Suomijos scenos meno organizacijos išgyvena drastiškus biudžeto mažinimus

Hyde Hytti – Suomijos teatro informacijos centro TINFO (Teatterin tiedotuskeskus TINFO – Theatre Info Finland) tarptautinių ryšių vadovas.

Ar galite šiek tiek papasakoti apie TINFO (Suomijos teatro informacijos centrą) ir savo darbą? Kiek laiko TINFO veikia ir kaip vertintumėte jo poveikį teatro sričiai Suomijoje?

TINFO yra nevyriausybinė organizacija, kurią remia Kultūros ministerija. Pagrindinė organizacijos užduotis – dirbti Suomijos teatrui ir scenos menui. Kasmet TINFO renka teatro statistiką, komunikuoja su scenos meno profesionalais ir plėtoja projektus bei programas, skirtas tarptautiniam mobilumui. Aš esu atsakingas už pastarąją sritį. Taip pat teikiu konsultacijas scenos meno profesionalams ir jaunesniems kolegoms. Pradėjau dirbti TINFO 2012 metais. Tuo metu Suomija buvo tik Šiaurės šalių tinklų bei UNESCO Tarptautinio teatro instituto (ITI) narė.

Turiu meno studijų magistro laipsnį, bet profesiškai labiausiai save laikau teatro prodiuseriu (esu mokęsis ir teatro režisūros). Neseniai (pandemijos laikotarpiu) man teko išbandyti ir dramaturgo vaidmenį – kartu su menine komanda kūriau spektaklį. Ne vienam teatrui ar spektakliui esu pasiūlęs sprendimų, plėtojimo idėjų, kai kurios jų buvo ir meninės.

Suomija daugeliu aspektų lenkia kitas pasaulio šalis ir neretai pateikiama kaip gerovės valstybės bei demokratijos pavyzdys. Tačiau kultūrai prasidėjo dramatiškas laikas – jos finansavimas šiemet buvo sumažintas 18 mln. eurų, 2026 m. numatytas tolesnis mažinimas. Labiausiai šis sprendimas paveikė teatrus, orkestrus ir muziejus, kuriems skiriamos ilgalaikės valstybinės subsidijos. Premjero pavaduotoja Riikka Purra, atstovaujanti Suomijos populistų partijai, praėjusių metų pabaigoje per debatus pasakė, kad kultūra yra prabanga. Kokia, jūsų nuomone, pagrindinė priežastis, lemianti tokį drastišką kultūros finansavimo mažinimą? Kokias pasekmes numatote kultūros sričiai ir pačiam TINFO?

Artimiausiu metu bus siekiama sujungti TINFO su cirko ir šokio informacijos centrais. Jei būčiau linkęs į paranoją, sakyčiau, kad dabartiniai valdantieji siekia suluošinti nevyriausybinį sektorių, padaryti jį neįgalų, ypač meno informacijos centrus ir institutų asociacijų tinklą, veikiantį užsienyje. Norima steigti vadinamąją Nacionalinę kultūros agentūrą, kuri atsirastų vietoj visų šiuo metu veikiančių organizacijų. Jos tikslas – kanonizuoti Suomijos kultūrą ir menus, kad jie būtų tinkami salonams, tarnautų kaip reprezentacinis „prekės ženklas“ užsienyje ir atstovautų šalies įvaizdžiui.

Ministerijos meno ir meno politikos agentūra TAIKE (naujasis pavadinimas Arts Promotion Centre Finland) bus tiesiogiai integruota į valstybinę administraciją jau kitų metų pradžioje.

Taip pat pastebiu, kad kai kurių didesnių teatrų vadovybės tapo kur kas atsargesnės formuodamos savo meninę programą. Šių teatrų administracijos ir finansų vadovai nuolat pabrėžia, kaip teatrams svarbu užsidirbti pinigų patiems.

Valstybės biudžetas, skirtas kultūrai ir menams remti, yra labai mažas (sudaro mažiau nei vieną procentą), tad bet kokie mažinimai iš esmės naikina meno ekosistemą. Šiuo metu man įdomiausia tema – kaip idėjos, planai ir koncepcijos (ypač sukurtos Suomijos menininkų) gali būti ekologiškai „perdirbtos“ aplinkinėse šalyse. Aš tikiu, kad daugelis jų nusipelno gyvuoti kur kas ilgiau.

