Povilo Gaidžio epocha

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvos padangę užtemdžius okupacijai, viskas tarsi kūrėsi iš naujo – teko susitaikyti su esama padėtimi, prisitaikyti prie sistemos, laviruoti tarp sąžinės ir politinio persekiojimo ar išdavysčių ir „gero“ gyvenimo. Teatras buvo ne išimtis. Ilgus metus buvo statomos propagandinės, bevertės pjesės, įsteigta „partinė kuopelė“, kuri per spektaklių vertinimus leisdavo sau pasisakyti daug ir gana aštriai.

Tačiau greta to Klaipėdos dramos teatre sužibo naujo etapo žvaigždė – Romualdas Juknevičius, 1949–1952 m. ėjęs vyriausiojo režisieriaus pareigas. Vyresnės kartos žiūrovai, ko gero, prisimena legenda tapusius jo darbus „Be kaltės kaltieji“ bei „Vedybos“.

Pirmą kartą režisierius į Klaipėdą atvyko 1936 m. statyti savo diplominio darbo ir publikai pateikė Hermano Heijermanso „Viltį“. Pasak ilgamečio teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus, šis spektaklis „turėjo principinę reikšmę ne tik šio režisieriaus, bet viso lietuvių teatro istorijoje. Su „Viltimi“ Lietuvos teatro scenoje gimė pirmasis aštrus socialinis, psichologinis, ansamblinis spektaklis, turėjęs didelį rezonansą teatrinėje visuomenėje.“[1]

Po premjeros Juknevičius išvyko į Vilnių ir dar kartą pastatęs „Viltį“ pradėjo dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro istoriją, tapo jo direktoriumi. Po aštuonerių metų jis sugrįžo į Klaipėdą ir trejus metus buvo vyriausiuoju režisieriumi. Šiuo laikotarpiu uostamiesčio scenoje Juknevičius pastatė net 15 spektaklių, dažnai po penkis šešis per sezoną, skirdamas tam itin trumpą laiką, tačiau, pasak kritikų, neleisdavo į sceną nerūpestingumo, paviršutiniškumo, stichiškumo. Į repeticijas ateidavo preciziškai pasiruošęs, o kiekviena statomų pjesių mizanscena buvo iki smulkmenų apgalvota. Juškevičius prisiminė, jog „brėžiniai, pastabos, įvairių pieštukų spalviniai pėdsakai, pabraukymai ir apvedžiojimai režisūrinėse partitūrose rodo, kad R. Juknevičius turėjo tikslų tiek plastinį, tiek vidinį spektaklio vaizdą, kurį realizuodavo kaip tikras profesionalas, nesileisdamas į kūrybinius kompromisus“.[2]

Vienas žymiausių šio režisieriaus darbų Klaipėdos dramos teatre – Nikolajaus Gogolio „Vedybos“, kurios pirmą kartą pradžiugino Telšių žiūrovus, o tik po to buvo perkeltos į Klaipėdą. Teatrologai Irena Aleksaitė ir Markas Petuchauskas šį spektaklį priskyrė „charakterių komedijai“, tačiau Juškevičius pabrėžia, kad „šis charakterių demonstravimas buvo pripildytas labai sodrios poetinės lyrikos ir groteskinės žaismės. <...> R. Juknevičius galėjo ir mokėjo meistriškai apjungti sceninių kerų įvairovę ir jos niuansus į vieningą meninį estetinį kūrinį, į puikų, gyvą, spalvingą ansamblį. Tai buvo padaryta nežiūrint į tai, kad R. Juknevičiaus žinioje aktorių pasirinkimo galimybės buvo nepalyginamai siauresnės, negu šiandieniniame Klaipėdos dramos teatre.“[3]

Įdomus reiškinys buvo susiformavęs tarp 1947 ir 1959 metų, kai po vienu stogu veikė net du teatrai. Po karo uostamiestyje ėmė gausėti gyventojų, nes suvažiavo daugybė rusų, baltarusių bei ukrainiečių. Tai lėmė, kad 1947-ųjų vasarą susiformavo rusų teatro administracija, atvyko režisieriai ir aktoriai, dauguma iš Maskvos, po studijų GITIS teatro institute. Režisieriai V. Trefiakova ir M. Rechelsas pastatė po vieną spektaklį, o Karlo Goldonio „Viešbučio šeimininkė“ repertuare gyvavo ne vienus metus.

