„Aš labai negreit visko išmokau“

Lapkričio 28-ąją sukanka lygiai dešimt metų, kai mirė Klaipėdos dramos teatro aktorius Rytis Gustaitis. 1950 m. jis gimė Kaune, šeimai anksti persikėlus į Vilnių, mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, baigė tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą ir įgijo aktorinio meistriškumo specialybę (kurso vadovė Irena Vaišytė). 1972 m. pradėjęs dirbti Klaipėdos dramos teatre, sukūrė nemažai įsimintinų vaidmenų, tokių kaip Arvydas (Grigorijaus Kanovičiaus „Niekada nesakyk sudie“, 1976), Kasparas (Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“, 1976) Jevgenijus (A. Remezo „Vietiniai“, 1976), Sergejus (A. Sergejevo „Tuopoms žydint“, 1977), Velso princas Eduardas (Marko Twaino „Princas ir elgeta“, 1977), Baronas (Maksimo Gorkio „Dugne“, 1978), Pavlas (Gorkio „Vasa Železnova“, 1982), Benas Silvermanas (Neilo Simono „Keistuoliai iš varjetė“, 1991), Senis ir Konfesarijus (Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“, 2007), vaidino režisierių Raimundo Banionio, Povilo Gaidžio, Oskaro Koršunovo, Juozo Lingio, Kęstučio Macijausko, Gyčio Padegimo, Aurelijos Ragauskaitės, Jono Vaitkaus ir kitų režisuotuose spektakliuose. Taip pat filmavosi filmuose „Mažos mūsų nuodėmės“ (rež. Henrikas Šablevičius, 1979), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983), „Marius“ (rež. Jonas Pakulis, Marijonas Giedrys, 1990), „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ (rež. Tomas Donela, 2010) ir kt. Klaipėdos universitete aktorius dėstė teatro pedagogiką. Drauge su žmona aktore Valentina Leonavičiūte (1946–2015) užaugino sūnų Luką.

 

Gustaičiui buvo svarbu dirbti kokybiškai, jis nepakentė diletantizmo. Apie tai teigė: „Man atrodo, kad yra režisieriai, kurie myli aktorius, ir yra režisieriai, kurie nemyli aktorių. Bet aktoriai visiems reikalingi. Tas, kuris nemyli aktorių – vaidina pats, t.y. viską diktuoja aktoriui, nepalieka kūrybinės laisvės. O kuris myli aktorius – jais pasitiki. Jam aktorius kaip augalas, kurį reikia pasodinti, palaistyti, neužgauti, neaprėkti. O kai pamato, kad pradeda augti, tada dar prideda trąšų. O yra tokių režisierių, kurie neturi laiko arba noro dirbti. Aktoriai tai labai jaučia“ (Petronytė, Jurgita. „Rytis Gustaitis: Teatras – tai malonumas, kaifas, zaraza visam gyvenimui“, Vakarų ekspresas, 2000 02 26).

 

Apie kuriamus personažus aktorius yra pasakojęs: „Kaip darau vaidmenį? To iš viso neįmanoma paaiškinti. Taip, kaip visi. Atrodo, baigei mokslus, viską moki, bet tai tik teorija, teatre – viskas kitaip. Teatras yra praktika. Aš labai negreit visko išmokau. Darau, darau, kol ateina vaidmuo. Mokiausi iš Paukštės, Grincevičiaus, Čepulio, labai daug mane žmona išmokė. Kai kokie sudėtingi vaidmenys – tai naktim dirbdavom. Arba virtuvėje, arba kambaryje. Pasibaram, pasibaram, parūkom, vėl einam, aiškinamės, vaidinam“ (Ten pat).

 

Prabėgus nemažai laiko po aktoriaus mirties, pakviečiau jo artimuosius, kolegas ir kurso draugus pasidalinti prisiminimais apie šį talentingą menininką.

