7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lietuvos scena Paryžiuje

Apie Lietuvos sezoną Prancūzijoje

Ignas Zalieckas
Nr. 31 (1523), 2024-10-04
Teatras
„The Speech“. N. Versecko nuotr.
„The Speech“. N. Versecko nuotr.

Ilgai laukus, Lietuvos kultūros sezonas pasiekė Paryžiaus vartus ir mūsų menas pasklido po Prancūzijos sostinę. Vieni šio renginių ciklo laukė labiau už olimpines žaidynes, kiti abejojo, ar Lietuvos kultūra nepasiklys tarp gausybės olimpiados reklamos kampanijų ir po žaidynių vyksiančių diskusijų. Vis dėlto Sorbonos universiteto didžiajame amfiteatre suskambo „Kur giria žaliuoja“, Pompidou centre aidėjo sveikinimo kalbos, Paryžiaus rudens festivalyje kūrinį parodė Lina Lapelytė, o rugsėjo 29 d. Théâtre de la Ville prasidėjo „Focus Lituanie“ programa. Būtent apie pastaruosius įvykius ir noriu papasakoti. Bienvenue en France! Bienvenue à Paris! (Sveiki atvykę į Prancūziją! Sveiki atvykę į Paryžių!)

 

„Bourse de Commerce“ – aukštojo meno katedra

Linos Lapelytės kūrinys „The Speech“ („Kalba“) atidarė ne tik Paryžiaus rudens festivalį, bet ir visą miesto teatro sezoną. O dar kokioje erdvėje! „Bourse de Commerce“ lietuviškai būtų galima vadinti pirklių rūmais, šiandien juose pristatoma Pinault šeimos meno kolekcija. Prieš Lapelytės pasirodymą čia buvo eksponuojami tokių šiuolaikinių menininkų, kaip Damienas Hirstas ar Jeffas Koonsas, darbai. Šios aukščiausios klasės meno apsuptyje įvyko ir lietuviška premjera. Ji ne tik nuaidėjo po erdviu, stikliniu rūmų kupolu, bet ir buvo pozityviai sutikta. Kitaip ir negalėjo būti, juk kalbame apie performansą, kuris Paryžiaus centre priverčia pasijusti tarsi Lazdijų rajono sodyboje, miškų apsuptyje, Joninių rytą. Kodėl? Pakalbėkime konkrečiau ir nuo pradžių.

 

Į premjerą atskubėjau iš Jono Meko parodos atidarymo jo artimos draugės ir kūrybinės partnerės Agnès B. galerijoje „La Fab“. Pasididžiavimą sukėlė prie „Bourse de Commerce“ durų nutįsusi eilė. Patekęs į Pinault kolekcijos pastato vidų ir įsispraudęs tarp lankytojų prie įėjimo į pagrindinę salę, mąsčiau: ko laukti ir kas toji „Kalba“? Spėjimų turėjau, nes premjeros rytą buvome susitikę su autore plačiau pasikalbėti apie jos kūrybą ir Paryžių. Šįkart ji paryžiečius ir miesto svečius kvietė pažvelgti į vaikų (veikiausiai ir mūsų pačių) atitolimą nuo gamtos ir vaikystės urbanizaciją. Būtent apie tai ir ėmiau galvoti vos įžengęs į pasirodymo erdvę – tai buvo, perfrazuojant garsiąją frazę, lart dans lart (meno kūrinys meno kūrinyje). Minimali kartoninė rato formos tvorelė skyrė šimtą pasirodysiančių vaikų nuo žiūrovų, o aptvaro vidus skendėjo dūmuose tarsi imituojant rūką virš ežero. Visa tai – ant Pietų Korėjos konceptualiojo meno kūrėjos Kimsooja instaliacijos „To Breathe – Constellation“ („Kvėpuoti – Konsteliacija“), analizuojančios žmogaus judėjimą, – kitaip tariant, ant kelių šimtų kvadratinių metrų dydžio veidrodžio. Tačiau Lapelytė pasiūlė ne judesio, o garsinę studiją. Daugiau nei tris ketvirčius valandos trukusiame pasirodyme suskambo šimtas įvairaus amžiaus vaikų balsų, kurie po vieną bei įvairaus dydžio grupėmis imitavo skirtingus gyvūnus, tarsi atlikdami klasikinį teatrinį „vaikščiojimo scenoje“ pratimą.

 

Norite lengviau įsivaizduoti? Pasakysiu tiek: atsisėskite ant vėsios žemės, užsimerkite, susikaupkite. Dabar matote, kad esate ant didžiulio veidrodžio, dėvite apsauginius batų maišelius, priešais jus – žema kartoninė tvorelė, supanti erdvę, primenančią aukštojo meno katedrą. Rato vidus pripildytas dūmų, šviesos blankios, galima matyti, kaip leidžiasi saulė, keisdama salės apšvietimą. Pamažu pasigirsta įvairių gyvūnų (vaikų) balsai, pirma pavieniai, vėliau grupėmis, ir taip jie banguoja bei aidi. O jei dar paprasčiau, prisiminkite, kada pastarąjį kartą ankstų vasaros rytą buvote prie ežero, ir viskas tuo pasakyta. Vienintelis skirtumas, kad šis sąlyginai lietuviškas vaizdinys vyksta urbanistinių pasiekimų simboliu tapusiame pastate, jungiančiame ilgą architektūrinę istoriją su (lietuviška?) gamta. Nežinau, ar kiti žiūrovai man pritars, bet po Lapelytės performanso galiu teigti, kad gamtai yra erdvės urbanistinėje pasakoje.

