Vienatvė, vardu Trumanas

Niujorkas balandžio viduryje nusprendė surengti repeticiją prieš pragarą – netikėta karščio banga, pakaitinusi miestą iki 31 laipsnio, privertė viską aplinkui lydytis į lipnią, tirštą masę. Tokiomis klimato sąlygomis, kai oras tampa beveik fiziškai apčiuopiamas, ribos tarp tikrovės ir haliucinacijos pradeda trūkinėti. Būtent tokioje atmosferoje, palikusi už durų įkaitusį Manhataną, žengiau į „House of the Redeemer“ – istorinį Vanderbiltų giminės palikuonės dvarą, kurio bibliotekoje šiuo metu vaidenasi Trumanas Capote.

Spektaklis „TRU“ (pagal Jay Presson Allen pjesę) – tai kamerinis, įvietintas intymumo seansas, kuriame žiūrovas nustoja būti stebėtoju ir tampa tyliu liudininku, beveik įsibrovėliu. Mes sėdime Capote’s (arba to, kas iš jo liko) bibliotekoje 1975-ųjų gruodį. Ore tvyro ne tik brangaus alkoholio ir „Esquire“ žurnalo puslapių kvapas, bet ir tiršta, negrįžtama vienatvė. Nuo pat pirmųjų akordų, kai pasigirsta nostalgiška Franko Sinatros „Strangers in the Night“, mes patenkame į rašytojo pasaulį – 1975-ųjų Kūčių vakarą. Tai laikas, kai kiti sėdi prie šeimos stalo, o Trumanas, įkalintas savo paties spindesio, kalbasi su nematomais šešėliais. Aktoriaus balsas, tas specifinis, kiek nosinis, aukštas, beveik vaikiškas tembras, – čia pagrindinis instrumentas.

Jesse’as Tyleris Fergusonas, kurį dauguma vis dar sieja su komišku Mičelu Pričetu iš serialo „Moderni šeima“ (2009–2020), atlieka neįtikėtiną metamorfozę, beveik skausmingą persikūnijimą. Fergusonas pagauna tą specifinį, lyg šilkinį, lyg nuodingą Capote’s balso tembrą, tą maniakišką manieringumą, po kuriuo slypi bedugnė. Mes sėdime taip arti, kad girdime jo kvėpavimą, matome, kaip virpa pirštai, siekiantys stiklinės. Bibliotekos aplinka sukuria keistą metafizinį sluoksnį: knygų nugarėlės veikia kaip nebylūs teisėjai, teisiantys žmogų, kuris savo gyvenimą iškeitė į tekstą, o tekstą – į išdavystę.

Spektaklio ašis – Capote’s nuosmukio pradžia. Ką tik pasirodė skandalingasis jo nebaigto romano „Išklausytos maldos“ (Answered Prayers) skyrius, kuriame jis negailestingai dekonstravo savo geriausias drauges – Niujorko grietinėlės moteris, savo „gulbes“ (Babe Paley, Slim Keith, C.Z. Guest). Capote nuoširdžiai nesupranta, kodėl jo draugės pyksta. „Argi jos nežinojo, kas aš esu?“ – klausia jis. Trumanas tikėjosi, kad menas jam suteiks diplomatinį imunitetą, tačiau gavo socialinę tremtį. Čia ir iškyla esminis klausimas: kur baigiasi menininko teisė į kito žmogaus gyvenimą? Capote manė esąs nešališkas antropologas, tyrinėjantis aukščiausios klasės akvariumą, tačiau pamiršo, kad net ir gulbės turi teises. Jo cinizmas šiuolaikiniame kontekste atrodo kaip ankstyvoji „atšaukimo kultūros“ (angl. cancel culture) versija. Rašytojas buvo vienas pirmųjų, supratusių, kad asmeninis gyvenimas yra valiuta. Tačiau jis neįvertino palūkanų. Jo „gulbės“ nebuvo tik personažai – jos buvo jo šeima, jo saugumo garantas. Iškeitęs šį ryšį į tekstą, jis liko stovėti tuščioje scenoje, kurioje plojimai jau nutilę, o telefonas (scenoje esantis nuolatinis vilties ir kankinimo įrankis) skamba tik tam, kad praneštų apie dar vienas užvertas duris.

Intelektualiausias spektaklio sluoksnis slypi Capote’s citatose. Jis mini Proustą, mini Camus, lygina save su kitais didžiaisiais atstumtaisiais – tai žmogaus, ketinančio savo asmeninę tragediją įvilkti į akademinį apsiaustą, bandymas išlikti oriam. Monologuose rašytojas sugrįžta į vaikystę. Pasakojimas apie Kūčias su pussesere Sook, apie vaisių pyragų kepimą ir pirmąjį viskio gurkšnį įneša į sceną beveik dostojevskišką atpirkimo pojūtį. Čia mes matome tikrąjį Trumaną – nemylėtą vaiką, kurį motina palikdavo užrakintą viešbučių kambariuose, kol pati ieškodavo geresnio gyvenimo. Vienas jautriausių ir, ko gero, esminių spektaklio momentų – Trumano monologas apie vaikystės svajonę. Jis prisipažįsta norėjęs būti mergaite, net pavogęs močiutės vėrinį, kad sumokėtų vietinei „kerėtojai“ už šio noro išpildymą. Tai nebuvo tiesiog vaikiškas užgaidumas, tai buvo pirmasis bandymas pabėgti nuo savęs, nuo to „dvigalvio veršelio“ (kaip jis pats save vadino) Alabamos provincijoje. Ši atviros žaizdos nuoga tiesa spektaklyje suskamba šiurpiai aktualiai. Mes visi šiandien konstruojame savo tapatybes, stengiamės būti „kažkuo kitu“ socialinių medijų vitrinose, bet Capote’s tragedija primena: kad ir kiek stepo žingsnelių sušoktum ant blizgaus parketo, tavo vidinis vaikas vis tiek lieka sėdėti tame tamsiame sodo kampe, laukdamas motinos, kuri niekada nesugrįš.

