7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kiekvieno mūsų Pilėnai

Meno ir mokslo laboratorijos sceninio vyksmo premjera

Aistė Šivytė
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Teatras
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.

„<...> pabandžiau pasižiūrėti į jį taip, lyg nieko blogo nenutiks“ (ištrauka iš „Pilėnų*“ programėlės).

 

„Menų spaustuvėje“ gegužės 22 d. įvykusios Meno ir mokslo laboratorijos premjeros „Pilėnai*“ (idėjos autoriai ir atlikėjai Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius) fokuse – konservatyvaus vyriškumo tema. „Pilėnų*“ viešinimo medžiaga, aprašymais ir pranešimais spaudai kūrėjai akcentuoja, kad apie vyriškumą kalbės atsispirdami nuo Lietuvos istorijoje vieno žinomiausių herojiško pasipriešinimo atvejų – Pilėnų pilies gyventojų masinės savižudybės, siekiant nepasiduoti į priešo nelaisvę.

 

Sceninio vyksmo[1] viešinimo medžiagą miniu neatsitiktinai – bandymas šnekėti apie sustabarėjusį vyriškumo suvokimą ir būtinybę jį keisti, atsispiriant nuo tokio ekstremalaus pavyzdžio kaip priešinimasis okupacijai, skamba klampiai. Vien idėjiškai ant svarstyklių lėkščių dėdami legendinę Pilėnų istoriją ir konservatyvių vyriškumo normų lemiamos vyriškos draugystės nejaukumus kūrėjai save pasmerkia būti nustelbtus savo pačių pasirinkto konteksto masto.

 

Žiūrovus Jasinskas ir Dirginčius pasitinka „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje sukurtoje kamerinėje aplinkoje – baltą, kvadratinę veiksmo aikštelę supa vos kelios kėdžių eilės. Ant darbiniais kombinezonais vilkinčių atlikėjų krinta ryški, sterili šviesa, kuri kartais ima mirgėti kurdama lengvo nestabilumo įspūdį.

 

Sceninį vyksmą galima skelti į dvi dalis: pirmoje reflektuojama pilietinio pasipriešinimo idėja, antroje – vyriškumo bei vyrų draugystės tema. Pirmoji veikia gerokai stipriau dėl pasipriešinimo simbolių pasitelkimo (pučiamas karo ragas, gaminami Molotovo kokteiliai), taip pat dėl paveikaus kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kuriamo garsinio kraštovaizdžio – skamba išplaukę „Ūdrio arijos“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ motyvai, Nacionalinio radijo ir televizijos diktorės Eglės Bučelytės pranešimai apie Sausio 13-osios įvykius (galėjusius pasibaigti Pilėnų lemtimi), salę pripildo žiūrovų rankomis Molotovo kokteiliams trupinamo putplasčio garsai. Sulig kiekviena padegamojo ginklo gaminimo minute įtampa kyla, menininkai į putplasčio pilnus butelius pila degųjį skystį, ore sklinda etilo alkoholio ir benzino kvapai, visa tai stebi apsaugininkas su gesintuvu.

 

Pagamintus Molotovo kokteilius kūrėjai įteikia žiūrovams, pažvelgia vienas į kitą ir... nieko neįvyksta. Stiprėjančios įtampos ir ginklo gamybos keliamą nejauką nugesina monotoniškas menininkų buvimas scenoje, tarsi per nematomą barjerą išgyvenamos draugystės vaizdinys: jie pozuoja, nesinchroniškai keisdami savo veiksmus, neatsidurdami bendrame paveiksle – niekad nešoka kartu, ištiestos rankos taip nieko ir nepaliečia, žvilgsniai dažnai prasilenkia. Taip pat girdime įvairius balso žinučių įrašus – kasdienius, atvirus, jautrius, pasakojančius apie artimųjų mirtis, reflektuojančius savo draugystę ar paprasčiausiai kalbančius apie kasdienybę. Drąsiai ir deklaratyviai atsukę ginklą į save, atidavę savo saugumą į žiūrovų-visuomenės rankas, atlikėjai nesiūlo nieko, kas keltų įtampą dėl galimybės, kad šis saugumas bus sukompromituotas. Nebent tik nuobodulį.

 

Daug stipresnę temos analizę pasiūlo programėlėje išrašytas „užgarsis“ – kūrėjų mintys, kurios neskamba per sceninį vyksmą, tačiau suteikia daug aiškesnę mąstymo apie toksišką vyriškumą kryptį negu tai, ką regime ir girdime antroje kūrinio pusėje.

 

Kūrėjų noras kalbėtis apie vyriškumą taip ir neranda kelio į sceną. Atrodo, jog kūrėjai norėjo kalbėti apie tai, kad esant įtemptai geopolitinei padėčiai konservatyvaus vyriškumo akcentavimas stiprėja, tačiau nebegalime toliau gyventi įsikibę mitų apie herojišką ir drąsų vyriškumą kaip vienintelį vyriško egzistavimo būdą. Kad šios normos užkerta vyrams kelią kurti visavertes, gilias draugystes. Kad atsisakymas jautrų vyrą matyti kaip menkesnį už stojišką ir šaltą yra svarbi, nors ir ne tokia akivaizdi, pasipriešinimo dalis. Kad nesuvokiame to svarbos.

 

Vis dėlto kai atspirties taškas šioms temoms plėtoti yra pilietinis pasipriešinimas, neišvengiamai susidaro priešprieša. Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva? Kūrėjai sudaro įspūdį, tarsi šiuos du aspektus priešintų – lyg pasipriešinimą okupacijos akivaizdoje galėtų pakeisti atsisakymas stigmatizuoti vyrų jausmus. Kad tai yra ne pasipriešinimo sustabarėjusioms ir žalingoms normoms dalis, o net tokio pasipriešinimo, kokį matome Pilėnų atveju, pakaitalas.

 

Klaidus idėjinis sceninio vyksmo „Pilėnai*“ kelias verčia klausti, kam jis skirtas. Sudėtinga kūrinio idėja leidžia daryti prielaidą, kad jį stebės žmonės, kurie yra gana gerai įsisąmoninę, kokią žalą mūsų visuomenei daro konservatyvios vyriškumo normos. Tačiau jei jį sunku perprasti žiūrovui, nuolat mąstančiam apie šiuos klausimus, kaip tikimės (ir ar tikimės), kad kūrėjų mintis supras ir apmąstys tie, kuriems išties būtų pravartu apie tai pagalvoti?

 

[1] Lietuvoje žanrai scenos meno kūriniams vis dar dažnai priskiriami labiau pagal skambesį negu pagal paskirtį. Lietuvos kūrėjai performansu neretai įvardija sceninį vyksmą, kurio nebūtų linkę vadinti spektakliu, o žiūrovams tai tampa užuomina, kad scenoje matys ką nors mažiau įprasto dramos teatrui (puikus pavyzdys – Vilniaus mažojo teatro oksimoronas „teatrinis performansas“, skirtas spektakliui „Infinity“ apibūdinti). Šiuo atveju „Pilėnai*“ turi performatyvių elementų, tačiau negalime šio kūrinio klasifikuoti kaip performanso, tad recenzijoje įvardiju jį kaip „sceninį vyksmą“. Terminą skolinuosi iš Lietuvos šiuolaikinio šokio menininkų dažnai vartojamo „šokio vyksmo“, nusakančio konceptualesnius, atviresnės formos kūrinius.

Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius ir Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius ir Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius ir Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius ir Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.
Matas Dirginčius sceniniame vyksme „Pilėnai*“. M. Norvaišos nuotr.