Pasinerti į Čiurlionių dialogą

„Ar esi?“ – šnabždamu klausimu prasideda jutiminis, interaktyvus spektaklis „Čiurlionio peizažai: jūra“ (2024), režisuotas Mildos Mičiulytės, Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Prieš panardindami žiūrovą į įvairialypę jūros atmosferą aktoriai Deividas Breivė ir Miglė Navasaitytė kreipiasi į publiką – kviečia užsimerkti arba raiščiu užsirišti akis, pristato būsimo garsinio pasakojimo šaltinius. Spektaklyje skamba kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ fragmentai bei, pasitelkiant įvairius objektus, įtaigiai išgaunami gamtos garsai. Žodinis pasakojimas sudėliotas iš Čiurlionio ir rašytojos, literatūros istorikės, kritikės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės tekstų. Spektaklyje akcentuojamas vienas pagrindinių ir dažnai atsikartojančių Čiurlionio motyvų – jūra, kuriai menininkas skyrė ne vieną savo dailės ir muzikos kūrinį. Tai subtili ir jausminga kelionė per Čiurlionio simboliką, kurioje atsiskleidžia ne tik estetiniai jo kūrybos ypatumai, bet ir platesnė menininko dvasinė pasaulėžiūra.

Tvarkingai nurodymo neatsimerkti besilaikanti negausi žiūrovų grupė (nes viskas vyksta scenoje) nukeliama į neapibrėžtą, muziką, garsus, vėją ir tekstą sujungiantį pasaulį. Šis išties dinamiškas – nuo ramaus jūros ošimo iki dramatiškos audros, palydimos žuvėdrų šauksmo.

Režisierė Mičiulytė subtiliai ir kūrybiškai interpretuoja jūros motyvą, kuris Čiurlionio darbuose dažnai simbolizuoja neaprėpiamą dvasios erdvę, gelmę ir ramybę. Spektaklio garsinė raiška, kurioje vyrauja jūros ošimas ir muzikiniai Čiurlionio kūriniai, bei minimalistinė scenografija ir rekvizitas kuria emocinį kraštovaizdį, leidžiantį žiūrovui patirti gilų panirimą į menininko pasaulį. Šis spektaklis – tarsi meditacija, skatinanti ne pamatyti, bet išgyventi. Mičiulytė ypatingą dėmesį skiria estetiniam jautrumui, detalėms, kurios išryškina ne tiek išorinį, kiek vidinį peizažą, kuriame glūdi emocijų ir jausmų dermė. Visų elementų sustygavimo svarbą pastebi ir aktorius Breivė: „[...] čia svarbiausia – garsas, jo kuriamas pasaulis, tad bet koks pašalinis, netyčinis garselis, trinktelėjimas šį pasaulį gali greitai supurtyti. Supratau, kokia raminanti yra kūryba garsu.“ Pasak Navasaitytės, spektaklyje meninėmis priemonėmis kuriamas dialogas „tarp vyro ir moters, tarp jūros ir vėjo“.

Po spektaklio jo dalyviams skiriama interaktyvi užduotis – patiems (padedant ir aktoriams) sukurti savąją jūrą: kiekvienam duodamas išskirtinis instrumentas, objektas, skleidžiantis įvairaus spektro garsus. Tai atskleidžia vadinamosios „teatro magijos“ paslaptį, parodo rekvizitą, priemones, kuriomis buvo kuriamas Čiurlionio ir Kymantaitės-Čiurlionienės pasaulis. Dauguma jaunų kūrėjų meninių sprendimų pasiteisina, tačiau atsižvelgiant į galimas skirtingas auditorijas, jų turimas žinias, susijusias su menininkų kūryba bei biografija, dvejonių ir klausimų kelia fragmentiška teksto kompozicija.

