Kūryba kaip bendruomenės meninis aktas

Aktorė Ieva Pakštytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Žemaitėjė“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2023), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Antigonė“ (rež. Māra Ķimele, Klaipėdos dramos teatras, 2019), „Motina“ (rež. Rabašauskas, KJT, 2019), „Audra“ (rež. Povilas Makauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018) ir kt.

Nemažai metų esate Klaipėdos jaunimo teatro trupės narė. Kaip darbas Klaipėdoje formavo jūsų teatrinį ir vaidybos suvokimą?

Kaip aktorė, augau labai glaudžioje komandoje. Klaipėdoje kartais kuriame tarsi kokioje komunoje: puikiai pažįstame visus, su kuriais dirbame, ir net pradedame pažinti dalį tų, kurie ateina į spektaklius. Tai išugdė stiprius bendruomeniškumo ir kolegiškumo jausmus, juos labai vertinu. Be to, aiškiai juntu, kad mano supratimas apie teatrą ir kūrybą būtų visai kitoks, jei nebūčiau atsidūrusi Klaipėdoje. Čia susikūrusi teatro mokykla palieka labai stiprų įspaudą kūrybinei filosofijai, o vėliau ir vaidybai.

Ką šis ypatingas jūsų trupės ryšys ir aplinka duoda kūrybai? Kaip tai skatina tobulėti ir ieškoti naujų temų?

Taip, mūsų ryšys stiprus ir ilgalaikis. Nors per dvylika metų kartu buvo įvairių periodų, taip pat ir kūrybinių išsiskyrimų, dirbdami vienas kitą vis dar suprantame iš pusės, vieno ar trijų žodžių. Tai labai patogi terpė būti ir kurti teatrą, ypač jei kūrybą įsivaizduojame kaip bendruomenės meninį aktą. Patogumas suteikia saugumo, komforto, ir, be abejo, anksčiau ar vėliau imi justi kartojimosi pavojų. Vis dėlto manau, kad su kolegomis esame sąmoningi ir nuolat turime poreikį ieškoti toliau, plačiau ir giliau. Jaučiu, kad galiu imti kartotis ir stagnuoti, tačiau žinau, jog tam nepasiduodu, bandau sukti sudėtingesniu, neišbandytu keliu. Tikiu, kad visa jaunoji Klaipėdos teatro karta tokia: patogumas kuriant kartu mus verčia ieškoti nepatogumo ir naujų iššūkių.

Klaipėdoje praleidote daugiau nei dešimtmetį, o kūrybiniame kelyje buvo ir klasikinių, ir šiuolaikinių vaidmenų, taip pat sukūrėte muzikinę grupę „Graži ir ta galinga“. Ar galėtumėte įvardyti, koks teatras šiuo metu jums artimiausias?

Ilgai galvojau apie šį klausimą, mėgindama suprasti, kuris iš išbandytų teatrinių kelių vis dėlto man priimtiniausias, bet negaliu atsakyti. Manau, kad teatre labiausiai mane įkvepia kaita: vieną dieną dalyvauju pozityviame koncerte, dainuoju su aktorių grupe, kitą – turiu sudėtingą draminį vaidmenį, trečią – žaidžiu teatro formomis fragmentiškame spektaklyje. Visa tai yra teatras ir aktorystė. Man patinka keistis, susitikti su naujais režisieriais ir perimti jų patirtis, patinka, kad teatras gali būti visoks ir aš jame galiu sukurti save iš naujo. Tai žavus psichologinis žaidimas. Dar nesu teatro filosofė, kuri žinotų savo teatro formulę, esu aktorė ir mėgaujuosi visais šios kūrybos etapais – nuo nepabaigiamų ieškojimų iki susitikimų su žiūrovais. Šiuo metu būtent kaita man yra arčiausiai širdies.

Grupės „Graži ir ta galinga“ darbuose daug kalbate apie moterį ir skirtingus jos įvaizdžius istoriniuose kontekstuose. Kokį moters portretą su grupe siekiate formuoti šiandien?

Grupės „Graži ir ta galinga“ veikla padarė didelę įtaką man kaip asmenybei ir kūrėjai. Kai ėmėmės moteriškumo temos, nesijaučiau esanti nei feministė, nei kovotoja už moterų teises. Bet dabar, kai su grupe veikiame jau daugiau nei penkerius metus, suprantu, kokia svarbi moteriško solidarumo žinia ir kiek daug yra moterų, merginų, kurias paliečia „Graži ir ta galinga“. Mes ne tik kuriame gražios, nepriklausomos, galingos, drąsios lietuvės įvaizdį istorijoje ir dabartyje, bet ir neakivaizdžiai buriame tam tikrą moterišką bendruomenę, kuri ateina į koncertus, dalinasi įspūdžiais su mumis ir aplinkiniais, palaiko moteriškas iniciatyvas Lietuvoje, įkvepia išsitiesti ir pakėlus galvą kasdien gyventi šiame nemoteriškame pasaulyje.

Sukūrėte Ismenės vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Antigonė“. Kaip dirbant su klasika, kurios vaizdiniai daug kartų buvo transformuojami ir nusistovėjo tam tikros interpretacinės taisyklės, jums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp „klasikinių“ temų ir šiandieninio moters įvaizdžio?