 

„Focus Lituanie“ programa

Matau, kad išsiplėčiau kalbėdamas apie Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje atidarymo performansą, vis dėlto savo koncepcija ir forma jis atspindi tolesnius įvykius. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad Lietuvos kultūra į Paryžių ir kitus miestus atvyko pačiu tinkamiausiu metu. Šiandien galima justi naują vėją frankofoniškuose meno centruose, kurie vis plačiau atveria duris užsienio kultūroms ir kūrėjams, kaip tai darė mados industrija 2000-aisiais. Ką Paryžiaus scenai pasiūlys Lietuva? Tikrai daug. Atleiskite, jei ką nors praleisiu, bet stengsiuosi susitelkti į Théâtre de la Ville spalį vyksiančią programą „Focus Lituanie“.

 

Eglė Švedkauskaitė, Dovydas Strimaitis, Agnietė Lisičkinaitė, Lora Juodkaitė, „Sporto grupės“ komanda, Kamilė Gudmonaitė, Karolis Kaupinis – tai tik keletas vardų, kurie atstovauja Lietuvai ir atvyksta pristatyti šiuolaikinio Lietuvos scenos meno. Ar trūksta vyresnės kartos kūrėjų? Galbūt, bet į šią diskusiją nesileisiu, juk visad galime susitikti taurės raudonojo vyno ar puodelio kavos ir aptarti šio vyksmo priežastis.

 

Stipri, įvairialypė, jauna komanda Paryžiaus publikai pristatys programą, kalbančią įvairiomis temomis, pradedant nuo Lietuvos istorijos, trauminių įvykių ir jų refleksijos, kurie asmeniškai paliečia daugelį žiūrovų. Kalbu apie Švedkauskaitę ir jos spektaklį „Fossilia“. Režisierės kūryba leidžia susipažinti su simbolinėmis šeimos istorijos situacijomis ir padeda suvokti tiek asmeninius, tiek bendruomenės veikimo modelius potrauminiame kontekste. Būtent tokio požiūrio šiandien reikia prancūzams, kurių susvetimėjimas jau privedė prie revoliucinės atmosferos, kai nebeužtenka diskusijos, bet tenka bėgti į gatvę ir rėkti. Linkiu prancūzams spektaklio „Fossilia“ kontekste sustoti ir permąstyti jų pačių bei artimų ir tolimų kaimynų patirtis. Mūsų kontekstai skirtingi, tačiau emocinis ir kultūrinis lygmuo gali padėti rasti savitarpio supratimą.

 

Programą sudaro ir stiprus šiuolaikinio šokio flangas, kurio nariai, tarkim, Dovydas Strimaitis, jau gerai pažįstami Prancūzijos publikai. Vertinga, kad Lietuvos istorijos permąstymo ir šiuolaikinės mūsų kultūros derinys pasirodys Paryžiaus scenoje. Programos kūrinių formų įvairovė – dar vienas aspektas, kuris gali apeliuoti į kintantį Prancūzijos meno lauką ir padėti dar ryškiau sužibėti per šį sezoną. Programa parodo, kokia plati lietuviško scenos meno mąstysena. Šiuo atveju nėra svarbios asmeninės nuomonės apie vieną ar kitą programos darbą, bet viso „Fokuso“ kontekstas – lietuviškos minties plotmė ir aprėptis: nuo tremties, sovietų okupacijos, pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio iki protesto – tai šiandienos Lietuvos scena, kuri bus ir toliau verta Paryžiaus teatrų. Sezonas – tik pradžia!

 

Liko paskutinis aspektas, kurio negaliu nepaminėti, ir jis susijęs su bendru mūsų kultūros suvokimu. Pirmiausia svarbus ne tik pats Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymas, bet mes patys. Kodėl – paklausite. Atsakymas paprastas: Lietuva jau seniai pasiekusi aukštą kūrybos lygį, mums pagaliau privalu suvokti, kad nebereikia apie Prancūziją kalbėti kaip apie jos didenybę, kuriai turime nusilenkti. Taip, pagarba privaloma, tačiau mes nesame pašalyje, nesame užjūrio ar trečiojo pasaulio valstybė, ką dar kartais galima justi lyginant mus su Prancūzija, beje, būtent iš mūsų pačių perspektyvos. Šiandien ši šalis vis dar yra sudievinama, deja, (taip sakau greičiausiai guosdamas daugelį prancūzų kultūros mylėtojų) dievų nėra – tik sunkus darbas ir per jį gimstanti minties plotmė. Tikiuosi, kad pagaliau įvyks pokytis kritiškesnio mąstymo link. Apie tai ir yra Lietuvos kultūros sezonas plačiąja prasme. Kreipiuosi ne tik į kultūros ir meno žmones, kurie jau seniai suvokia savo vertę, bet ir į visą publiką. Gero sezono, gero vėjo, ir merde visiems pasirodysiantiems!

 

P. S. Merde – prancūziškas palinkėjimas prieš lipant į sceną.

„The Speech“. N. Versecko nuotr.
„The Speech“. N. Versecko nuotr.
„The Speech“. M. Norvaišo nuotr.
„The Speech“. M. Norvaišo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė ir Povilas Jatkevičius spektaklyje „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė ir Povilas Jatkevičius spektaklyje „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.