Keičiantis kartoms, kinta atstumas

Režisierius Augustas Gornatkevičius sukūrė tokius spektaklius kaip „Sibiro haiku“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023), „Taisykla“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Aliaska“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Emilių Emilis“ (NKDT, 2021), „Mirgėjimas“ (NKDT, 2021), „Kelionė į Edeną“ (JMDT ir „Bad Rabbits“, 2019), „Hotel Universalis“ (JMDT, 2019), „Roberto Zucco“ (JMDT, 2018) ir kt.

Naujausias jūsų spektaklis „Sibiro haiku“ skirtas 8–12 metų vaikams. Kuo jus domina kūryba tiksliai apibrėžtoms amžiaus grupėms?

Aišku, kad ir kaip apsibrėžtume amžiaus ribas, galiausiai spektaklis sukuriamas platesnei, negu pasirinkta, amžiaus grupei. Taip išėjo ir su „Sibiro haiku“ – dabar atrodo, kad tai spektaklis visai šeimai. Vis dėlto susitelkimas į nurodytą amžių susijęs su teatro kalbos, literatūros ir naudojamų informacijos šaltinių pasirinkimu. Teatre, kaip ir gyvenime, visada reikia atsižvelgti į kontekstą.

Kita vertus, pačiam sau pasirinktas sukonkretinimas nebūtinai turi būti susijęs su amžiumi, tai gali būti ir gyvenimiška patirtis, tapatybė ar tam tikri žmogaus bruožai. Pats apsibrėžimas padeda geriau pažinti žiūrovą ir temą. Mes kartais per daug gerai apie save galvojame ir manome, kad mūsų patirtis universali, kad tai, ką „aš“ sukursiu, bus tinkama visiems. Galbūt galiausiai tai kuklumo ir nuoširdaus žvilgsnio į save klausimas, tam tikras pripažinimas, kad nesu visiems vienodai aktualus ir jei bendrauju su kitokios patirties turinčiu žmogumi, neturiu jo įsprausti į savo taisykles. Būtent dėl šių priežasčių man patinka apibrėžti ribas, o jeigu po to spektaklis tinka platesniam ratui – tai didžiulė sėkmė. Vis dėlto pirmiausia svarbu, kad spektaklį suprastų būtent tie, kuriems jis skirtas.

Kas jus paskatino domėtis teatru, skirtu vaikams?

Šiuo atveju jokio stebuklo neįvyko, kartą gavau pasiūlymą pastatyti spektaklį vaikams. Iki tol niekada nebuvau apie tai susimąstęs, o kai pats pirmas darbas pavyko, tai įkvėpė bandyti dar kartą. Klausiau savęs, kas, kodėl ir kaip pavyko. Kūryba vaikams reikalauja daug tikslumo. Reikia įsivardinti taisykles, nes viskas turi tarnauti bendrai kūrinio minčiai. Teatras vaikams – labai gera režisierių mokykla, ir manau, kad jos man vis dar reikia. Iki tol spektaklis „Roberto Zucco“ ar kiti mano darbai buvo tęsinys to, ko mane mokė akademijoje, ką pats aplink mačiau prieš studijas ir jų metu. Tai – tradicinis modernus teatras. Mokydamasis akademijoje ir vėliau pastebėjau, kad teatras vaikams nustumiamas į paraštes. Būtent išėjimas iš komforto zonos, žingsnis į teatrą vaikams kažkuria prasme tapo akstinu tobulėti ir profesiškai, ir kaip žmogui.

Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdamas šiuolaikišką, vaikams ir jaunimui suprantamą teatrą? Ar tai suteikia erdvės skleistis asmeninei kūrybai?

Teatras vaikams mane išlaisvino. Lietuvoje vis dar gajus aukštojo meno principas. Juo tarsi kontroliuojama, kas yra menas, kas dar nėra arba kas jau vertas būti menininku. Žvelgiama net į tai, kokią akademiją ar teatro mokyklą žmogus yra baigęs. Pavyzdžiui, grįžęs po studijų  užsienyje kūrėjas neva nebetiks Lietuvos teatro kontekstams ar jų nesupras. Kai pradėjau kurti teatrą vaikams, nebeliko šio krūvio, spaudimo, viskas tapo lengviau.