Gal galite papasakoti, kaip į finansavimo mažinimą reagavo kultūros bendruomenė? Kas yra „Sakset Seis!“ („Kirpk karpymą!“) kampanija? Jūsų ilgametis kolega ir vienas „Sakset Seis!“ įkūrėjų, teatro režisierius Erikas Söderblomas praėjusį lapkritį kampanijos feisbuko paskyroje paskelbė įrašą, kuriame teigia, jog kultūros finansavimo mažinimas yra paneuropinė dešiniųjų populistinių partijų taktika: „Visas šias partijas sieja viena savybė, į kurią čia norėčiau atkreipti dėmesį: šalyse, kuriose dešinieji populistai ateina į valdžią – o tai šiuo metu yra beveik visa Europa, – jie reikalauja karpyti kultūros biudžetus.“ Ar sutinkate su šia mintimi?

„Kirpk karpymą!“ – tai bendras pavadinimas, kuriuo įvardijamas skirtingų kultūros sričių pasipriešinimas kultūros biudžeto mažinimui. Metų pradžioje per šimtą tūkstančių suomių pasirašė viešą peticiją, reikalaujančią paremti šią iniciatyvą.

Erikas Söderblomas dažniausiai aštriai pasisako įvairiais politiniais klausimais, ir daugeliu atvejų su juo sutinku. Jis plataus akiračio kultūros vizionierius, jo dėka įvyko daug svarbių dalykų mūsų šalyje. Pernai jis išėjo į pensiją, o aš išeinu šiemet. Išėjęs ketinu toliau rašyti poeziją.

Suomių scenos meno kūrėjai, mano manymu, gan ilgą laiką neturėjo stiprių tarptautinių saitų. Galbūt viena priežasčių yra ta, kad valstybė mažai rėmė tarptautinį bendradarbiavimą ar gastroles užsienyje. Jaunosios kartos menininkai, kiek man teko susidurti, pastaruoju metu energingai siekia tarptautinių partnerysčių. Kaip vertinate dabartinę situaciją?

Manau, jūsų pastebėjimai teisingi. Suomija yra teatro šalis – čia veikia apie du šimtus profesionalių teatrų ir trupių, taip pat keli šimtai stiprių mėgėjų teatrų. Mums teatras visuomet buvo nacionalinis žanras, susijęs su mūsų kalba ir kultūra, kuri per pastaruosius dešimtmečius įsileido nedaug tendencijų iš užsienio. Galiausiai juk Suomija yra Šiaurės šalis, pusiasalis, kurį supa jūra, – bent jau taip atrodo iš Vidurio Europos (jai priskirčiau ir Lietuvą) požiūrio taško, ar ne?

Jūsų pirmas susitikimas su Lietuvos teatru buvo ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Į Lietuvą vykote su įvairiais projektais, atvežėte čia suomių režisierių Kristianą Smedsą, kuris neabejotinai paliko didžiulį pėdsaką mūsų teatro sąmonėje: „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, „Vyšnių sodas“ – tai spektakliai, jau įėję į teatro istoriją... Kaip prisimenate tą laiką?

Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1995, o gal 1996 metais. Mano tikslas buvo susipažinti su Oskaru Koršunovu ir Martynu Budraičiu. Buvau glaudžiai susijęs su „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies“, bet jau nedalyvavau „Vyšnių sodo“ procesuose. Iš to laikotarpio prisimenu tokią istoriją. Tuo metu per Lietuvos televiziją buvo rodoma kažkokia rytinė laida. Ji vadinosi gal „Prie kavos“ ar kažkaip panašiai. Smedsas premjeros dieną prižadėjo dalyvauti laidos transliacijoje, tačiau tąryt supuolė nenumatyti darbai ir jis manęs paprašė nueiti į laidą už jį. Kai atvykau į studiją, man pasakė, kad visa informacija, įskaitant vardo įrašus, jau parengta. Bandžiau paaiškinti, kas esu, bet niekam tai nerūpėjo. Tad kurį laiką Vilniaus gatvėse buvau atpažįstamas kaip Smedsas.

Ir klausimas pabaigai: kaip rasti vilties šiandieniniame pasaulyje?

Nepraraskime tikėjimo teatro menu! Banga veja bangą, todėl neišvengiamai ateis kita banga. Vakarų demokratija šiandien neturi geros reputacijos, bet tai ne priežastis trypti žmogaus teises.

Dėkoju už pokalbį.

P. S. Praėjus dviem savaitėms po interviu paskelbta apie Hyde Hytti atleidimą iš TINFO, nes dėl sumažinto valstybės finansavimo buvo sumažintas darbo vietų kiekis. Savo tarptautinių ryšių vadovo pareigas (kurios apskritai naikinamos) Hytti eis iki šių metų rugsėjo.