Teatras
Spalio 27–29 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ šventė 65-erių metų gimtadienį. Jubiliejinės sukakties proga penktadienio vakarą Didžiojoje salėje šėliojo svečiai iš Čekijos – trupė „Fekete Seretlek“ su muzikiniu objektų spektakliu „Exit“ (rež. Matija Solce). O sekmadienio rytą įvyko režisieriaus Pauliaus Tamolės lėlių spektaklio vaikams „Mano Vilnius mano“ pagal Justino Žilinsko romaną premjera.
Pernai Solce’s režisuotu Liublianos lėlių teatro spektakliu „Bulgakovo kūrybos sesija“ buvo atidaryta „Lėlės“ Didžioji salė. Šis bendradarbiavimas užsimezgė per tarptautinę Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platformą. Tarpusavyje palyginus šių metų teatro gimtadienio spektaklius matyti, kad tarptautinis bendradarbiavimas su kūrėjais iš Čekijos ir Slovėnijos būtų naudingas „Lėlės“ kūrybinei komandai.
Spektaklio „Mano Vilnius mano“ pradžioje tarp žiūrovų eilių vaikšto du aktoriai, vadinantys sumišusius paauglius Simą (Lukas Auksoraitis) ir Aistę (Indrė Vėlyvytė). Scenoje matome stebuklingomis skraidančiomis plunksnomis įnirtingai rašančius metraštininkus apdriskusiais apsiaustais. Iš pirmo žvilgsnio Vilniaus istorijos rašymo dirbtuvė primena jaunajai žiūrovų auditorijai atpažįstamą magišką Hario Poterio visatą. Šią idėją paantrina šiltas, oranžinis apšvietimas. Lietuviškajam Hario Poterio gerbėjų klubui tetrūksta moliūgų, grifų ir savaeigės, gravitacijai nepaklūstančios šluotos.
Paslaptingajam metraštininkui (Deivis Sarapinas) intrigos išlaikyti ilgai nepavyksta, tad galiausiai jaunuosius žiūrovus užplūsta vien atskiri istorijos įvykių ir laikotarpių atkuriamieji epizodai, o intarpai su metraštininko pasakojimais tampa trukdžiu įsitraukti į siužetą. Tas pats nutinka ir pabaigoje, kai svajingai klausomės Aistės naujai rašomos Vilniaus istorijos, tačiau ją netikėtai nutraukia Simo užprogramuoto roboto įsiveržimas į sceną: veikėjai ima šokti, salės sienos ir lubos marginamos neoninėmis šviesomis. Staigus nuotaikos ir ritmo pokytis sutrikdo. Režisieriui sudėtinga suvaldyti iki pjesės sutrumpinto Žilinsko romano pasiskirstymą laike: Vilniaus istorinius etapus aprėpti pavyko, tačiau dėl to nukentėjo personažų santykiai.
Čekų spektaklyje „Exit“, atvirkščiai, ritmas nepakišo kojos. Nors dramaturgijos aspektu kūriniai skiriasi: „Mano Vilniaus mano“ siužetas atsispiria nuo literatūros, o „Exit“ – derinami postdraminio ir muzikinio teatro elementai, jo kabaretą primenanti struktūra nesunkiai pritaikoma ir lietuviškai premjerai. „Exit“ seka pagrindine lėktuvo katastrofos linija, į kurią įsilieja muzikiniai ir manipuliacijų objektais numeriai, o „Mano Vilnius mano“ pasakoja Vilniaus istoriją su į ją įsiterpiančiais dabarties laiko epizodais.
Žilinsko romane tarp Aistės ir Simo užsimezga romantinis ryšys, į kurį spektaklyje vos kelios nuorodos (netyčinis susilietimas rankomis, išraudę skruostai, susidūrus jaunuolių žvilgsniams), tai bandoma atskleisti primityviai ir skubotai. Visavertiškai neišplėtotas motyvas tampa beprasmis. Ypač rėžia akį, kai bet kokie santykiai tarp personažų atsiranda tik dėl vieno tikslo – neprieštaraujant veiksmo logikai pasitarnauti Vilniaus istorijos pasakojimui. Palyginimui, spektaklyje „Exit“ visi epizodai – mažyčiai ir aiškūs, o kartu lengvai pakeičiami: vieną ar kitą etiudą išbraukus spektaklio dramaturgija nenukentėtų, tačiau vos įterpus daugiau lėktuvo katastrofos liniją paryškinančių vietų žiūrovą įtikinti taptų sunku.
Spektaklius sieja jų teikiamos įsimintinos patirtys: mažuosius teatro žiūrovus lietuviškame kūrinyje gąsdina ir linksmina vilkas, kunigaikščiai ir profesoriai, o suaugusiuosius svečių pasirodyme liūliuoja performatyvi kapitalistinės netvarkos lopšinė. Abu spektakliai estetiniu požiūriu iškyla aukščiau vidutinės kartelės. Jie nuo pirmųjų akimirkų pakviečia į svaigų, nepažintą kraštą. Tuščia, vos keliais suglamžytų popieriaus lapų gabaliukais nusėta spektaklio „Mano Vilnius mano“ scena turi potencialo praverti ir iš tolimos praeities ištraukti charakteringus istorijos veikėjus ir jų didingas eibes. Spektaklyje „Exit“ paslaugiai ir įpareigojančiai prašoma prieš įeinant į salę už jos ribų palikti degtukus ir žiebtuvėlius, o salės viduje rūpinamasi įsitaisiusių „keleivių“ patogumu ir pasirengimu „skrydžiui“.
Svarbiu abiejų spektaklių elementu tampa dūmai. „Exit“ jie kuria mistinę neaiškios ateities ir bendros kelionės, apibendrintai įvardijamos gyvenimu Vakarų kapitalizmo epochoje, aurą, o „Mano Vilniuje mano“ – tai šydas, skiriantis du spektaklio tikrovėje lygia greta egzistuojančius laikus, dabartį ir praeitį, stulbinamai susiliejančius į vieną, kai atsiveria vartai į paslapties migla, o ne dulkėmis aptrauktas ainių legendas.
Svečių spektaklyje kurti teatro iliuziją pavedama išmoningoms aktorių improvizacijoms, atgaivinančioms ir išdidinančioms mažus objektus – primityvias „lėles“, atsiduodančias muzikos sūkurių virtuoziškumui. O kūrinyje „Mano Vilnius mano“ aktoriaus vaidmenį uzurpuoja didingos, gracingos, kartkartėmis realistiškumu pribloškiančios lėlės ir gyvūnų figūros, pasiryžusios papasakoti tai, ko negeba žmogus. Nieko stebėtina, kad spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė ne kartą dirbo su Lenkijos teatro profesionalais, – tarptautinis bendradarbiavimas lėlių teatre išties naudingas.