Traukiniu atvykusiems aktoriams skirtos „Pajūrio“ kino teatro patalpos ir greta esantis namas, kuriame buvo repetuojami spektakliai. Žinoma, pirmasis rusų trupės spektaklis buvo socialistinio pobūdžio – „Jaunoji gvardija“ pagal Aleksandro Fadejevo romaną, tačiau statyti ir klasika tapę veikalai, kaip Lope de Vegos „Šokių mokytojas“ ar Honoré de Balzaco „Pamotė“. 1949 m. pavasarį, vykdant didelę teatrų reformą, kai buvo uždaryti Telšių, Klaipėdos muzikiniai teatrai, savo egzistavimą baigė ir Klaipėdos rusų dramos teatras. Dauguma šio teatro kūrybinio personalo grįžo į Maskvą, keletas išvyko į Vilnių, o Klaipėdoje liko Dovydas Elbertas.

Išnykus rusų teatrui stambių įmonių bei mokyklų vadovai ėmė kelti klausimą dėl spektaklių rusų kalba, nes mieste daugėjo rusakalbių gyventojų. Kadangi daugelis aktorių šią kalbą mokėjo, nuspręsta lietuviškus spektaklius išversti. Anksčiau Klaipėdos dramos teatrą atidariusio pirmojo režisieriaus Juozo Gustaičio pastatyta „Vėlyvoji meilė“ buvo pirmas spektaklis, išverstas į rusų kalbą ir publikai parodytas 1951 m. rugpjūčio 28 dieną. Panaudojus kostiumus ir dekoracijas naująją redakciją sukūrė režisierius Kazys Juršys, jame visus vaidmenis, išskyrus vieną, atliko rusų aktoriai.

Dėl rusų trupės buvo gana daug problemų, ypač teatro direkcijai. Dauguma aktorių pasibaigus sezonui išvykdavo vaidinti svetur, o nepasisekus grįždavo į Klaipėdą ir reikalaudavo didesnio atlyginimo bei pagrindinių vaidmenų. Nepaisant gana gausios rusakalbių Klaipėdos gyventojų sudėties, teatro lankomumas buvo menkas, o organizuoti gastrolių nebuvo kur. 1957–1959 m. rusų trupė padidėjo iki septyniolikos aktorių ir turėjo savo vyriausiąjį režisierių, per sezoną buvo parengiama net 10–12 premjerų, tačiau gamybinių patalpų teatre trūko, o personalas nebuvo pasiruošęs tokiam darbo krūviui. Ieškant būdų, kaip spręsti šią problemą, iškilo dvi alternatyvos – steigti naują, savarankišką rusų dramos teatrą, koks veikė Vilniuje, arba trupės veiklą nutraukti. Vadovybė priėmė antrąjį sprendimą, kurį papildė ir 1959 m. balandžio 28-ąją pasirodęs SSRS kultūros ministro įsakymas. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jau trūko lėšų kultūrai, 1962-aisiais buvo uždarytas ir Marijampolės (tuometinio Kapsuko) dramos teatras.[4]

Savotiškas atgimimas ir naujas Klaipėdos dramos teatro etapas prasidėjo 1963 m. griuvus kitam teatrui: iš Kapsuko į Klaipėdą buvo perkelta visa tenykštė aktorių trupė su neseniai studijas Maskvoje baigusiu režisieriumi Povilu Gaidžiu. Jis uostamiesčiui atidavė daugiau nei penkias dešimtis metų.

Jaunam, vos 26-erių metų režisieriui Klaipėda nebuvo svetinga, jį užgriuvo du didžiuliai rūpesčiai: kaip dvi tokias skirtingas trupes sulieti į vientisą branduolį ir pakeisti repertuarą, kuris visiškai netiko ir nepatiko uostamiesčio publikai. Anot Irenos Aleksaitės, „vietoje salstelėjusių melodramų, šiaip menkaverčių verstinių tarybinių pjesių ir komedijėlių, kuriomis buvo užgriozdinta anuometinė Klaipėdos (kaip, beje, ir kitų teatrų) dramos afiša, P. Gaidys pasiūlė kitą meninį lygį“.[5]

