Pasimatuoti kito drabužius

Spalio 22 dieną, žvelgiant į Juodosios „Menų spaustuvės“ salės lubas, nuo kurių kabo pailgos, balkšvai melsvu atspalviu sceną apšviečiančios lempos, nesunku buvo suprasti, kad tuoj prasidės vienas iš 9-ojo šiuolaikinės operos festivalio NOA spektaklių. Tai tos pačios lempos, kurias galima pamatyti ir dešimties kasininkių operoje „Geros dienos!“, tapusioje savotišku šio festivalio organizatorės – prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ – atpažinimo ženklu. Netrukus scenoje prasideda dokumentinė fikcija „Anoniminiai šokiai“ (Valstybinio Šiaulių dramos teatro ir „Operomanijos“ produkcija), tačiau apie ją – kiek vėliau.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos teatre išryškėjo socialinio teatro kryptis. Juo siekiama atkreipti dėmesį į visuomenės būklę, jos nuoskaudas ir akląsias zonas. Viena ryškiausių šios krypties kūrėjų – režisierė Kamilė Gudmonaitė, kuri ne tik statė spektaklius su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis (kaliniais, žmonėmis su negalia), bet ir šia tema parašė daktaro disertaciją „Į realybę įsiveržiantis socialinio teatro fenomenas“.

Aktoriaus ir režisieriaus Dariaus Gumausko teatras retai laikomas socialiniu, nors jo spektakliuose socialinės temos gvildenamos gana dažnai. 2019 m. Oskaro Koršunovo teatre Gumauskas pastatė spektaklį „Mongolija“, kuriame vaizduojami žmonės, turintys Dauno sindromą. Spektaklyje vaidina ir pats režisierius, taip pat aktorius Andrius Alešiūnas, tačiau pasirinkimas perteikti šią patirtį vaidinant aktoriams, neturintiems Dauno sindromo, kelia klausimų dėl jų atstovavimo autentiškumo. Kitas Gumausko spektaklis „Detoksikacija“ (2021 m., OKT) paliečia itin aktualią visuomenės problemą – alkoholizmą ir jo pasekmes. Istorija prasideda buvusiam alkoholikui tėvui susitikus su suaugusia dukra ligoninės laukiamajame. Ši erdvė tampa ribine zona, kurioje atviras pokalbis išjudina ilgai slopintas emocijas ir leidžia pagrindiniams veikėjams iš naujo užmegzti ryšį.

Teatro scenoje laukiamasis įgauna didesnę reikšmę nei kasdieniame gyvenime – čia jis tampa simboline, beveik ritualine vieta, sielos ir kūno išbandymų erdve. Šių metų NOA festivalyje rodytoje operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, kurią kartu su kompozitoriumi Dominyku Digimu sukūrė Kamilė Gudmonaitė, laukiamasis vėl tampa svarbia scena. Šįkart tai oro uosto laukimo salė – su ryškiu skrydžių tvarkaraščio ekranu ir sujungtomis kėdėmis, ant kurių sėdi būsimi keliautojai. Vos įžengus į oro uostą pasikeičia žmogaus statusas – tampame priklausomi nuo išorinių, globalių aplinkybių. Tačiau šioje operoje vaizduojama laukiamojo salė įgauna dar kitokią prasmę dėl savo simbolinės reikšmės. Joje lūkuriuojantys žmonės keliauja ne į „viskas įskaičiuota“ atostogas Turkijoje, bet į amžinybę. Tai išvykimo salė, kurioje susirinkusių keleivių balsų choras traukia atsisveikinimo su pasauliu giesmę. Tiems, kuriems pavyksta ištrūkti iš tokio laukiamojo, išėjimas tampa lūžio tašku – išeiname jau kitokie nei buvome peržengę įėjimo slenkstį: ne tik kaip keliautojai, bet ir kaip žmonės, akimirką susidūrę su savo laikinumu.