Lietuvos kultūroje Čiurlionio kūryba užima ypatingą vietą, ji vertinama dėl estetinių aspektų, prasminio turinio, paslaptingumo ir ne kartą buvo interpretuojama įvairių meno šakų atstovų. Sunku būtų išvardyti visus literatūros, dailės, muzikos, šokio, teatro ir kino darbus, skirtus Čiurlionio kūrinių ir biografijos analizei ar įkvėptus jų motyvų. Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius straipsnyje „M.K. Čiurlionis teatre“ nurodo vieną pirmųjų atvejų, kai po Čiurlionio mirties jo kūrybinis palikimas pasiekia teatro sceną – 1933 m. sausio 13 d. pirmą kartą Valstybės teatre Kaune parodyta Giacomo Puccini opera „Sesuo Andželika“ (režisavo Petras Oleka, scenografiją sukūrė Petras Kalpokas), kurios finalo uždanga sukurta pagal Čiurlionio paveikslą „Angelėliai (Rojus)“. XX a. viduryje kaip reikšmingas spektaklių komponentas pradėta naudoti ir Čiurlionio muzika, o 8-ajame dešimtmetyje jis tampa ir spektaklių herojumi. 1975 m., švenčiant jo gimimo šimto metų sukaktį, Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis „Svajonių piligrimas“ (teksto autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Jonas Vaitkus, režisierius Vaitkus).

XXI a. susidomėjimas Čiurlioniu nemažėja, tai liudija gausus jo kūrybos įkvėptų meninių darbų sąrašas. Pavyzdžiui, choreografės Birutės Letukaitės šokio spektaklis „Jūra“ (2012). Muzikinė kompozicija čia tampa pagrindu reflektuoti pakitusį gamtos ir žmogaus santykį, kalbėti apie itin skaudžius dalykus – užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę, jos fobijas ir apatiją. 2013 m. kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus sukurtas baletas „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara) subtiliai atsigręžia į jautrius menininko biografijos momentus. Čiurlionio asmenybė reflektuojama ir kine: sukurta vaidybinių – „Žalčio karūna“ (rež. Bronius Talačka, 1986), „Laiškai Sofijai“ (rež. Robertas Mullanas, 2012) – ir dokumentinių filmų bei videomeno darbų. Taip pat populiarėja virtualios realybės projektai: 2016 m. „Aresi Labs“ sukūrė „Čiurlionis VR“ aplikaciją, į šį formatą buvo transformuoti trys paveikslai „Pilies pasaka“ (1909), jo adaptaciją sukūrė Tomas Burbo, „Lietuviškos kapinės“ (1909) – autorius Evaldas Aidukas, „Praeitis“ (1907) – autorius Šarūnas Atkočaitis. Projektų, analizuojančių ir reprezentuojančių Čiurlionį bei jo darbus, sąrašą papildė režisierės Kristinos Buožytės ir kūrybos prodiuserio Vitalijaus Žuko virtualios realybės trumpametražis filmas „Angelų takais“ (2018). Šiai interaktyviai patirčiai panaudota net šešiasdešimt paveikslų.

Dar vienas darbas, siūlantis į Čiurlionio kūrybą žvelgti iš šokėjo, aktoriaus ir kompozitoriaus perspektyvos, – trumpametražis filmas „Čiurlionis įkvepia“ (2021). Kaip teigia jo kūrėjai Marius Paplauskas, Džiugas Kunsmanas ir Mantas Stabačinskas: „Čiurlionio laiškai, dailės kūryba, tikri gamtos, miesto ir Mindaugo Urbaičio „Ramybės“ garsai pakilios, liūdnos ir romantiškos nuotaikos filme išryškina menininko gyvenimo paradoksą.“ Viename naujausių darbų, skirtų ir patiems mažiausiems teatro žiūrovams, režisierės Eglės Kižaitės spektaklyje „Miške“ (NKDT) edukacinei patirčiai kurti pasitelkiamos Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir liaudies dainų motyvai.

Artėjant 150-osioms Čiurlionio gimimo metinėms, tikėtina, sulauksime ir daugiau jo kūrybinio palikimo permąstymo įvairiomis meninės raiškos priemonėmis ir formomis. Įtraukus, jutiminis Mičiulytės spektaklis „Čiurlionio peizažai: jūra“ ne tik pasiūlo žvilgsnį į kiek rečiau analizuojamą dviejų išskirtinių menininkų poros santykį per jūros motyvo variacijas, bet ir suteikia vertingą galimybę Čiurlionio kūrybą patirti neregintiesiems.