 

Sesuo Dalia Mačiuitienė

Abu su broliu esame vilniečiai, užaugę Gedimino prospekte. Vaikystėje dažnai važiuodavome į tėvelio, žymaus režisieriaus Juozo Gustaičio, tėviškę už Kauno. Būdamas vaikas mano brolis labai mėgo žvejoti. Mokėmės 23-iojoje vidurinėje, netoli Seimo, žinoma, tada jo ten dar nebuvo. Brolis mokėsi gerai, stengėsi, labai gerai rašė, puikiai mokėjo ir išmanė lietuvių kalbą, nes turėjo gerą pedagogą. Man yra tekę skaityti jo rašinius ir buvau sužavėta, nes jis turėjo puikią rašymo dovaną. Nebuvo chuliganas, nekrėsdavo išdaigų, buvo rimtas vyrukas, turėjo daug fantazijos, tad vyresnėse klasėse sukūrė ansamblį „Aisčiai“, kuriame dainavo ir Vytautas Kernagis, o brolis grojo gitara. Be abejo, sovietmečiu ansamblio pavadinimas užkliuvo KGB, tad teko ne kartą aiškintis, jie buvo persekiojami.

 

Po mokyklos Rytis įstojo į tuometinę konservatoriją pas Ireną Vaišytę, mokėsi aktorystės. Tėvelis jo nuo šios profesijos neatkalbinėjo, o broliui jis buvo labai didelis autoritetas. Brolio kurso draugai buvo labai įdomūs, ateidavo pas mus į svečius, tad aš turėjau progų su jais pabendrauti.

 

Baigęs studijas Rytis buvo paimtas į kariuomenę, tačiau prabuvo ten tik vienus metus, mat turėjo aukštąjį išsilavinimą. Po kariuomenės brolis nuvažiavo dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, nes visi paskyrimai jau buvo išdalinti, tad jis pats domėjosi teatrų pastatymais, režisieriais ir pasirinko būtent Klaipėdą.

 

Jis gerai išmanė automobilius, pats juos taisydavo – visa klaipėdiečių trupė eidavo pas jį remontuoti savo transporto. Mano senelis, tėvo tėvas, buvo siuvėjas, tad ir Rytis mokėjo siūti, aktoriai jam nešdavo taisyti kelnes ar kitokius drabužius. Drauge su žmona aktore Valentina jie labai gerai sutarė, buvo itin graži ir darni šeima.

 

Sūnus Lukas Gustaitis

Mano tėvai labai mėgo organizuoti įvairias šventes, turėjo tikrai daug draugų. Prisimenu, kaip mamos arba tėčio gimimo dieną mama gamindavo cepelinus, o mes su tėčiu eidavome į didįjį kambarį nešti baldų ir ruošti stalo, taip pat tvarkydavome namus. Tokie pasisėdėjimai vykdavo pirmadieniais, nes teatre tai būdavo laisva diena. Žinoma, apie pusę dešimtos mane jau varydavo miegoti, nes kitą rytą reikėdavo keltis į mokyklą, o aš nenorėdavau, juk tuo metu prasidėdavo pats šventės įdomumas: grojimas gitara, juokas, daugybė emocijų. Į tas šventes ateidavo labai daug įdomių, įvairių žmonių, ne tik aktorių. Senajame tėvų bute, iš kurio jie vėliau išsikraustė, dažnai skambėdavo juokas. Tai buvo „atvirų durų“ butas, į kurį žmonės užsukdavo bet kada, kad ir eidami pro šalį. Tad būdavo, kad grįžęs iš mokyklos virtuvėje rasdavau patį Kostą Smoriginą, užėjusį pas tėvus į svečius prieš koncertą. Tie namai buvo visuomet atviri.

