Tai vyksta ne su jumis. Bet tai vyksta dabar

„Jeigu pasidarys sunku, atminkit, kad tai vyksta ne su jumis ir tai vyksta ne šiuo momentu“, – įsibėgėjus istorijai pasako Ji – monospektalio „Mergaitės ir berniukai“ („Girls and Boys“) veikėja (Goda Piktytė). Latvių režisierės Diānos Kaijakos spektaklis yra bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) ir teatro „Mens Publica“ darbas pagal šiuolaikinio britų rašytojo Denniso Kelly pjesę – moters monologą. Tai nėra pasakojimas apie vieną konkretų įvykį, tai istorija apie procesą.

Spektaklis prasideda ne siužetu, o erdve. Dar prieš pasigirstant pirmiesiems žodžiams žiūrovas patenka į aiškiai apibrėžtą teritoriją: juodos tuštumos fone išryškėja balta apskritimo formos platforma, vienišas aktorės kūnas ir mikrofonas. Tai nei atpažįstama buitinė aplinka, nei konkreti vieta – greičiau izoliuota erdvė, kurioje viskas kuriama pasitelkiant kalbą, pasakojimą.

„Mergaičių ir berniukų“ kūrybinėje komandoje – scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, dramaturgijos asistentė Greta Dirmauskaitė, kompozitorius Ernestas Valtas Circenis, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas, vertėja Gabrielė Abramovičienė ir režisierės asistentė Augustė Ostromeckaitė. Šių kūrėjų darbas susijungia į santūrią, bet tikslią formą, kurioje skirtingų elementų dermė veikia pasakojimo naudai.

Luišaitytės sprendimai sąmoningai minimalistiniai, tačiau nėra neutralūs. Balta platforma veikia kaip scena scenoje – ekspozicijos zona, kurioje aktorė yra nuolat matoma, apšviesta, stebima. Juoda aplinka ne kuria atmosferą, o naikina kontekstą, palikdama tik žmogų ir jo pasakojimą. Ši erdvė izoliuoja, bet kartu ir sutelkia: nėra nieko, kas galėtų nukreipti dėmesį nuo kūno, balso, pauzių.

Pasakojimas prasideda kaip moters gyvenimo savirefleksija, nestokojant komiškų ir necenzūruotų audringos jaunystės gyvenimo vingių. Vėliau žiūrovas supažindinamas su Juo, nematomu istorijos dalyviu; su Juo bus kuriama šeima, kurią Jis sugriaus, nužudydamas jų vaikus. Istorijos tėkmėje nemažai dėmesio skiriama Jo asmenybei, taip pat Jos svajonių karjerai kino industrijoje. Spektaklio pabaiga nėra sukonstruota kaip kulminacinis efektas – veikiau kaip neišvengiamas taškas, po kurio nebeįmanoma grįžti prie pradinio tono. Tai pasakojimas, kuris baigiasi ne sprendimu, o tyla.

NKDT Mažojoje salėje apgyvendintoje pjesėje svarbus ir teksto adaptacijos aspektas. Šiame pastatyme pasitelkti lietuviški vietovardžiai, paminimi kultūros ir politikos veikėjai, kurie priartina tekstą prie vietinės auditorijos. Šie intarpai neperrašo pjesės struktūros, bet leidžia pasakojimui skambėti kaip čia ir dabar vykstančiai arba kiek anksčiau įvykusiai patirčiai.

Šioje spektaklio struktūroje neabejotinai didžiausią reikšmę įgauna aktorės Piktytės darbas. Spektaklis trunka dvi valandas ir visą šį laiką aktorė scenoje išlieka viena. Jos profesionalumas atsiskleidžia demonstruojant ne tiek emocijas, kiek ištvermę ir tikslumą – gebėjimą išlaikyti dėmesį, valdyti ritmą, neleisti pasakojimui nei per greitai, nei per lėtai išsisklaidyti. Aktorės kūnas tampa vieninteliu scenos „įvykiu“, o santykis su saikingais rekvizito elementais ir tyla, tamsa nuolat kinta, atliepdamas vidinius pasakojimo lūžius.

