Žiūroviškas ir tuo besimėgaujantis

Po premjerų gausaus praėjusio Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) sezono naujajame jų ne tiek daug, tačiau jos vertos ne mažiau dėmesio. Antroji šio sezono premjera, įvykusi spalio 21 ir 22 d., seka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos valstybinių teatrų tendencija kviestis užsienio režisierius. Spektakliu „Feromonai“ norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgrenas su Miltinio teatro trupe išreiškia siekį atgaivinti melodramos žanrą. Tai trečiasis režisieriaus pastatymas Lietuvoje ir antrasis šiais metais: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis sukūrė šokio spektaklį „Durys“ (2018) ir komediją „Ruletė“ (2023). Į spektaklį „Feromonai“ siūlyčiau nueiti tiems žiūrovams, kurių humoro jausmo nepakuteno svaigioji „Ruletė“.

Naujausius Strømgreno kūrinius Lietuvos scenoje sieja meilės tema. „Ruletėje“ ji – ne pagrindinė, biologinio pobūdžio, iškylanti veikėjams pavartojus svaigiųjų medžiagų, sukeliančių seksualinių fantazijų haliucinacijas. „Ruletė“ tampa pokalbio apie atsitiktinius romantinius santykius ir netikėčiausių jų konfigūracijų tarp veikėjų įvadu, tai pratęsiama ir išplečiama Panevėžio spektaklyje „Feromonai“. Scenoje rodomas meilės keturkampis, įvykstantis tarp personažų dėl techninio pažinčių programėlės algoritmo gedimo. Per dviejų porų istorijas analizuojama, kaip galima nuspėti ir iš spektaklio pavadinimo, ar tikra meilė pavaldi likimui, ar biologiniam suderinamumui. Skamba, tarsi jau kažkur matyta ir girdėta.

Lietuvos teatro scenoje „Feromonai“ nebe pirma situacijų komedija apie pažinčių programėlėse sutiktas antras puses ir absurdiškus algoritmo pasiūlytus pasimatymus. Analogišką temą nagrinėjo režisieriai Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žyrkovas ir Kirilas Glušajevas kartu su dramaturge Gabriele Labanauskaite spektaklyje „Tinder Dates“, praeitą rudenį pristatytame Vilniaus mažajame teatre. Vis dėlto „Feromonai“ temą atskleidžia konceptualiau ir įvairiapusiškiau.

Struktūrinis „Feromonų“ stuburas – paveikslėlių drama. Tai toks iš animacijos kilęs žanras, kuriame pačios animacijos nėra, bet pieštinius paveikslėlius ar nuotraukas įgarsina aktorių balsai, o siužetas pasakojamas keičiant vaizdus. Miltinio teatro laboratorijos erdvės gilumoje stūkso didžiulis ekranas, nuotraukomis iliustruojantis Mindaugo Ancevičiaus ir Ievos Brikės vaidinamų padavėjų pasakojimą. Režisieriaus sprendimas pasakojimo vedėjais pasirinkti padavėjus, akcentuojantis „nepastebimųjų profesijų“ nepastebimumą, puikiai apgalvotas. Kad šie du veikėjai yra padavėjai, suprantame spektakliui įpusėjus, kai ekrane pasirodo kitų veikėjų pasimatymo restorane nuotraukos. Iki tol juos priimame kaip reliatyvias figūras, kažkodėl mums pasakojančias kitų žmonių istorijas.

Aktorės Brikės melsvų taškelių pavidalu vaizduojamų feromonų „gaudymas“ mažomis raketėmis meditatyviai įveda į melancholišką spektaklio nuotaiką. Kaip autonomiškas elementas veikia minimalistinė vos iš kelių kėdžių, mikrofonų su stovais ir ekrano sudaryta scenografija. Aktorių pastatymas prieš ekraną, gyvo ir negyvo akistata tampa šio teatrinio žaidimo ašimi, kupina nenuspėjamų posūkių ir akligatvių. Tarp aktorių ir ekrano užsimezgantis subjekto ir objekto santykis vienas kitą papildo, sukurdamas pakankamą atstumą gyvai reflektuoti ekrane pristatomas situacijas, o jame besikeičiantys įvairių Panevėžio vietų vaizdai spektaklį įvietina.

Tiek „Ruletėje“, tiek „Feromonuose“ humoras nėra aukšto intelektinio lygio. Abu spektaklius galima priskirti farso žanrui, nes anekdotinių situacijų epicentre neretai atsiduria juokeliai apie antrą galą. Tiesa, „Feromonuose“ jie serviruojami subtiliau, neperspaudžiant, įpinant į siužetinę liniją. Matyt, viena iš priežasčių, kodėl humoras „Ruletėje“ grubesnis, lingvistinė: veikėjai šneka išgalvota kalba, tad žiūrovą prajuokinti sudėtingiau, tam reikia pasitelkti ekspresyvią kūno raišką, skirti didelį dėmesį balso tonui. Daugeliui psichologinio Lietuvos teatro mokyklos auklėtinių sudėtinga tokį vaidybos būdą perprasti ir vaidinti ne vien techniškai, bet ir tikroviškai.

„Feromonuose“ aktoriams šnekant gimtąja kalba juokeliai liejasi laisvai, taip pat jie tampa lengviau įkandami žiūrovams. Miltinio trupei lengva vaidybos maniera sunkumų nesukelia. Matyt, Aleksandro Špilevojas režisuota komedija „Jona“ (2023) jaunuosius aktorius Urtę Povilauskaitę ir Jorį Zaliauską paruošė naujam profesiniam iššūkiui, nes spektaklyje „Feromonai“ būtent jų personažai žavėjo išskirtine dinamika ir šmaikštumu. Taip pat derėtų išskirti Ancevičiaus per klaidą filosofu netapusį Padavėją, nestokojusį charizmos pradžios monologe ir vėlesniuose intarpuose. Be to, „Ruletėje“ humoras tapo pagrindiniu varikliu, tačiau jo eigą nuolat stabdydavo nesuvaldytas, be galo įnoringas skubantis ritmas. Panevėžio premjeros ritmas artimesnis liaupsių sulaukusio spektaklio „Durys“ elegantiškam tempui, o jos komiškumas, kaip ir gyvenime, kyla iš kasdienybės nenuspėjamumo ir įsilieja į kitus kūrinio sluoksnius.

Spektaklis „Feromonai“ – žiūroviškas ir tuo besimėgaujantis. Komiksų ar bulvarinio skaitalo vartymą belaukiant eilės stomatologijos klinikoje primenantis spektaklio turinys, pateikiamas lengva ir stilinga forma, tampa atgaiva po pastaruoju metu Vilnių užtvindžiusio intensyvaus, tačiau ne visais atvejais kokybiško kultūrinio potvynio. Jei ne išradingai pasitelktas melodramos žanras, „Feromonų“ tema ir sceniniai sprendimai būtų banalūs, verstų žiūrovą nuobodžiauti. Spektakliu „Ruletė“ Strømgrenas ne iki galo pajuto kultūrinį Lietuvos teatro kontekstą bei lietuvišką mentalitetą ir pasirinkdamas statyti nešvankią komediją gerokai prašovė, tačiau „Feromonų“ premjera įrodė, kad kartais idėjai subrandinti reikia dviejų spektaklių repeticijų laiko, ir netikėtai scenoje naujomis spalvomis sužiba net toks visų seniai užmirštas žanras kaip melodrama!