Prabėgus beveik dešimčiai metų po atvykimo į Klaipėdą Gaidys pasakojo, jog „Maskvos teatriniame institute įgytos žinios, matyti spektakliai, žmonės, su kuriais bendravau, ir visa teatrinė bei visuomeninė aplinka suformavo požiūrį, kad šiuolaikiniame teatre reikia statyti García Lorcos, Euripido, Čechovo kūrinius. Kad teatras – tai šventovė, į kurią nevalia įsibrauti jokiems „žemiškiems atributams“. Na, ir pradėjau aš savo programą vykdyti! Pastačiau „Optimistinę tragediją“, „Karalių Edipą“, „Madridas naktį nemiega“, „Tris muškietininkus“. Jaunuoliškai, žinoma, netobulai. Publika nėjo. Jiems toks teatras visiškai nebuvo reikalingas. Jie nemėgo jo, o aš neva „Muškietininkais“ išniekinęs jaunimo idealus. Tai buvo tarsi sniegas ant galvos – ko ko, o jau davatkiškumo Klaipėdoje tikrai nesitikėjau.“[6] Tačiau po kurio laiko režisierius kalbėjo, kad yra „tam tikra dalis žmonių, kuriuos jau galime laikyti teatro draugais, bet jų neužtenka vienam kitam spektakliui. O teatras negali kas savaitę rodyti vis naują pjesę. Kita dalis – tai žmonės, kuriems iš viso joks teatras nebuvo ir nebus reikalingas dėl jų gyvenimo ir papročių specifikos (manau, kad Klaipėda šioje srityje toli prašoka kitus miestus). Vadinasi, dar lieka ta dalis, kuri ateina į teatrą atsitiktinai, iš neturėjimo ką veikti arba dėl kokios nors scenoje rodomos istorijos. Šita dalis ir stūmė mane pirmaisiais darbo metais į neviltį, nes supratau, kad be jos apsieiti negalima, o nusileisti savo principams nenorėjau. Paskui ėmiau galvoti, kad žmonės nekalti, jog turi būtent tokį teatro supratimą. Repertuare pradėjo figūruoti lengvesnio žanro kūriniai. Salė pilnėja. Dabar mes jau esame pasiekę gana stabilų lygį, galime leisti sau ir tokią prabangą, kaip eksperimentą, pavyzdžiui, poezijos spektaklį „Krintančios žvaigždės“, kuriuo Klaipėdos visuomenė nesidomėjo, bet mums buvo naudingas įvairiausiais atžvilgiais.“[7]

Platėjantis repertuaras ir didėjanti trupė, kurioje buvo itin daug talentingų bei profesionalių aktorių, leido režisieriui kurti vis įdomesnius, kokybiškesnius spektaklius ir atrasti savąjį teatrą. Netruko prabėgti dešimtmetis, o apie uostamiestį vis garsiau pradėjo kalbėti teatro kritikai, režisierius imtas vadinti komedijų meistru. Salės pilnėjo, spektaklių daugėjo, o 1980-ųjų rudenį trupę papildė pirmoji režisieriaus išleista aktorių laida, kuri dar ir šiandien dirba teatre.

Žymesni Povilo Gaidžio spektakliai, tokie kaip „Laiko meistrai“ (1967), „Pirtis“ (1970), „Poliglotas. Abstinentas“ (1970), „Dramblys“ (1977), pasižymėjo konceptualumu, aštriu kritiškumu sovietinei tikrovei bei subtiliu komiškumu. Režisierius stengėsi derinti įvairius žanrus, taikė improvizacijos metodą, teatrališkas metaforas, sutelkė aktorių trupę ir kryptingai formavo aktualų bei šiuolaikišką repertuarą. Tarp svarbiausių jo darbų galima išskirti Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“ (1969), „Mažvydas“ (1976), „Katedra“ (1980), spektaklius „Motušė Kuraž“ (1975), „Po svarstyklių ženklu“ (1976), „Dugne“ (1978).[8] Žinoma, režisierius be trupės, kaip ir dirigentas be orkestro, nieko nuveikti negali, o trupę Gaidys turėjo. Anuomet Klaipėdos dramos teatras buvo lyginamas su Juozo Miltinio ar neseniai įsteigtu Vilniaus jaunimo teatru, tai buvo išties vienas geriausių teatrų Lietuvoje. Jo branduolį sudarė ir reikšmingus vaidmenis sukūrė 1960–1980 m. trupę papildę aktoriai Marija Černiauskaitė, Birutė Didžgalvytė, Elena Gaigalaitė, Jūratė Jankauskaitė, Valentina Leonavičiūtė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Irena Simonaitytė, Balys Barauskas, Bronius Gražys, Rytis Gustaitis, Juozas Jaruševičius, Rimgaudas Karvelis, Algirdas Kubilius, Vytautas Paukštė, Povilas Stankus, Rimantas Nedzveckas, o kiek vėliau ir Henrikas Andriukonis, Vytautas Anužis, Gintautas Pečiūra, Ričardas Poškus bei kiti.