Mikrofonas čia nėra vien techninė detalė – tai elementas, padedantis vystytis istorijai. Iš pradžių jis įgalina stand-up formą – lengvą, šmaikštų, beveik kasdienišką kalbėjimą. Tačiau ilgainiui mikrofonas ima veikti nebe kaip pagalbinė priemonė, o kaip atstumo ženklas: balsas sustiprinamas, bet kūnas lieka vienas. Šis santykis kinta kartu su pasakojimo tonu – nuo kontroliuojamo, net žaismingo kalbėjimo iki momento, kai Jos žodžiai ima strigti, o pats pasakojimas pradeda byrėti.

Minimalistinėje erdvėje itin reikšmingi tampa pavieniai objektai. Kai kuriose mizanscenose aktorė rankose laiko stiklinį rutulį, primenantį tą ikonišką dekoraciją, kurią papurčius viduje trumpam sukyla dirbtinis sniegas. Šiuo atveju pasitelktuose rutuliuose įamžinti vaikų atmintį reprezentuojantys daiktai, žaislai (pvz., žmogus-voras ir kt.). Objektai, telpantys delnuose, reikalaujantys artumo ir dėmesio, – turbūt asociacijos su vaikyste, žaidimu, saugumu čia neišvengiamos, tačiau spektaklyje jie neveikia kaip šviesus nostalgijos ženklas. Greičiau tai uždara atminties kapsulė – pasaulis, kurį galima trumpam sujudinti, bet ne pakeisti.

Pasakojime vaikų atmintis atsiskleidžia ir per užtemdytus intarpus, įsiterpiančius į intensyvų monologą. Tais momentais visa scena panyra į beveik visišką tamsą, žiūrovai nebemato aktorės, lieka tik balsas. Tuomet girdimi trumpi, buitiški fragmentai: pokalbiai apie žaidimus, sudaužytą molinę figūrėlę, kasdienius rūpesčius ir sprendimus. Tai akimirkos, kurios galėtų priklausyti bet kuriai šeimai. Būtent jų paprastumas ir kuria stipriausią kontrastą su tuo, kas neišvengiamai artėja. Tamsa čia ne paslepia, o sutelkia dėmesį.

Britų dramaturgo Denisso Kelly pjesė „Mergaitės ir berniukai“ pirmą kartą pastatyta 2018 m. Londono „The Royal Court Theatre“, pagrindinį vaidmenį atliko Carey Mulligan. Kūrinys sulaukė didelio kritikų dėmesio dėl gebėjimo derinti kasdienišką humorą su staigiu, skaudžiu lūžiu, atskleidžiančiu smurto šeimoje temą. Vėliau pjesė statyta įvairiuose Europos ir JAV teatruose, kaskart akcentuojant monologo formos intensyvumą ir aktorės atsakomybę išlaikyti visą spektaklio svorį. Kaip po premjeros viename interviu sakė dramaturgas: „Šioje pjesėje tėra du veikėjai: aktorius ir publika.“

 „Mergaitės ir berniukai“ NKDT scenoje veikia pasitikint žiūrovu. Tai spektaklis, kuris nepaaiškina ir nepalengvina, bet leidžia išbūti pasakojime iki galo – net tada, kai norisi nusukti žvilgsnį. Ir būtent ši išbuvimo patirtis tampa stipriausiu jo poveikiu. Šio teksto autorė spektaklį matė premjeros dieną praėjusių metų pabaigoje ir dar kartą – visai neseniai. Laiko distancija leidžia pastebėti, kad spektaklio poveikis neišnyksta. Jis nepalieka ryškių vaizdinių, bet išlieka kaip būsena – tylus, sunkiai nusakomas nerimas, grįžtantis jau ne teatro salėje, o kasdienybėje.