Spektaklis „Anoniminiai šokiai“ vyksta ligoninės laukiamąjį primenančioje erdvėje: čia matome vienodas kėdžių eiles, ekraną su blykčiojančiais skaičiais ir kioską, kuriame sėdi registratūros darbuotoja. Veikėjai, vadinami anonimais, tyliai laukia savo eilės, prieina prie kiosko, „užsiregistruoja“ ir vėl atsisėda. Tas jų sėdėjimas atrodo nepatogus, neurotiškas. Jie sėdi, nes daugiau neturi ko veikti. Visa tai kartojasi lyg griežtai surežisuotas ritualas. Nors erdvė atpažįstama kaip ligoninė, spektaklis nesiekia realizmo – jis kuria nuotaiką, o ne pasakojimą. Trumpuose intarpuose atsiranda daugiau veiksmo: vienas veikėjas ieško savo dingusios motinos, kitos dvi moterys susitinka po ilgo laiko. Tačiau ir šios scenos fragmentiškos – lyg atsitiktiniai prisiminimai ar neužbaigti dialogai.

Kadangi tai šokio spektaklis, scenoje beveik nekalbama. Tiesa, pradžioje ekrane rodomas vaizdo įrašas, tarsi vaizdo dienoraštis, kuriame aktoriaus Tautvydo Galkausko anonimas žiūrovams pasakoja išgalvotą istoriją. Vietoje žodžių vėliau naudojamas balsas, kvėpavimas ir kūno judesiai. Aktoriai tarpusavio santykius kuria fizine išraiška: džiaugsmas parodomas ne pokalbiu, o šūksniais, šokinėjimu, kūno energija. Judesiai tampa pagrindine priemone išreikšti vidines būsenas. Todėl žiūrovas kviečiamas ne skubėti prie išvadų, o stebėti ir atjausti. Spektaklis balansuoja tarp atpažįstamos realybės ir stilizuotos formos, kai veiksmas tampa nuotaikos, o ne siužeto varikliu.

Režisierius Darius Gumauskas savo spektakliuose dažnai remiasi asmenine patirtimi. Nors toks kūrybinis principas nėra naujas, Gumausko darbuose asmeninės patirtys veikia ne kaip atviri autobiografiniai pasakojimai, bet kaip užuominos – jos tampa inspiracijos šaltiniu, tačiau nėra aiškiai artikuliuojamos. „Anoniminiuose šokiuose“ ši prieiga formuoja fragmentišką, abstrakčią spektaklio struktūrą: joje galima nujausti tam tikras asmenines reikšmes ar simbolius, bet jų neužtenka susiformuoti aiškiai dramaturginei linijai ar konceptualiam pasakojimui. Tokia neapibrėžta struktūra leidžia interpretuoti ligoninės erdvę kaip nuolatinio laukimo, pakibusio tarp gyvenimo ir mirties, būseną. Ši atmosfera ypač sustiprėja scenoje, kurioje aktorės Jūratės Budriūnaitės veikėja, kartu su po ilgo laiko susitikusiomis draugėmis atsigulusi ant grindų, rūko suktinę – toks gestas ištrina realybės ir sapno ribas.

Spektaklio veikėjai – anonimai – chaotiškai klaidžioja scenoje, be aiškios krypties, nesugebėdami susikurti tapatybės ar bendro judėjimo trajektorijos. Jie pakyla trumpiems šokio epizodams ar vaidybiniams etiudams, tačiau greitai vėl išsisklaido. Atrodo, kad jie seniai praradę ne tik viltį, bet ir orientaciją – neturi nei idėjos, nei lyderio, kurio vedami galėtų judėti toliau. Tuomet scenoje pasirodo dainininkas Vaidas Bartušas – tarsi deus ex machina – ir pradeda giedoti, tepdamas aktorių nosis mėlynais dažais. Šis apeiginis gestas ima burti išsiskaidžiusius anonimus į kolektyvą. Pabaigoje įvyksta choreografės Erikos Vizbaraitės sukurtas trumpas šokio etiudas, kuriame anonimai keičiasi poromis ir drabužiais. Kai kurios kūnų poros pernelyg skirtingos, ne visos kelnės užsimauna iki galo, tačiau šis netobulumas pabrėžia pagrindinę idėją. Šokis čia simbolizuoja norą suprasti kitą: net jei ne visada pavyksta, svarbiausias tampa pats veiksmas.

„Anoniminiai šokiai“ nesiekia aiškiai apibrėžti temos ar išgryninti žinutės – kūrinys veikia kaip atvira struktūra, kviečianti ne tiek suprasti, kiek išbūti. Laukimas, nežinia, sutrikimas ir bendrumo poreikis tampa bendrais vardikliais, o choreografija – būdu reflektuoti kūną, kuris laukia, juda, nerimsta, bet vis tiek bando šokti su kitais.