Deja, kūrybinį džiugesį bei popremjerines apkalbas gadino cenzūra ir komunistų partija, kurios nariu Gaidys ilgai netapo. Vos pradėjęs dirbti jis buvo akylai stebimas ir nuolat kritikuojamas. 1972 m. viso kolektyvo susirinkime režisierius išgirdo: „Teatro padėtis neaiški. Vyriausiasis režisierius P. Gaidys – ne partijos narys ir ne Miltinis. Nereikėtų jam užsidaryti, kad jo asmeninis ego neužaugtų iki neribotų ambicijų.“[9] Teatro istorikė Gražina Mareckaitė yra rašiusi apie to meto politinę įtampą teatre: „Nors režisierius ilgai saugojo savo nepriklausomybę ir į partiją nestojo, priekaištų dėl to sulaukdavo itin dažnai. Teatro partinių susirinkimų dokumentuose užfiksuoti pareiškimai tarsi pakartoja garsiųjų Klaipėdos komedijų dialogus ir replikas. „LKP CK[10] propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas drg. Pateckas iškloja: „Vyr. režisierius yra pavyzdys elgesyje su partine organizacija, ir kokie jo santykiai, tai jaučia ir mato kolektyvas. <...> Mes seniai kviečiame vyr. režisierių P. Gaidį stoti į TSK[11] partijos eiles ir nesuprantame šio ilgo delsimo.“[12]

Jam antrino teatro direktorius: „Noriu pažymėti, kad mūsų aktoriai pasidarė labai apolitiški, nors daug skaito, daug diskutuoja. Jaučiasi nenoras gilintis į politikos problemas. Nežinau, ką reikia padaryti. <...> Daug priklauso nuo meninės vadovybės. Drg. P. Gaidį gerbia ir myli. Bet ką jis mums gali padėti, jei stovi nuošaly. Daug su juo kalbėta. Įstotų drg. P. Gaidys į partiją – pamatytumėt, kaip sulėktų kam reikia ir kam nereikia. Štai B. Barauskas pareiškė: „Nenoriu būti sekretorium, noriu aktorium būti.“[13] Kai 1979 m. P. Gaidys pagaliau palūžta ir paduoda pareiškimą stoti į SSKP[14] eiles, organizacija lengviau atsidūsta, bet čia, it kokioje komedijoje, pasigirsta vienos narės replika: „Galėjot, drg. Gaidy, ir žmoną kartu pakalbinti stoti į TSKP.“[15]

Tačiau šalia nuolatinės kritikos ir intrigų Gaidys ne tik toliau kūrė įdomius ir kūrybiškumu išsiskiriančius spektaklius, bet ir sugebėjo išleisti pirmąją iš trijų aktorių laidų. 1980-aisiais teatro trupę papildė aktoriai Vidas Jakimauskas, Valentinas Klimas, Vida Kojelytė, Lina Krušnaitė, Liubomiras Laucevičius, Kęstutis Macijauskas, Alina Mikitavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Igoris Reklaitis, Nelė Savičenko, Lili Stepankaitė, Kęstutis Žilinskas, Kazimieras Žvinklys ir kiti, dalis šių aktorių iki šiol kuria vaidmenis uostamiesčio scenoje.

Pasitikdamas savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį Klaipėdoje Povilas Gaidys išties turėjo kuo didžiuotis – pirma jo paties išleista aktorių laida, didelis ir itin profesionalus aktorių kolektyvas, platus bei turtingas repertuaras, pilnos žiūrovų salės ir neblėstantis kritikų dėmesys prognozavo dar geresnę ateitį. Tačiau viską nubraukė 1982-ieji, kai teatras buvo uždarytas rekonstrukcijai ir trupė aštuonerius metus liko be namų.

Bus daugiau