 

Tėvai sugyveno labai gražiai, man neteko matyti jų konfliktų. Prieš premjeras jie visuomet sėdėdavo virtuvėje ir gerdami arbatą diskutuodavo apie pjesę, analizuodavo medžiagą. Ne kartą yra buvę, jog naktį, kad ir apie antrą valandą, eidamas atsigerti vandens rasdavau juos vis dar besikalbančius. Kai persikraustėme į kitą butą, jie jau mažiau vaidino, bet vis tiek viską darydavo kartu. Galiu papasakoti tokią sceną: kai jau buvau vedęs ir su žmona bei sūnumi sėdėjome svetainėje su tėčiu, nes mama buvo išvažiavusi į gastroles, jis vis žiūrėjo į laikrodį ir sekė mamos tvarkaraštį: „Štai, ji jau atvažiavo, turbūt eis repetuoti.“ Dar po pusvalandžio tėtis priminė, kad jau prasideda vaidinimas: „Valiukas jau kuria“, dar po kurio laiko pasižiūrėjęs į laikrodį pasakė: „Spektaklis baigėsi, dabar bus koks nors aktorių pasisėdėjimas ir jie važiuos namo.“ Jis laukdavo mamos iki išnaktų, o jai grįžus abu dar kalbėdavosi apie tai, kaip praėjo spektaklis. Manau, tai labai daug pasako apie jų santykius.

 

Sprendimus dėl auklėjimo jie priimdavo kartu. Televizorius žiūrėdavo atskiruose kambariuose, tad kai norėdavau eiti į lauką pažaisti, nubėgdavau leidimo pas tėtį, o jis siųsdavo mane pas mamą. Kai atbėgdavau paprašyti jos, kad išleistų į kiemą, ji liepdavo eiti pas tėtį. Ir taip būdavo galima lakstyti valandų valandas.

 

Kai mirė mano senelis Juozas Gustaitis, buvau šeštoje klasėje, tad jį prisimenu mažai, tačiau mano tėčiui jis buvo labai didelis autoritetas, jam buvo sunku, kai senelis mirė. Juozas Gustaitis mylėjo gyvenimą, buvo teisingas, ir mano tėtis labai jį gerbė, juo pasitikėjo, dažnai jį prisimindavo, ypač per šventes prie stalo vis papasakodavo kokį anekdotą ar istoriją. Tad senelis Juozas, galima sakyti, visada buvo su mumis tėčio dėka. Lygiai kaip ir močiutė, tėčio mama, kuri nemažą laiko tarpą prieš mirtį gyveno su mumis.

 

Jei kalbėsime apie spektaklio dieną, ruošimąsi vaidinimui, aš nepastebėdavau jokių specifinių požymių, kad tėvai vaikščiotų po butą ir kartotųsi tekstą. Jie buvo labai paprasti žmonės, tvarkantys buitį. Prisimenu, kaip vaikystėje tikriausiai iš draugų išgirdau, kad mano tėvai yra žinomi. Tąkart man tėtis pasakė, kad jo ir mamos darbas lygiai toks pat kaip kitų žmonių, tik matomesnis. Kai jau buvau studentas, drauge su mama sėdėdamas virtuvėje paklausiau, kaip ji viską spėdavo: ir sutvarkyti namus, ir vaidinti, ir mane auginti. O ji atsakė man auksiniais žodžiais: „Tikėk tuo, ką darai, jeigu netiki – nedaryk.“

 

Mano tėvai drauge dėstė universitete. Studentus jie visada vadindavo vaikais, sakydavo, kad turime vieni kitus gerbti. Studentams jie duodavo teatro pavyzdį, kad visi žmonės yra kolegos, visi kartu dirba dėl spektaklio – ir rūbininkai, ir valytojos, ir visi kiti. Tėtis sakydavo, kad buvo gerietis, o mama – cerberis ir taip jiems kažką pavyko padaryti. Santykiai su studentais būdavo labai geri, ne kartą visas kursas yra atėjęs į svečius po studijų baigimo. Tai buvo gražus laikas.