Teatre šis balansas – sudėtingas dalykas. Neretai pasitaiko, jog režisieriai ar net režisierės moterų veikėjų atžvilgiu išlaiko požiūrį, kad moteris yra pažeidžiama ir globojama būtybė. Neretai būna, kad klasikiniuose kūriniuose veikėjos taip ir parašytos. Tokiais atvejais spektaklyje vis dėlto ne tik kuriu personažą, bet ir atlieku tam tikrą funkciją, tad priimu žaidimo taisykles ir mėginu pastatymui suteikti reikiamą spalvą.

Manau, šiuolaikinis moters įvaizdis nėra vienareikšmis, todėl ir scenoje visos veikėjos negali tapti emancipuotomis herojėmis. Visuomenėje apstu moterų, kurios yra jautrios, pažeidžiamos, šeimyniškos, globojamos, trapios, kaip gausu ir stiprių, kovojančių, valdančių moterų. Teatras – visuomenės veidrodis, todėl scenoje vietos vis dar turi atsirasti įvairiems mūsų kasdien sutinkamų moterų įvaizdžiams.

Kaip artimas santykis su trupe paskatino tyrinėti skirtingus moterų įvaizdžius?

Žmones tyrinėjame nuo pat vaidybos studijų pradžios: buvome skatinami stebėti gyvenimą, nes jame dažnai pamatysi tokių personažų, kurie net scenoje gali atrodyti netikri ir perdėti. Žmogaus, kaip esybės, tyrimą atliekame ir kiekvienuose santykiuose, nes net artimasis vis dar gali nustebinti netikėtomis reakcijomis ar idėjomis. Trupėje taip pat tyrinėjame vieni kitus, grupėje tyrinėjame viena kitą ir matome, kaip kinta bei vystosi mūsų asmenybės.

Į grupę „Graži ir ta galinga“ susirinkome baigdamos vaidybos studijas, tuo metu jautėmės artimos ir turėjome panašias patirtis, o dabar kasmet juntame, kokios esame skirtingos, kaip mūsų požiūriai pradeda tolti vienas nuo kito, kaip bręsta mūsų asmenybės. Tai skatina mus ne tik tyrinėti skirtingus įvaizdžius, bet ir juos suprasti. Visa tai – įdomūs, horizontą praplečiantys procesai, leidžiantys priimti skirtingą, įvairų pasaulį ir jį gerbti.

Kaip sekėsi kurti spektaklį „Žemaitėjė“?

Jame atsidūriau tarsi netyčia, nes nesu žemaitė ir, matyt, niekad nebūčiau ėmusis tokios temos, jei ne susidėliojusios aplinkybės: su kolege aktore Rugile Latvėnaitė gavome pasiūlymą statyti spektaklį apie Žemaitiją ir sukūrėme savitą bei įdomų darbą. Esu iš Lietuvos vidurio, iš Jonavos, ir niekad nesijaučiau stipriai prisirišusi prie kažkurio etnografinio regiono. Mano šaknys – Aukštaitijoje, bet jau dvylika metų gyvenu Klaipėdoje ir esu taip toli nuo aukštaičių, kaip tik galima būti. Nors kūrėme apie Žemaitiją, man tai apskritai buvo apie tapatybę, apie tradicijų svarbą ir jų nykimą, apie progresuojančią visuomenę, Žemaitiją, Lietuvą, kuri eina į priekį ir nerūpestingai pamiršta praeitį bei savo išskirtinumus. Šį procesą paskatino atsitiktinumas ir gyvenamoji vieta, o į priekį jį varė noras suvokti, kuo mes visi autentiški ir koks galėtų būti modernus požiūris į etnografinę tradiciją.

Kas jums padėjo pažinti šią Lietuvos dalį? Galbūt vienas raktų – muzika?

Žemaitiją pažinome nagrinėdamos istorines knygas ir šaltinius, vartydamos nuotraukų albumus, skaitydamos ultražemaičių forumus, taip pat per kolegės šeimos liudijimus, per stereotipus ir gandus apie žemaičius, per žemaitišką maistą, per repeticijas Žemaitijoje ir galiausiai per žemaičių kalbos mokymąsi. Aišku, klausėmės ir autentiškų žemaičių dainų, ratelių ir paukščių pamėgdžiojimų. Spektaklyje skamba muzika, ji yra vienas, tačiau tikrai ne pagrindinis raktas į žemaitiškos tradicijos pažinimą.

Apimant jūsų domėjimąsi istorija ir su tuo susijusią kūrybą – ką jums reiškia tradicija šiandien?

Man svarbi tradicija, lietuviškumas, savastis. Suprantu, kad mano kūryboje su tradicija susijusios temos vis pasikartoja, ir šis santykis, ko gero, kas kartą vis stipresnis. Manau, kad mes labai greitai susižavime vakarietiškumu, pažanga ir norime būti pasaulio piliečiai. Visa tai gerai, tai atitinka mūsų gyvenamąjį laiką, bet jaučiu, kad mano vertybės labiau įžemintos, man norisi būti Lietuvoje, čia kurti, retkarčiais kurti apie Lietuvą ir lietuviškumą, norisi turėti ir pažinti savo šaknis, jas gerbti ir džiaugtis, kad turime tradicijas. Minėjau, kad, kaip aktorė, mėgstu keistis ir bandyti naujus dalykus, tačiau visad sugrįžtu į save, tad panašus ir mano požiūris į tradiciją.

Dėkoju už pokalbį.