Režisierius Robas Ashfordas meistriškai išnaudoja erdvę. Mes nesėdime teatro kėdėse – mes esame Capote’s vakaro šešėliai. Fergusonas vaikšto tarp mūsų, kartais beveik kliudydamas, priversdamas pasijusti nejaukiai, lyg būtume tie patys „gulbių“ aplinkos žmonės, kurie jį stebi su pasibjaurėjimo ir smalsumo mišiniu. Tai retas teatro intymumas, kai aktoriaus prakaitas ir ašaros tampa tavo paties patirties dalimi. Aktorius meistriškai balansuoja tarp komiško kandumo (anekdotai apie Niujorko elitą, apie Avą Gardner ar Jackie Kennedy) ir gilaus, beveik metafizinio liūdesio.

Ar tiesa (TRU) visada išlaisvina? Capoteֹ’i tiesa tapo pražūtinga. Jis tikėjo, kad pasakodamas kitų istorijas valdo pasaulį, bet galiausiai suprato, kad vienintelė istorija, kurią turėjo papasakoti – istorija apie berniuką su pavogtu vėriniu, – liko neišgirsta po visais Niujorko vakarėlių sluoksniais. Fergusonui pavyksta neįtikėtinas dalykas – jis priverčia nekęsti Capote’s už jo cinišką liežuvį, už nuodingas paskalas apie Jacqueline Kennedy ar Tennessee Williamsą ir tuo pačiu metu jausti jam beveik fiziškai skausmingą empatiją. Kai jis sako: „Aš esu alkoholikas, narkomanas, homoseksualas ir genijus“, tu supranti, kad kiekvienas žodis yra ne titulas, o diagnozė. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo meilės per pripažinimą, bet galiausiai suprato, kad pripažinimas yra tik šaltas, poliruotas plienas, prie kurio neįmanoma prisiglausti.

Spektaklio veiksmas primena lėtą skendimą. Iš pradžių Capote dar bando juokauti, šaipytis iš „tų kvailų moterų“, kurios nesupranta meno svarbos, bet vakaro pabaigoje jis lieka tik su savo šešėliais. Bibliotekos erdvė veikia kaip narvas. Knygos, kurios turėjo Trumaną išgelbėti, dabar atrodo kaip tylūs jo pralaimėjimo liudininkai. Ar menas vertas gyvenimo sunaikinimo? Ar autentiškumas įmanomas be išdavystės? Šie klausimai kabojo ore kartu su drėgnu Niujorko karščiu.

Mes matome žmogų, suprantantį, kad jo laikas baigėsi. „Išklausytos maldos“ tapo jo literatūriniu savižudybės laišku. Šv. Teresės citata, kuria pavadintas romanas – „Daugiau ašarų pralieta dėl išklausytų maldų nei dėl neišgirstų“, spektaklyje skamba kaip mirties nuosprendis. Trumanas gavo viską, ko norėjo: šlovę, pinigus, priėjimą prie galingiausiųjų. Ir būtent tai jį sunaikino.

Išėjus iš „House of the Redeemer“ į naktinį Manhataną, tas netikėtas balandžio karštis vis dar nebuvo atslūgęs. Jis buvo malonus, tirštas ir apgaubiantis – lygiai toks, koks būna Lietuvoje vidurvasarį, liepos ar rugpjūčio naktį, kai oras sustingsta ir atrodo, kad gali jį liesti rankomis. Gatvėje tvyrojo svaiginantis, beveik siurrealus kvapas – aplink žydėjo dekoratyvinės kriaušės. Jų saldus, šiek tiek klampus aromatas maišėsi su miesto dulkėmis ir beveik visur tvyrančiu salstelėjusiu apsvaigimo pažadu, kurdamas tą keistą Niujorko magiją, kurią Capote taip mylėjo ir kurios taip nekentė. Eidama galvojau: Trumanas Capote būtų įvertinęs šią naktį. Jis būtų radęs patį taikliausią, patį nuodingiausią ir patį gražiausią būdą aprašyti šį kvapą ir šį karštį. Galbūt jis net būtų pasakęs, kad kriaušių žiedai kvepia kaip prarasta nekaltybė – gražiai, bet trumpai ir su trupučiu puvėsio prieskonio. Spektaklis baigėsi, Trumanas vėl liko bibliotekos šešėliuose, o mes pamatėme ne tik žvaigždės žlugimą, bet ir savo pačių baimes: baimę būti nebereikalingiems, baimę likti vieniems su savo neišsipildžiusiomis vaikystės svajonėmis. Niujorko karštis vis dar tvilkė veidą, bet Trumano Capote’s šaltas vienatvės šiurpas spektaklio pabaigoje buvo kur kas tikresnis.