 

Eglė Gabrėnaitė (kurso draugė)

Su Ryčiu Gustaičiu susipažinau studijų metais. Tada nuomojausi butą Antakalnyje, buvau tokia Kauno gėlelė, gyvenusi po tėvų sparnu. Mes mokydavomės nuo aštuntos ryto iki vidurnakčio. Sėdėdavau paskaitose ir žiūrėdavau į Rytį. Man jis pasirodė kaip mamos vaikas. Jie gyveno centre, dažnai su kursiokais užsukdavome pas jį į namus. Jis buvo labai apsiskaitęs, turėjo ką pasakyti, norėdavosi su juo kalbėtis. Kartą jis manęs paklausė, ar nebijau naktį pėsčia eiti į Antakalnį. Žinoma, kad bijojau, taksi neturėjau pinigų, tad jis mane pasisiūlė palydėti. O vėliau po paskaitų net tyčia jo laukdavau, kad palydėtų namo. Vieną kartą jis negalėjo to padaryti ir labai atsiprašinėdamas net siūlė surasti kitą kursioką, kuris galėtų mane parvesti.

 

Praėjus beveik pusmečiui nuo studijų pradžios Rytis nustebino kursą padainavęs visą bitlų repertuarą. Jis buvo tikras vilnietis, labai kultūringas, darbštus. Aš etiudus darydavau tik su juo, nes man buvo sunku mokytis, norėdavau skaityti knygas ir eiti į koncertus, o čia atsiranda žmogus, kuris moka visą bitlų repertuarą! Aš labai nusistebėjau, kad jis tiek ilgai negrojo mums gitara. Buvome jauni, eidavome pasikalbėti prie Neries, buvome tikri draugai. Man labiausiai gaila, kad po baigimo jis išvyko dirbti į Klaipėdos teatrą, man trūko jo draugystės. Mūsų dauguma likome Vilniuje ir susitikdavome, bendraudavome, o Ryčio nebuvo. Kartą per gastroles Klaipėdoje jis atėjo pas mane į grimo kambarį, atnešė kavos, pasakojo, kaip jam sekasi. Tačiau man po studijų baigimo jis liko kaip koks klaustukas – paslaptingas ir tylus, vienišius, kuris vėliau į mūsų spektaklius nebeidavo, nesileido į jokias draugystes. Matyt, atstumas ir laikas padarė savo, tad dabar man širdyje likęs skaudus prisiminimas, nes mūsų studijų metų draugystė buvo graži.

 

Irena Simonaitytė (Klaipėdos dramos teatro aktorė nuo 1968 m.)

Ryčiui atėjus į teatrą, prasidėjo mūsų šeimų draugystė, mano ir vyro Česlovo Judeikio bei Ryčio su Valentina. Man teko daug vaidinti su Ryčiu, matyt, buvome panašaus sudėjimo. Vienas pirmųjų mūsų vaidmenų – spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, kuriame jis vaidino princą. Jis man pasirodė labai jautrus, prisidengęs lengvos ironijos, sarkazmo bei humoro kauke. Neprisimenu, kad repeticijose būtų ėjęs į atvirus konfliktus, – prisidengdavo sarkazmu, o jeigu kas nepatikdavo,  glostydavo ūsus, šypsodavosi ir pasilikdavo savy.

 

Jų šeima buvo kaip kumštis, abu vienas kitą labai palaikydavo, padėdavo, buvo praktiški. Rytis – labai pedantiškas, prieš spektaklį prieidavo prie kolegos, pataisydavo kostiumą, paglostydavo petį, nuramindavo, buvo labai tvarkingas. Mėgo puoštis, pirkdavo kokį brangesnį kaklaraištį, laikrodį, akinius ir panašius dalykus. Jam patiko atrodyti gražiai, tvarkingai ir pakiliai. Per repeticijas analizuodavo medžiagą, stengdavosi vengti konfliktų, jeigu jam ir nepatikdavo darbo metodai.