Iš pradžių buvo net gėda pripažinti, kad kuriu vaikams. Neseniai viena teatro kritikė manęs paklausė: „Kas tau nutiko? Buvai vienas daugiausia žadančių kūrėjų, vienas geriausių savo kurse, o dabar kuri tik vaikams.“ Tai daug pasako apie vis dar gajų požiūrį, kad teatras vaikams yra kvaila. Tai panašu į bandymą brėžti ribą, kur prasideda, o kur baigiasi menas. Vis dėlto vaikui neįdomu, kokios tos Konstantino Stanislavskio ar Michailo Čechovo taisyklės. Jį domina prieš akis vykstantis žaidimas, istorija, kurią gali išsinešti. Būtent pats dramos, didžiulio krūvio nebuvimas atpalaiduoja mane kaip menininką. Pradedu manyti, kad žinau, kaip kurti.

Kalbant apie spektaklius jaunimui – kaip kinta žiūrovai, jų požiūriai ir įsitikinimai, bendravimas su tokia publika?

Kaune, kur jau publiką pažįstu, būna gera, kai vaikams įdomu, kai jie atpažįsta aktorius, kai išgirstu net į teatrologinius panašius kurio nors aktoriaus personažų iš skirtingų spektaklių palyginimus. Bendrai galiu pasakyti, kad „baubus“ apie tam tikras temas, aptariamas spektakliuose, sukuria suaugusieji. Kurdami paaugliams dar iki „Taisyklos“ premjeros buvome pasikvietę bandomąsias paauglių grupes. Spektaklyje gvildenamos ir aštresnės, paaugliams aktualios temos, meilės ir santykių klausimai. Pastebėjome, kad jei kam nors ir buvo baisu ar „per daug“, tai tik mokytojams, o vaikai, net ir jaunesnė statistinė grupė, viską suprato ir jų spektaklio veiksmas ar jame gvildenami klausimai nestebino.

Ar bendraudamas su kolegomis ir mokytojais pastebite kitokį požiūrį į teatrą vaikams ir  jaunimui?

Dabar yra pakitęs požiūris į vaiką, kuris labai daug supranta, ir į tai, kaip su juo reikia bendrauti. Matomas noras lygiavertiškai kalbėtis, o ne moralizuoti. Per pastaruosius dešimt metų vis mažiau matau iliustratyvaus teatro ir vaikų apgaudinėjimo. Atsirado darbų, kurie kalba sunkiomis temomis ir stengiasi edukuoti, pažindinti ir bendrauti su vaiku kaip su lygiu.

Labai smagu, kad patys aktoriai nori vaidinti vaikams, teigia to pasiilgę, nes emocinė apykaita su publika tokiuose spektakliuose visai kitokia. Kuriasi tiltas, ir džiugu, kad nebėra kreivo požiūrio, jog kokybė kuriant vaikams nesvarbi.

Spektaklyje „Taisykla“ kalbate apie visuomenės jaunimui primetamus vaidmenis. Kūrinyje atsispiriate nuo legendinio filmo „Pusryčių klubas“, kuris populiarus ir tarp dabartinio jaunimo. Ar dirbdamas su šiuo spektakliu pastebėjote, kaip pakito stereotipai ir įvaizdžiai, palyginti su tais, kurie buvo siūlomi prieš beveik keturiasdešimt metų Amerikoje?

Dalis filmo išliko ir pačiame spektaklyje, bet yra ir tokių momentų, kai aktoriai pradeda pasakoti savo asmenines paauglystės istorijas. Per kūrybinį procesą jie bandė sau pritaikyti kai kuriuos filme rodomus stereotipus. Aišku, supratome, kad amerikietiški įvaizdžiai nebūtinai tinka Lietuvai. Vis dėlto nemaža jų dalis dabar tinka daug labiau negu prieš dvidešimt metų. Esame perėmę daug vakarietiškos kultūros, filmų ir serialų įtakos. Labai įdomu, kad tą filmą kaip pradinį spektaklio tašką pasiūlė patys paaugliai, ir būtent teatro jaunimo taryba. Vadinasi, ne tik mums, bet ir dabartiniams paaugliams filmas vis dar aktualus ir rezonuoja su jų patirtimis.

