis su publika: patyriminiuose spektakliuose „Café existans“ ir „Kolonija Antika“ žiūrovai patys nulemia savo patirtį judėdami erdvėje. Tomas Peinas irgi kuria santykį su publika – visiškai pašalinęs ketvirtąją sieną, jis su žiūrovais bendrauja: užduoda jiems emociškai intymius klausimus, reaguoja, kai šiuolaikinio teatro persisotinęs žiūrovas palieka kiemelį. Tačiau visa tai – butaforija. Į klausimą niekas neatsako, nes pauzė po klausimo trunka tik akimirką. Niekas iš tiesų nesistoja išeiti (nuolatinis žmonių judėjimas atviroje erdvėje leidžia to nepastebėti), o tada, kai jau stojasi, aktorius nereaguoja. 

Bendravimas su žiūrovais žavus ir dažnai juokingas, o apie jo nenuoširdumą galima žinoti tik skaičius pjesę – Markevičius gabus rasti remarkų aukas taip įtikinamai, kad jos ima gintis to nedarančios. Tačiau čia slypi ir grėsmė – ekstravertiškiau nusiteikusi publika, pradedanti polemizuoti su Pauliumi ar Tomu garsiai, gali lengvai nustumti nuo bėgių spektaklio inerciją, kurią, ir taip trapią dėl pasakotojo neužtikrintumo, sugrąžinti sunku. Vis dėlto tai neįvyksta, Markevičius meistriškai išlaiko pusiausvyrą.

Monologas balansuoja ties riba tarp išpažinties ir manifestacijos. Palikdamas erdvės žiūrovės mintims, Tomas Peinas dalijasi savo patirtimi, skatindamas susirinkusiuosius būti drąsius. It švelni monospektaklių, kuriuose užsiimama savigaila, parodija – Tomas Peinas irgi tikisi katarsio, sprendimo, leisiančio jam palikti skausmus užnugaryje ir eiti į pasaulį stabiliai, nenorint sau atlikti „išnykimo veiksmo“ triuko. Tačiau katarsis spektaklyje pasiekiamas ne be pagalbos. Daugiau nei valandą instrumentai už Markevičiaus nugaros stovi kaip scenografijos dalis – nors pažadėta, gyva grupė vis nesirodo. Gal tai simbolis jo vienišumo, o gal priminimas, kad ne visa, ko tikiesi, įvyksta? Peinui pradėjus meditatyviai reflektuoti, instrumentai galiausiai panaudojami pagal paskirtį: pasigirsta įkvepianti, motyvuojanti, pakili melodija. Katarsis Peinui gal ir pavyko, tačiau aš jaučiuosi beveik išduotas – ilgai kalbėjus betarpiškai, manipuliatyvios muzikos panaudojimas demonstratyviai pažymi hierarchiją. Atvirumas pakeičiamas neorganiška emocija. O gal tai melodramatinis Peino gestas, trokštant save patį įtikinti būsima laime? Vis dėlto tai taip skiriasi nuo Peino, kurį turėta laiko pažinti, kad kognityvinis disonansas lieka neišspręstas.

Paulius Markevičius savo nerimastinga maniera sugeba empatiškai priartinti žiūrovą, ir Tomo nerimas virsta nerimu, kad Tomui pasisektų. Protagonistas trokšta gyventi ir mylėti – tai egzistencialistinė odė gyvenimui. Tačiau būtent tuomet, kai Tomas pats patiki savo sėkme, žiūrovas atitolsta.