Sustingę liūdesyje

Skaitant olandų nebinarinės lyties tapatybės rašytojo(s) Marieke Lucas Rijneveld romaną „Vakaro nejauka“ (2018, iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė, 2021), 2020 m. pelniusį tarptautinę Bookerio premiją, norisi gerti kakavą ir valgyti sausainius – daryti ką nors tokio, kas galėtų sugrąžinti vaikystėje patirtą šilumą ir jaukumą, ko taip trūksta pagrindinei knygos veikėjai bei pasakotojai ir kas padėtų nors šiek tiek atsitraukti nuo įtaigiai perteikto jautraus vaiko nerimo ir nesaugumo jausmo, sukelto susidūrimo ankstyvame amžiuje su mirtimi. Pagal šį romaną sukurtas birželio 12 d. Klaipėdos tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ uždaręs spektaklis iš Lenkijos tokių stiprių emocijų nesužadina, veikiau paguodžia formų grožiu. Palyginti su šiurkščia knygoje perteikta kaimo ir religingos šeimos tikrove, scenos pasaulis daug abstraktesnis ir estetiškai rafinuotas. Spektaklyje emocijos nutolsta, įgydamos subtilią išraišką, ir tai savotiškai ramina, teikia vilties. Scenoje – ne karvių mėšlas, o sniegas, po jį klampoja netekties suluošinti šeimos nariai: į šoną pakrypusi, sniegą dulkių siurbliu siurbianti mama, šiurkštus tėvas ir vieni, be emocinės paramos išgyventi mėginantys vaikai, žaidžiantys pavojingus žaidimus.

Režisierės Małgorzatos Wdowik spektaklis neatsiejamas nuo knygos – tai jųdviejų dialogas, prasmių žaidimas. Teatro kūrinys prasideda nuo citatos ant galinės scenos uždangos ekrano, kuriame bus projektuojamos pagrindinės veikėjos mintys bei taip perteikiamas jos balsas ir žvilgsnis. Ji ne tik veikėja, bet ir stebėtoja, tyrinėjanti save, savo šeimą ir jos tragediją, sukeltą staigios vyriausio brolio žūties. Dvigubą jos vaidmenį pabrėžia sudvejinimas – ją kuria aktorė Agnieszka Dziewa ir jauna paauglė Urszula Kuśnierz, vilkinčios raudonas striukes, primenančias tarptautinį knygos viršelį, kuriame pusė mergaitės veido slepiasi drabužio apykaklėje, matosi tik nerimastingos akys.

Knygoje Rijneveld įtaigiai perteikia emociškai sužalotos ir nesaugiai besijaučiančios dvylikmetės paauglės vidinį pasaulį, kuriame vyrauja nerimas, baimė, apleistumas, kaltė, nesuvoktos seksualinės patirtys, leidžiančios nors trumpam ištrūkti iš slegiančios aplinkos. Pasakojime vaikiški palyginimai susipina su maistu ir buitimi, vyrauja maginis mąstymas, kai tikima veiksmų, galinčių apsaugoti ir nutolinti netektį, paveikumu. Šiurkšti kaimo ir religingų tėvų aplinka, slegiantis jų tylėjimas po vyriausio brolio žūties į tamsą gramzdina jautrią, lakios vaizduotės paauglę, besislepiančią po savo jope (striuke), kurios ji niekada nenusivelka ir kuri tampa jos vardu bei šarvais. Knygoje apstu trikdančių ir provokuojančių momentų, itin kūniškų ir psichosomatinių detalių (pilvo diegliai, užkietėję viduriai), leidžiančių įsijausti į mergaitės patirtį ir ją išgyventi. Pajusti jos vienatvę. Parodydamas šeimos tragedijos (ne)išgyvenimą vaiko akimis ir per ankstyvą susidūrimą su mirtimi, romanas nutvilko radikaliu pažeidžiamumu: „Netektyje randame patys save ir esame tas, kas esame, – pažeidžiamos būtybės, kaip nupešti varnėnų jaunikliai, šen ir ten beplunksniai iškrintantys iš lizdo, besiviliantys, kad juos įkels atgal“ (p. 200). Šioje šeimoje nebėra kam įkelti vaikų atgal, nes tėvai apimti gedulo, o vaikai palikti patys sau.