 

Įsimintiniausias jo vaidmuo – spektaklyje „Mažvydas“, kuriame jis pasirodė kaip labai jautrus ir talentingas aktorius. Svarbų vaidmenį atliko ir spektaklyje „Dugne“. Ryčiui trūko gebėjimo save „parduoti“, kopti karjeros laiptais, tad jo jautrumas tarsi persismelkdavo. Kai „Mažvyde“ jis sakydavo monologą apie motiną, labai išgyvendavo, jausdavosi skausmas, kaltė tėvui, jis net pakeisdavo balsą, ne tyčia, o natūraliai. Laukdama kito išėjimo į sceną grimo kambaryje visuomet klausydavau to monologo per vidaus ryšio sistemą. Paskutinis mūsų darbas drauge buvo spektaklyje „Iš miglos išniro angelas“, išėjimo laukdavome drauge, tačiau niekuomet nesikalbėdavome, nes mums to nereikėjo, mes būdavome vaidmeny. Ryčiui niekuomet nerūpėjo pastatas, jam buvo svarbiausia, kad teatras paliestų žiūrovo širdį. Jis buvo iš tų aktorių, kurie gebėdavo paliesti žiūrovą iš vidaus.

 

Julija Sakalaitė (Klaipėdos dramos teatro aktorė 1966–2002 m.)

Tai buvo labai graži šeima, retai kada būna toks sutarimas. Rytis ir Valentina buvo labai geri draugai, jų namuose rinkdavosi daug žmonių, jie turėjo daugybę draugų. Valentina atėjo į teatrą iškart po manęs, ji buvo nuostabi aktorė, kuri šalia to jautė didelę meilę savo vyrui. Po Ryčio mirties ji net nebenorėjo gyventi, mano nuomone, tai yra reti, nekasdieniniai dalykai. Aš labai džiaugiuosi, kad jie nugyveno tokį gražų gyvenimą. Rytis kiekvieną vaidmenį kurdavo atsidavęs, labai kūrybiškai, niekada neateidavo nepasiruošęs. Labai gerai grojo gitara, buvo muzikalus, tikras šeimos žmogus.

 

Liubomiras Laucevičius (Klaipėdos dramos teatro aktorius 1975–1990 m.)

Aš į Klaipėdos dramos teatrą atėjau 1975 m. ir sutikau Rytį Gustaitį bei Valentiną Leonavičiūtę. Jis buvo labai smalsus žmogus, mes nemažai pabendraudavome. Rytis nuolat klausinėdavo apie Juozo Miltinio dramos teatrą, iš kurio aš išėjau, jam buvo įdomu, kokie ten darbo principai. Mes su žmona ir jų pora, kadangi dirbome visi keturi, dažnai susitikdavome teatre, nemažai gastroliuodavome po Lietuvą, tad pradėjome bendrauti ir už scenos ribų. Man teko su juo vaidinti Povilo Gaidžio režisuotame „Mažvyde“, kur jis pasirodė kaip labai temperamentingas aktorius. Taip gražiai bendravome iki pat 1990-ųjų, kol išvažiavau vaidinti į Kauno dramos teatrą. Aš jį pažinojau kaip gerą humoristą. Jis mokėjo įvertinti įvairias situacijas ir iš jų pasijuokti, mėgo pasakoti įvairius nutikimus, mokėjo būti vakarėlio ar šventės siela, visi tarsi burdavosi aplink jį.

 

Igoris Reklaitis (Klaipėdos dramos teatro aktorius nuo 1980 m.)

Nors gyvenime su Ryčiu Gustaičiu bendravome gana glaudžiai, scenoje susitikdavome retokai. Dažniau teko vaidinti su jo žmona aktore Valentina Leonavičiūte. Pirmas susitikimas su Ryčiu įvyko, kai mes buvome dar studentai ir vaidinome muzikiniame spektaklyje ,,Princas ir elgeta“, o paskutinis – režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Strindbergo dramą ,,Kelias į Damaską“. Vienam aktoriui atsisakius vaidinti tėvą, į jo vietą pasiūlėme Gustaitį. Tiek režisieriui, tiek Ryčiui šis variantas tiko ir tikrai pasiteisino.

 

Atvirai sakant, kai į teatro kolektyvą buvo priimtas visas mūsų pirmosios režisieriaus Povilo Gaidžio laidos kursas, vidurinės kartos aktoriams vaidmenų sumažėjo. Tarp jų atsidūrė ir Rytis, režisieriai didesniais darbais nebelepino. Nors prieš tai, kiek žinau, jis turėjo gana didelių ir gražių vaidmenų. Neturėdamas daug darbo teatre jis kartu su Valentina daug metų dirbo universitete, skaitė studentams režisūros ir aktorinio meistriškumo paskaitas. Kiek žinau, studentai juos labai vertino ir mylėjo. O ir teatre vienas kito sukurtiems vaidmenims jie buvo ir aršiausi kritikai, ir geriausi patarėjai. Tai buvo tikri teatro žmonės.

 

Apskritai Ryčio ir Valentinos atsieti negalima – tai dvi vieno medžio šakos. Galbūt todėl Rytis niekada nesilankydavo baruose ar kavinėse, retai užsilikdavo ir po spektaklių aktorių improvizuotuose vakarėliuose. O jeigu likdavo, tai visada kartu su Valentina. Jų namai buvo jų tvirtovė, kur tiek Rytis, tiek Valė jausdavosi saugiausiai. Jis buvo namų žmogus, turėjo nagingas rankas ir daug dėmesio skyrė skoningai buičiai. Jų namai buvo ne tik jaukūs, skoningi, meniški, bet ir be galo svetingi. O kokios įspūdingos šventės ten vykdavo. Visą dieną būdavo gaminami cepelinai. Žmonių susirinkdavo gana gausiai ir cepelinų reikėdavo tikrai nemažai. Juos virdavo dideliame katile, kurį atsivežė iš kaimo. Rytis būdavo atsakingas už gėrimus, stalų ir kėdžių išdėstymą, o Valentina už cepelinus. Ir kėdžių, ir gėrimų, ir cepelinų visada užtekdavo. Išgėrus po taurelę prie stalo vykdavo aršios tostų sakymo batalijos. Konkuruodavo keturi draugai: Aleksandras Slatvickis, Mykolas Zinčiukas, Vytautas Alenskas ir namų šeimininkas. Vykdavo šmaikštaus žodžio konkursas, kas pasakys gražesnį ir išmintingesnį tostą, o oponentai tuo metu nesnausdavo ir kaip įmanydami stengdavosi sukirsti oratorių. Daugiausia kliūdavo Zinčiukui, bet jis nepykdavo ir viską paversdavo lengvu humoru. Po pasisėdėjimo prie stalo prasidėdavo muzikinė vakaro dalis. Rytis paimdavo gitarą ir pamažu vakaras pereidavo į šeimininkų rankas. Dainuodavo pakaitom, dainuodavo kartu, prisijungdavo svečiai, Rytis akomponuodavo... Jis turėjo puikią klausą ir puikų muzikinį skonį. Jeigu kas paklaustų, kas mus siejo, atsakyčiau – nežinau. Daug metų su žmona aktore Regina Šaltenyte bendravome su jų draugiška šeimyna. Pokalbiai prie arbatos puodelio vykdavo be sustojimo įvairiomis temomis, pradedant teatru, vaikais, anūkais, baigiant sportu ir politika...

 

Su Ryčiu atsisveikinau ligoninės reanimacijos palatoje. Kažkaip pavyko ten prasmukti. Kelias dienas jis buvo ištiktas komos, o kai atėjau aplankyti ir paliečiau jo ranką, atsimerkė ir pažiūrėjo į mane... Tai buvo paskutinis jo žvilgsnis, kuris liko atmintyje... Po paros jis išėjo. Taip tyliai ir atsisveikinome. Po metų išėjo ir Valentina. Niekada nesakiau atsisveikinimo kalbų kapuose. Jiems atsakyti negalėjau. Dabar nelabai atsimenu, ką kalbėjau, bet kalbos leitmotyvas buvo: kur ir su kuo dabar reikės gerti arbatą?

 

Rimantas Pelakauskas (Klaipėdos dramos teatro aktorius nuo 1980 m.)

Pirmąkart Rytį sutikau studijuodamas pas Povilą Gaidį, kai pamačiau jo režisuotą „Mažvydą“. Rytis ten vaidino Kasparą. Įsiminiau, kad vaidino jautriai, temperamentingai, emocionaliai, labai įtaigiai. Tada, dar studijuojant, teko susidurti ir scenoje – kartu vaidinome muzikiniame spektaklyje „Princas ir elgeta“. Kaip kolega jis man padarė įspūdį, buvo labai atsidavęs menininkas. Kai kurie aktoriai užkulisiuose pajuokauja, po to iškart eina į sceną arba pokštaudami bando suklaidinti partnerį, o Gustaitis visas būdavo vaidmenyje, be jokių užkulisinių pokštų ar pajuokavimų. Aš gerai pamenu jo teatrinę etiką: per repeticijas ar spektaklį jis niekada nesiblaškydavo, nebūdavo jokių anekdotų, kuriuos aktoriai pasakoja laukdami išėjimo į sceną. Žinoma, jei vaidmuo nesudėtingas, tada ir jis prisijungdavo, tačiau visuomet būdavo susikaupęs. Kartą mes, jauni aktoriai, perėjome per sceną su viršutiniais drabužiais ir gavome pastabą būtent iš Ryčio. Atrodė, kad būtume padarę kažką šventvagiško, labai baisaus. Jis buvo kilęs iš teatrinės šeimos, tad jam scenos etika buvo itin svarbi.

 

Darius Meškauskas (pedagogas, Klaipėdos dramos teatro aktorius nuo 1990 m.)

Ryčio tėvas Juozas Gustaitis dirbo Operos ir baleto teatre. Kadangi esu gimęs Vilniuje, nemažai laiko praleidau tame teatre, dainavau vaikų chore, tad Gustaičio pavardę žinojau nuo mažens, sutikdavau jį užkulisiuose. 1990 m. atėjęs dirbti į Klaipėdos dramos teatrą iškart susipažinau su Ryčiu ir Valentina. Vaikščiodavome vieni pas kitus į asmenines šventes, išsipasakodavome visokias teisybes bei neteisybes ir skausmus. Rytis mus, jaunus aktorius, gražiai priėmė, nes dauguma mūsų buvome Irenos Vaišytės studentai, o jis pats pas ją mokėsi, todėl turėjome glaudų ryšį. Pirmas susitikimas scenoje buvo Povilo Gaidžio spektaklyje „Mažvydas“. Išėjus Liubomirui Laucevičiui aš perėmiau Kristupo vaidmenį, o Rytis vaidino Kasparą. Pastebėjau, kad jam buvo labai svarbi emocionalioji to vaidmens pusė, ko labai trūksta šiandieniniame teatre. Jis buvo emocionalaus teatro šalininkas, turėjo savo įsitikinimus ir neidavo į jokius kompromisus. Galėjo būti kategoriškas, nemalonus, bet su sava pozicija. Dabar, kai aplink visur vyrauja teigiama energija, absoliuti tolerancija, pseudopozityvumas, yra pamirštamas žmogaus požiūris į gyvenimą. Mano manymu, ne visuomet teisinga būti tolerantiškam, reikia turėti savo nuomonę ir aktyviai nesutikti, jei kas nors kertasi su ta tavo nuomone. Tad šiuo požiūriu Rytis buvo sveikas žmogus, atviras ir nevyniojantis nieko į vatą. Su žmonėmis, kurie nesutikdavo su kito nuomone, bet turėjo savąją, jis palaikė šiltus santykius, nes gerbė kito poziciją, tad drįsčiau teigti, kad buvo nesumeluotas žmogus, ne prisitaikėlis. Buvo labai nagingas, pats darydavo namuose remontus ir jautė malonumą. Visuomet teigė, kad jam nesvarbu, kaip jį palaidos, turėjo nemažai juodojo humoro, nebijojo mirties, buvo ryškus, karštas, emocingas žmogus.  

