Matyti 360 laipsnių kampu

Birutė Banevičiūtė – šokio teatro „Dansema“ meno vadovė ir choreografė, kūdikių poreikių, jų kalbos ir pasaulio supratimo žinovė bei kantrybe apsišarvavusi pedagogė, ne tik jaučianti norą dalintis sukauptomis žiniomis, bet ir puikiai gebanti tai daryti. Tad kažin ar Keistuolių teatras, nutaręs plėsti savo auditoriją ir pirmą kartą tikslingai prisikviesti į žiūrovų salę pačius mažiausius sceninio vyksmo tyrinėtojus, galėjo tam pasirinkti tinkamesnį žmogų. Kad ir kaip natūraliai tai atrodytų, vis dėlto reikia pripažinti, kad toks sprendimas turėjo pareikalauti nemažai drąsos – juk dabar teatro repertuare atsirado itin siaurai žiūrovų grupei pritaikytas spektaklis, tinkamas tik kūdikiams nuo šešių iki 18 mėnesių amžiaus (o kaip patogu būtų jį pritempti nors iki trejų metų!). Smagu dėl šio ne praktiniais svertais, o nuoširdžiu įsiklausymu į pasirinktą auditoriją nulemto teatro pasirinkimo.

Banevičiūtės režisuotas spektaklis „Evoliucija“ mažuosius žiūrovus, kartu su juos lydinčiomis mamomis ir tėčiais, sutinka baltu linoleumu išklotoje, melsvai apšviestoje scenoje, kurioje palei kraštus susėdama iš visų keturių pusių (scenografė ir kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė). Čia akimirksniu tarytum įkrintama į visai kitą, uždarą, vos ne patį kvėpavimą ar tankį keičiančią erdvę: gal panirome į vandenį, tinkamą tiek spektaklio veikėjams laumžirgiams, tiek, bent iki gimimo, ir patiems kūdikiams vystytis? Atrodo, kad pastarieji, vos tik čia atsidūrę, jaučiasi natūraliai ir patogiai, priešingai nei aš, kurį laiką niekaip negalėdama atsikratyti asociacijos su prekybos centrais, šaltomis, varginančiomis jų šviesomis ir mobiliomis auklėmis (subtiliomis, kokybiškomis). Prie auklių įspūdžio prisideda ir Augustino Ališausko sukurta kūdikiška muzika, primenanti, kad maži vaikai nemėgsta žemų garsų.

Spektaklio dramaturgijos atspirties tašku kūrėjai pasirinko laumžirgius bei jų evoliuciją. Tai ne tik gražūs, lietuvių pamėgti vabzdžiai, bet ir iš tiesų ypatingi padarai: turi net penkias akis ir geba matyti 360 laipsnių kampu, be to, skraido labai greitai, o pagal jų sparnų struktūrą žmonės sukūrė malūnsparnio mechanizmą. Spektaklio aktoriams Jurgiui Marčėnui ir Dianai Kamarauskaitei (kitais kartais „Evoliucijoje“ vaidina Justina Smieliauskaitė ir Judita Urnikytė) ypatingas laumžirgių regėjimas, kaip ir kitos jų galios, neabejotinai praverstų, mat vaidinant tenka prisitaikyti prie visose pusėse įsikūrusių ir labai skirtingai reaguojančių mažųjų spektaklio stebėtojų-tyrėjų. Šis kontaktas, besimezgantis aktorių ir žiūrovų ryšys – pagrindinis Banevičiūtės kūrinio variklis.

Trūkinėjantis rašymas, minčių kliuvinėjimas, lemiamas rašant recenziją mano pačios kūdikio netoliese keliamo chaoso, leidžia suprasti, kaip viskas „Evoliucijoje“ režisierės apskaičiuota, suvaldyta ir numatyta į priekį. Kūdikiai savo reakcijomis nenutraukia ir nesutrikdo spektaklio – jie yra jo tikroji gyvybė, regis, net įdomesnė už bet kokį aktorių judesį ar iš kostiumo ištrauktą objektą. Tokiam žaidimui, kuriame kūdikiams suteikiama visiška laisvė reaguoti, kaip tik jie nori (o tėvams, dar neprasidėjus veiksmui, prisakoma jų nestabdyti), prireikia be galo daug taisyklių, apie kurias nieko neįtariame, – jos varžo tik spektaklį vedančius aktorius. Įsivaizduoju, kaip jiems tenka nuolat stabdyti save, kad nenuklystų toliau, nei dera, – „svajot ir išdykaut“, kad liktų tame pačiame gana lėtame ir monotoniškame čiadabartiškume, nuo kurio kasdienybėje vis bando pabėgti susirinkusių mažutėlių mamos.

Beje, kad jau prakalbome apie mamas... Visą spektaklį ir keletą dienų po jo vis bandžiau suvokti, koks vaidmuo joms priskiriamas tokiuose kūriniuose. Čia, kur sproginėja ryšys tarp aktorių, objektų ir tikslinės auditorijos – kūdikių, kurie dažnai visai nekukliai tampa pagrindiniais kūrinio atlikėjais. Juk jos sėdi čia pat, ant tos pačios scenos, ir stengiasi vienu metu tiek būti, tiek ir nebūti – nes tiek viena, tiek kita bet kada gali sugadinti veiksmą: sukelti nesaugumo pojūtį ar nukreipti kol kas dar taip sunkiai valdomą savo atžalų dėmesį nuo pirmojo susitikimo su menais. Rodos, jos čia nėra nei aktorės, nei žiūrovės – bent jau man nepavyko sulaukti nė vieno aktoriaus žvilgsnio. Ir tai suprantama, juk jie vos spėja reaguoti į mažylių judesius, aprėpti juos visus. Gal nebūčiau apie tai susimąsčiusi, jeigu nebūčiau įžvelgusi paties gyvenimo atspindžio. Kai pačiai mamai ir jos kūdikiui dar nelabai aišku, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas (atsiskyrimas dar neįvykęs), o aplinka priima juos kaip atskirus individus, išsirinkdama tik vieną iš jų, antrajam neišvengiamai sukeliamas užribio jausmas. Galiausiai, besimatuodama įvairius vaidmenis ir sukdama galvą tiek apie „Evoliuciją“, tiek apie gyvenimą, priėjau prie Žemės (šiuo atveju tiksliau – Kranto), kaip sau priimtino mamos vaidmens interpretacijos šiame spektaklyje varianto. Ir vis dėlto kas, teatrine kalba kalbant, čia yra toji Žemė: ar tai tikrai vaidmens, o gal labiau – dekoracijos pavadinimas?

Spektaklio metu laumžirgiai pamažu išsikonstruoja, jų sparnai pakimba ore. Skirtingais pavidalais pabuvus vandenyje ir ant kranto, perėjus visas vystymosi stadijas – metas skristi! Iš tiesų spektaklis subtilus, žavintis saikingumu – judesių, objektų, spalvų ir garsų darna. Jam pasibaigus kūdikiai atrodo ramutėliai, gavę lygiai tiek, kiek jiems ir reikia, – pajautę ryšį, bet neišgąsdinti jo pertekliaus, kiekvienas pasisėmęs pagal savo poreikius ir galimybes.