Spektaklyje pabrėžiama veikėjų izoliacija ir jų užsisklendimas savyje. Vroclavo Henryko Tomaszewskio pantomimos teatro (Wrocławski Teatr Pantomimy im. Henryka Tomaszewskiego) aktoriai pasitelkia ir žodžius, bet išraiškingiausi jų kūnai. Paveikiausios labiausiai prie fizinės raiškos priartėjančios scenos. Tarkim, kai aktoriai suvaidina karvių skerdimą, tapdami ir gyvuliais, ir budeliais, rate šokdami aukojimo bei netekties šokį. Bandos praradimas galutinai sužlugdo tėvą – aktorius Janas Kochanowskis virsta galviju ir baubia, o jo baubimas išreiškia ne gyvulio, bet žmogaus skausmą. Kai motina (Anna Nabiałkowska) mėgina nuvilkti dukters striukę, o ši nepasiduoda. Raudonas drabužis baltame sniego fone rangosi tarsi atskiras gyvis. Kai suvirpa raudonomis pirštinėmis iki alkūnių aptrauktos Veterinaro (Arturas Borkowskis) rankos. Apskritai veikėjai pasižymi „lėliškumu“ – jų akys juodos, veidai primena kaukes. Per pokalbį po spektaklio aktoriai pabrėžė siekį emocijas rodyti ne veidu, bet kūnu ir pasitelkti sukauptą energiją.

Scenaristas Robertas Bolesto, sukūręs tokių Lietuvoje iš kino festivalių žinomų lenkiškų filmų kaip „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, 2016) ir „Meilės širdis“ („Serce miłości“, 2017) scenarijus, ir režisierė Wdowik scenoje punktyriškai nužymi romano įvykius, kurie jo skaitytojams aiškūs ir keliantys savas asociacijas. Stiprioji spektaklio pusė – Aleksandro Prowalińskio scenografijos ir šviesų dramaturgija, ženklų ir simbolių kalba. Sniege įspūdingai išryškėja juodos skulptoriaus Jano Baszako tarsi suanglėjusių gyvūnų – arklio, šuns, triušio – skulptūros. Vaikai jas glosto ir tai sustiprina įspūdį, kad čia nėra iš kur pasisemti švelnumo. Iš palubių nutįsta juodas pailgas objektas, įkūnijantis visa tai, kas susiję su netektimi. Permatomų sienų priekaboje tarsi į dėžę sukrautos lėlės tūno spektaklio veikėjai, scenos priekyje – lova. Visa – tarsi mergaitės sapnas. Kūrinyje beveik nuolatos skamba kompozitorės Agatos Zemlos muzika, sustiprinanti audiovizualinio reginio, gražiomis formomis perteikiančio liūdesį, įspūdį. Spektaklis apvalytas nuo buities, tačiau jame nevengiama trikdančių scenų: seksualinių pagrindinės veikėjos, jos brolio (Jakubas Pewiński) ir sesers (Karolina Pewińska) žaidimų bei tėvo elgesio su dukterimi ir jos kūno negalavimais taip pat kaip su savo veršelių.

Spektaklyje „Vakaro nejauka“ susitelkiama į vaiko įtikėjimą, kad paaukojus ką nors brangaus galima išvengti didesnės netekties, tarkim, apsaugoti tėvus nužudžius savo mylimą gyvūnėlį. Teatre tam pakanka nusukti juodą galvą-kaukę po sceną liuoksinčiam triušiui (Eloy Moreno Gallego). Spektaklis, kitaip nei knyga, baigiasi viltingiau, neparodo sukrečiančios pabaigos. Kuri vis dėlto gal tik įsivaizduojama? Kūrėjai perskaito romaną kaip vaiko liudijimą, kuriame įvykiai susipina su vaizduote ir matomi nerimo išplėstomis akimis. Tad negalime iki galo žinoti, kas yra tiesa, o kas tik įsivaizduojama. Tačiau visa tai – neabejotina vidinio mergaitės pasaulio tikrovė. Savo aplinką ji regi kaip amžiname liūdesyje sustingusį pasaulį. Mergaitė sudvejinama ne tik kaip pasakotoja ir veikėja, bet ir kaip įstrigusi tą dieną, kai mirė jos brolis, dešimtmetė. Dabar jai dvylika, tačiau ji negali judėti toliau. Siekį ištrūkti persekioja dar vieno praradimo baimė.

Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija