Kostiumas – svarbus spektaklio elementas

Dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Feromonai“ (rež. Jo Strømgrenas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2023), „Ruletė“ (rež. Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT, 2023), „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Julija“ (rež. Kirilas Glušajevas, LNDT, 2020), „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dreamland“ (rež. Mantas Jančiauskas, LNDT, 2017), „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2014), „Atžalynas“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2013) ir kt.

Ar galite apibūdinti savo, kaip kostiumų dailininkės, asmeninę filosofiją? Kokiais principais vadovaujatės kurdama kostiumus spektakliams?

Per kūrybinį procesą stebiu, kaip formuojasi ir plėtojasi spektaklis. Šios kryptys dažnai būna skirtingos, bet galiausiai mano tikslas vienas – kostiumu padėti aktoriui, režisieriui ir bendram spektaklio veiksmui. Kartais kostiumas lieka nepastebimas siekiant, kad netrukdytų ir nedarytų didelės įtakos kūriniui. Vis dėlto tikiu, kad jis – labai svarbus spektaklio elementas.

Personažo išvaizdos kūrimas prasideda nuo abstrakčių minčių ar pojūčio, koks tai turėtų būti kostiumas. Man svarbus medžiagiškumas, tačiau ne tik audinio, bet ir paties jausmo, kurį sukelia veikėjo išvaizda. Būtent tai kinta, priklauso nuo kiekvieno spektaklio, kūrinio epochos ir atmosferos. Dažnai tenka dirbti spektakliuose, kuriuose vaizduojamas šiuolaikinis žmogus, jo įpročiai ir apranga. Pastebiu, kad vis rečiau reikia charakteringų, specialiai vienam spektakliui sukurtų kostiumų.

Kai kurie režisieriai suburia komandą ir tada visi kartu dirbame, svarstome, galvojame, dalinamės mintimis, kiekvienas savo srityje ką nors pasiūlydamas, – būna labai įdomu. Apskritai man be galo patinka kūrybinis procesas – tai stebuklinga. Kiti režisieriai tiesiog pateikia kurinį, aptariame kontekstą, bet iš esmės daugiau bendradarbiaujame ir tariamės su scenografu.

Prieš kažką pasiūlydama daug klausausi, domiuosi, skaitau, renku medžiagą. Kiekvienas darbas yra vis kitoks ir kiekvienam sprendimui reikia atrasti raktą. Kuo labiau įsigilinu, tuo stipriau ima ryškėti vizijos, kurios tampa vaizdu scenoje. Vis dėlto visa tai gimsta bendradarbiaujant tiek su komanda, tiek su aktoriais. Mano drabužis turi jiems padėti, kitaip tariant, tarnauti, tai nėra mano asmeninės kolekcijos pristatymas, dėl to autorystė kartais tarsi išnyksta, o kartais kaip tik mano pasiūlymai tampa personažų tapatybe ir svarbia bendro vaizdo dalimi. Visada įsiklausau į režisieriaus sumanymą, aktorių prašymus ir mintis. Nemėgstu primesti ir griežtai teigti, kad tam tikras personažas turi išlaikyti būtent mano sukurtą įvaizdį. Mėgstu, kai manęs spektaklyje tarsi nebelieka. Tokiu atveju išryškėja kūrybinės komandos susiklausymas.

Kostiumų dizainas dažnai neapsiriboja vien estetika. Kas jums yra kostiumas – papildomas spektaklio pasakojimas, simbolių linija, o gal veikėjų gyvenimo jungtis?

Jis tikrai neapsiriboja estetika. Galima sakyti, kad jūsų klausime ir yra atsakymas. Mane labai domina drabužio kaip metaforos idėja. Tiesiogiai tai labiau atsispindi kitoje mano meninėje veikloje, bet kartais aplinkybės leidžia tai padaryti ir teatre. Drabužis, kuris atlieka istorinį, socialinį ir estetinį vaidmenį, yra kūno namai, apsauga, palaikantys „pastoliai“, tačiau jis gali simbolizuoti ir sielos šilumą ar jos tuštybę. Jame gali būti užkoduota daugybė prasmių, kurias žiūrovas nebūtinai atrakins ar sužinos, bet tikiu, kad tai praturtina, papildo ir kilsteli aukštyn.

Spektakliai „Julija“ ir „Fossilia“ apima skirtingų Lietuvos istorijos etapų kontekstus. Ar kostiumas šiuo atveju yra būdas permąstyti istorinę, tautinę skirtingų kartų tapatybę?

Jei kalbame apie istorinę tapatybę, dažniausiai siekiu, kad kostiumas atlieptų šiuolaikinį žmogų, su juo rezonuotų. Drabužyje užkoduojamos praeities, istorijos salelės, kuriose telpa patirčių klodai. Pavyzdžiui, Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“ veikia šiandieniniai žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo mūsų, tačiau vienoje scenoje atsiranda tarsi rūbas-objektas – didelis, juostomis peltakiuotas užklotas su rankovėmis, pasiūtas iš pilkos, grubios medžiagos. Jis simbolizuoja tremtinių šimtasiūles, ten slypi prasmių sankaupa. Nuolat alkani ir sušalę žmonės sapnuodavo šiltus drabužius, maistą. Tai košmariškas sapnas, bet kartu ir paguoda, viltis, kuri apgaubia ir suvienija kenčiančius.

Vis dėlto kostiumo kūrimo procese daug intuityvių darbo aspektų, galiausiai atvedančių į komandinius pasirinkimus. Be to, šiandien tenka daug mokytis, suprasti, kaip rengiasi ir veikia dabartinė jaunoji karta. Todėl per repeticijas klausausi, bandau perprasti kiekvieną situaciją ir personažų tarpusavio santykius.

Spektaklyje „Julija“, su kuriuo ką tik atsisveikinome, vedama susipinančio šiuolaikiškumo ir istorijos linija. Man buvo ypač svarbu suprasti Žemaitę kaip moterį. Atsispyriau nuo jos asmenybės, buvo be galo įdomu. Kartais man atrodo, kad aš, kaip kostiumų dailininkė, esu konvertuotoja – konvertuoju charakterius į medžiagiškumą, formas ir spalvas. „Julijos“ personažus šaržavome, ieškojome ryškių bruožų. Įvairias sąsajas išryškino faktūros, medžiagos ir formos; įkvėpimo sėmiausi iš istorinės praeities, bet darbas išliko visiškai šiuolaikinis. Galiausiai vėlgi siekiau, kad kostiumai įsipintų į bendrą spektaklio vaizdinį, neišsišoktų ir jį paryškintų.

Kokia tyrimo svarba kuriant kostiumą ir kokią įtaką jūsų kūrybiniams sprendimams daro istorinės bei kultūrinės nuorodos?

Spektaklis neatsiranda iš niekur, tyrimas – vienas kūrybinio proceso pagrindų. Kiekvieno kūrinio atveju įkvėpimo ir idėjų semiuosi iš istorinių kontekstų, dabarties aktualijų, šiuolaikinio meno. Taip skirtinguose kontekstuose ieškau atitikmenų spektaklio personažams ir formuoju išsamesnes nuorodas į kiekvieno iš jų istoriją. Man svarbu viską motyvuoti ir pateisinti, sukurti simbolius, kuriuos žiūrovas galėtų pastebėti. Taigi visi šie aspektai daro vienokią ar kitokią įtaką galutiniam spektaklio vaizdiniui ir jo ryšiui su žiūrovu.

Spalvų, tekstūrų ir medžiagų naudojimas gali daug pasakyti apie personažą. Kaip pasirenkate šiuos elementus, ypač tokiuose spektakliuose, kurių kalba abstrakti, tarkim, kaip Strømgreno „Ruletės“?

„Ruletės“ kostiumai gimė atsiremiant į paties režisieriaus sukurtą scenografijos maketą – besisukančią ruletę, tris skirtingas erdves, kurių interjere vyrauja 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių detalės. Režisierius suteikė daug laisvės, leido gana drąsiai žaisti su spalvomis ir personažais. Aš tuos veikėjus pamačiau kaip savotiškas lėles, gyvenančias žaisliniuose namuose, įsisukusius savo pasaulyje. Režisieriui patiko ta „lėlių“ idėja. Iš to gimė daug spalvų ir juokingų detalių. Pamenu, kai su grimo meistrėmis ir aktoriais išsirinkome tinkamiausius perukus – viskas tiesiog stojo į vietas, aktoriai įgavo savo sceninę tapatybę, kuri padėjo neiškristi iš besisukančio rato. Žiūrint šį spektaklį gal nėra prasminga daug gilintis ar ieškoti metafizikos pomidorų padažo skardinėje, bet labai svarbu pasirinkti tinkamas priemones ir leistis į žaidimą.

Mados ir dizaino pramonėje vis svarbesni tampa tvarumo ir etikos aspektai. Kaip sprendžiate šiuos klausimus kurdama kostiumus spektakliams? Ar šis klausimas dažnai keliamas?

Pastatyti gerą spektaklį, kokybišką tiek turinio, tiek vaizdo požiūriu, yra tvaru. Šiuo atveju man svarbus tikslumas, kad nebūtų naudojama per daug medžiagos, kitaip tariant, „nesitaškoma“ turimomis kūrybinėmis priemonėmis. Vis dėlto šiandien tai pareikalauja daug jėgų ir susikaupimo, nes didelė dalis sprendimų priimama baigiamuoju spektaklio kūrimo etapu. Jau esant scenoje paaiškėja, kas ir kaip turi būti padaryta. Nepaisant to, kad dirbti su performatyvaus pobūdžio spektakliais be galo įdomu, kostiumų atžvilgiu tai nėra labai dėkinga, nes jiems sukurti reikia laiko, negali iš anksto suplanuoti ir apibrėžti proceso.

Neseniai recenzavau Liucijos Kvašytės doktorantūros darbą. Ji rašė apie tvarų požiūrį madoje. Viena minčių, kilusių skaitant jos darbą, buvo ta, kad jei norima siekti visiškos ekologinės naudos, nebegalima kurti, nes drabužių perteklius atsiradęs jau labai seniai. Liucijai teatro kostiumas yra tvarus, nes į jį žmogus gali tik žiūrėti, be noro ir galimybės jį nusipirkti. Manau, tikrai galima bent iš dalies sutikti su tokiu požiūriu.

Labai mėgstu peržiūrėti sandėliuose esančius senus drabužius ir naujai panaudoti juos spektakliuose, tikriausiai taip daro dauguma kūrėjų. Aišku, norėtųsi, kad būtų galima visus kostiumus kurti iš perdirbtų medžiagų, dalį naudoti iš dėvėtų drabužių parduotuvių, bet tai sukelia kitų problemų. Pavyzdžiui, tokių drabužių negalima pasiskolinti ar grąžinti, taigi tai vėl priverčia švaistyti. Jei šie drabužiai netinka, tenka juos kaupti ar išmesti. Daug apie tai galvoju ir man sunku rasti vieną tikslų atsakymą, kaip reikėtų elgtis. Visada norisi, kad liktų kuo mažiau nepanaudotų ar išmetamų drabužių. Manau, kad man tai, kiek įmanoma, pavyksta. Galiausiai tvarūs sprendimai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės atsakomybės. Nesu optimistė, nes šia tema labai lengva manipuliuoti, bet tikrai stengiuosi į tai žiūrėti holistiškai ir kiek įmanoma atsakingiau.

Kokie jūsų ateities planai?

Šiuo metu pradėjau plėtoti naują meninį projektą, kuris pratęs prieš tai buvusį darbą, susijusį su namų ir atminties temomis. Mano abu tėvai mirę, nebeliko vaikystės namų, nors įvairių objektų, „rakandų“, tekstilės dar turiu išsaugojusi. Jie tarsi palikimas, bet kartu norisi juos perkurti, permąstyti savo prisirišimą. Buvo laikas, kai nuo vaikystės namų bėgau kuo toliau, o dabar norisi grįžti, bet jau nebėra kur. Kas žmogui yra namai? Ar iš jų reikia išeiti, ar kaip tik visą gyvenimą jų ieškoti? Taip pat man norisi labiau sugrįžti prie drabužių kūrimo, apmąstyti drabužio, kaip kūno namų, idėją. Tai pagrindinės naujo projekto apmąstymo ašys. O kaip ten bus iš tikrųjų, parodys laikas ir darbai.

Dėkoju už pokalbį.