 

Eglė Jackaitė (Klaipėdos dramos teatro aktorė nuo 1996 m.)

Prisiminusi Rytį Gustaitį iškart šalia jo matau ir puikią aktorę, jo žmoną, nuostabiąją ir labai mylimą Valentiną Leonavičiūtę. Man jie abu tarsi nedalomi į dvi dalis: visada buvo šalia vienas kito, o kolegoms – empatiški, pamokantys, paguodžiantys, būdavo, pastiprins, padrąsins... Atėjau dirbti į Klaipėdos dramos teatrą jaunutė, iškart po studijų, vos dvidešimt vienų metų. Pamenu, jie abu su Valentina buvo labai geri, draugiški, kūrybingi. Tačiau kalbant tik apie Rytį... pamenu, jis labai daug rūkydavo. Bet jei rimtai – buvo labai šiltas, jaukus, žmogiškas, apsiskaitęs, nesusireikšminęs, jautrus žmogus, puikus aktorius. Aš beprotiškai pasiilgau tos senosios teatro kartos, tokių žmonių kaip Rytis su Valentina, Vytautas Paukštė, Vytautas Kancleris, Bronius Gražys bei kiti. Džiaugiuosi, kad teko laimė juos pažinti ir scenoje drauge kurti vaidmenis. Jų labai labai trūksta, o mintyse ir širdyje man liko patys gražiausi prisiminimai.

 

Simona Šakinytė (Klaipėdos dramos teatro aktorė nuo 2007 m.)

Nors ir mažai esu su juo dirbusi, man jis padarė be galo didelį įspūdį ir kaip aktorius, ir kaip pedagogas. Spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ jis turėjo vaidinti aviatorių Antaną Gustaitį, turėjau būti poroje su juo, o kolegė Monika Vaičiulytė – su Rimantu Pelakausku. Tačiau prieš pat premjerą Rytis to vaidmens atsisakė. Jis su manimi perėjo labai daug scenų, padėjo jas išanalizuoti, pažiūrėjo į tą spektaklį iš pedagoginės pusės. Tad beveik dešimt metų vaidindama tą spektaklį aš jį prisimindavau.

 

Kalbėdama apie kūrybinį darbą noriu pasakyti, kad man repetuojant turi būti linksma, o tą linksmumą labai užtikrindavo Vytautas Paukštė ir Rytis Gustaitis, jiems abiem jutau labai didelę simpatiją. Jie sakydavo, kad tai turi būti žaidimas, dirbti turi būti smagu. Repetuojant su Gustaičiu ir Valentina Leonavičiūte visuomet būdavo linksma: esi susikaupęs, paskendęs savyje, o jis prieina ir pajuokauja – tada suvokdavai, kad ir rimti dalykai gali būti smagūs.

 

Kai atėjau į teatrą, Gustaitis buvo labai brandus ir patyręs aktorius, organiškas ir tikras scenoje. Man atrodė žavu, kad jis nebūna kažkoks pasikeitęs, magiškas ar kitoks – aktorius turi būti tikras, toks, koks gyvenime. Man niekada nepatiko teatras, kuriame aktoriai kalba kitaip, pakiliai, netikru tonu, – Rytis toks nebuvo, scenoje jis atrodė labai natūralus. Toks buvo ir nuėjęs nuo scenos.

 

Kartą jis man davė labai gerą patarimą. Būdama jauna sutikdavau su viskuo, ko tik reikalaudavo režisierius, o jis liepė save saugoti, nes susigadinus sveikatą tavęs niekam nebereikės, o ir ačiū niekas nepasakys. Dėl scenos negalima pamesti galvos.