Kalbant apie „Pusryčių klube“ vyraujančią kalėjimo estetiką kyla įdomi paralelė su ką tik jūsų pastatytu „Sibiro haiku“, atsispiriančiu nuo tragiškos istorinės praeities, laisvės ir kalėjimo temų.

Visų pirma svarbu matyti atotrūkį tarp valstybių. 9-ajame dešimtmetyje amerikiečiai svarstė apie mokyklą kaip kalėjimą, o mes iš esmės gyvenome kalėjime. Vis dėlto atrodo, kad Lietuvoje per pastaruosius trisdešimt metų tam tikra prasme prabėgo apie penkiasdešimt, ir nors vietomis visuomenė ar kažkokios įtakingos jos grupės dar nenori užleisti savo pozicijų, pokytis yra įvykęs. Kurdamas spektaklį „Sibiro haiku“ daug mąsčiau apie tuos, kuriems jis skirtas. Klausiau, kaip su dabartiniu vaiku kalbėti apie sistemą, kuri tave įkalina. Supratau, kad privalu diskutuoti atvirai. Ši tema užkrauna didelę atsakomybę. Kuriant šiuolaikiniam vaikui negalima nutylėti tam tikrų įvykių ar temų. Net nesvarsčiau, kaip sušvelnintai pateikti tremtį. Neįmanoma to padaryti.

Aišku, keičiantis kartoms kinta perspektyva ir požiūris į tremties temą. Pavyzdžiui, LNDT monospektaklyje „Ledo vaikai“ Birutė Mar pasakojo savo šeimos, tėvų ir senelių istoriją. Tai labai jautru, artima ir paveiku. Tačiau mūsų ar dabartinių vaikų karta jau yra labiau nutolusi nuo tos tiesioginės patirties. Todėl mūsų spektaklyje keliamas naujas klausimas – kodėl reikia atsiminti arba kokias pamokas galime iš to išmokti? Kodėl apie tai verta pasakoti, net jei tai nėra tavo senelių istorija? Keičiantis kartoms, kinta atstumas ir tada mes į tas pačias istorijas galime žiūrėti visai kitaip, ieškoti jose universalesnių sluoksnių, kurių žmonės, būdami asmeniškai paliesti, tiesiog neturėjo jėgų surasti. Jie gydėsi žaizdas, kurios dar kitai kartai bus tik randai, tačiau tai nereiškia, kad jų svarba sumažės.

Turime labai turtingą istoriją, folklorą, liaudies išmintį, į kurią kartais reikia atsigręžti. Dėl to kuriant „Sibiro haiku“ buvo svarbu pažvelgti į tai naujai. Man gražus senovės lietuvių santykis su mirtimi ir mirusiaisiais. Kažką panašaus į Vėlines jie minėdavo keturis kartus per metus. Tai buvo tarytum bendravimo su išėjusiais pratęsimas per Kūčias, Velykas, Jonines ir Ilges. Reikia to nepamiršti, nupūsti dulkes, o atsimenant galbūt interpretuoti naujai.

Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

Iškart po „Sibiro haiku“ premjeros grįžtu dirbti prie projekto su Šiaulių choru „Polifonija“. Čia su itin įdomia komanda kuriame muzikinį performansą-koncertą, kuriame poetė Aušra Kaziliūnaitė turėtų susitikti su prancūzų filosofu Micheliu Foucault (1926–1984). Jie turės susėsti ant vienos sofutės ir padiskutuoti, skambant chorinei muzikai. Tam tikra prasme – tai meninė išdaiga. Nenoriu sakyti, kad tai Fluxus ar Dada, bet iš tikrųjų visiškas eksperimentas. Muziką kuria kompozitorius Kristupas Bubnelis, choreografiją – Denisas Kolomyckis, o tekstą rašo Aušra Kaziliūnaitė. Pasirodymas vadinsis „Aušra Foucault šešėlyje“.

Dėkoju už pokalbį.