Kasdienybės šurmulys

Jaunimo teatre naujo Arturo Bumšteino kūrinio „Vieno garso istorija II“ premjera įvyko visapusiško visuomenės išsiblaškymo laikotarpiu – prieš pat didžiąsias metų šventes, kai teatro pasaulio epicentre puikavosi Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiosios salės atidarymas, po kurio vyko prikeltų kultinių spektaklių „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas) ir „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) rodymai. Šiuo nepatogiu premjerai metu kamerinė Jaunimo teatro „Salė 99“ atskleidė savo potencialą, tapdama idealia vieta eksperimentiniam garso vyksmui (Bumšteino kūrinys peržengia spektaklio sampratos ribas).

„Vieno garso istorija II“ prasideda prietemoje, iš visų pusių apgaubiant įkyriam, monotoniškam triukšmui. Žiūrovai mintimis tarsi perkeliami į egzistencialistinę Jeano‑Paulio Sartre’o pjesę „Musės“, pabrėžiančią žmogaus pasirinkimo laisvę, visuomenei išgyvenant žmogiškosios būties (human condition) krizę. Asociacija su „Musėmis“ kyla dėl Sartre’o pjesėje kuriamo pasaulio modelio, kuriame visur, kur bepasisuksi, Argo gyventojus persekioja musių zyzimas. Panašiai ir spektaklyje prie tęstinio vienodo garso priprantama, bet jis atlieka svarbią funkciją, įvesdamas žiūrovus į audiovizualinę patirtį, panardindamas į savotišką transą primenantį sapną. Sartre’o „Musėse“ nesibaigiantis zyzimas simbolizuoja likimą, o Bumšteino spektaklyje reiškia sunkiai apčiuopiamą nepapasakotų, galbūt kiek banalių, kasdienių istorijų šurmulį, dažnai pamirštamą, tačiau sudarantį nemenką dalį kiekvieno žmogaus tapatybės.

Pamažu ant galinės uždangos išryškėja tamsiai pilkšvas apskritimas, į sceną įeina Antonas Lukoszevieze su violončele ir, atsisėdęs ant sulankstomos kedės, ima monotoniškai griežti vieną natą. Vėliau pasirodo Ieva Rižė su baltu balionu, kurį palieka priešais tamsią, apvalią dėmę ir pasitraukia į tamsą. Atlikėjai į sceną ateina tikslingai, teatrališkumo čia nėra. Lėtas vyksmo tempas leidžia žiūrovui pastebėti smulkiausias detales, ilgainiui įsijausti į tirštą kuriamo pasaulio atmosferą: iš pradžių atrodo, kad scena beveik tuščia, tačiau vienodas tęstinis garsas kaip vakuuminis siurblys atskleidžia erdvės plastiškumą, ją suspaudžia. Tad pasirodę atlikėjai tampa nematomomis skulptūromis vykstant dialogui tarp garso ir materialių objektų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, garsas Bumšteino kūrinyje materializuojasi kaip magnetinis laukas – akimis nematomas, bet sukaupus dėmesį pamąstomas.

Ant balto baliono projektuojami išsilieję žmonių veidai (vaizdo projekcijų autorius Alanas Gurinas). Prasideda vienas per kitą šnekančių septynių aktorių (Kristinos Andrejauskaitės, Mato Dirginčiaus, Ievos Kaniušaitės, Alekso Kazanavičiaus, Janinos Matekonytės, Sauliaus Sipaičio, Jonės Šadeikės), kurių veidų neįmanoma atpažinti, monologas. Iš padrikų nuotrupų tampa aišku, kad tai vaikystės prisiminimų tirada. Kiekviename šių pasakojimų apie kasdienybę įsiterpia juslinis prisiminimas apie įkyrų, dažnai pasikartojantį garsą. Garsinės patirtys taip pat daro stiprią įtaką asmenybės formavimuisi, kaip ir vaizdiniai ar kvapai. Baliono scena tampa vyksmo kulminacija, paaiškinančia ir formos pasirinkimą, – patirti gyvenimą netipiškai, atsiribojus nuo prasminių sąryšių, per empirinį medijos pažinimą.

„Vieno garso istorija II“ – ne pirmas kompozitoriaus Bumšteino garsinis eksperimentas teatro scenoje. Tiesa, šis tarsi apima visus buvusius. Apibendrinant – Bumšteino teatrinė kūryba grįsta vienos idėjos įgyvendinimu, todėl dažniausiai pasižymi neilga trukme ir konkretumu (jo performansų temą ar idėją nesunku įvardinti vienu sakiniu). Dvylikos garsiakalbių instaliacijoje „Olympian Machine“ („Operomanija“, 2018) jis „panaikino“ aktorių buvimą scenoje, vietoj jų pastatydamas dvylika garsiakalbių, iš kurių sklinda skirtingi balso įrašai – spektaklio dramaturgijos pamatas. Šiuo performansu Bumšteinas ne tik bandė kvestionuoti, kaip scenoje subjektą pakeitus objektu pakinta ir žiūrovų bei „atlikėjų“ santykis, bet ir pradėjo eksperimentus su polifonija, girdimus ir vėlesniame jo kūrinyje „Big Pharma“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2021). Kartu su Miltinio teatro trupe sukurtame sinchroniškame choreografiniame vyksme atsikartoja garso, kaip žmonių tarpusavio sugyvenimo išeities taško, idėja. Aktorių skaitomas antidepresantų vartojimo instrukcijos lapelis įspėja, kur veda vienišumas, o jų atliekamas ritualinis šokis bendruomenę iškelia kaip aukščiausią vertybę. „Vieno garso istorijoje II“ Bumšteinas išgrynina ir sujungia praeities eksperimentus, susumuodamas ilgamečius tyrinėjimus.

Atsižvelgiant į konceptualią Bumšteino performansų prigimtį nesunku prognozuoti, kad „Vieno garso istorija II“ nebus pats žiūrimiausias Jaunimo teatro spektaklis. Tačiau besidomintiems šio novatoriško, keliomis disciplinomis žongliruojančio kūrėjo darbais naujausiame jo kūrinyje neteks nuobodžiauti.