Teatras
Vaiva Grainytė – rašytoja, poetė ir dramaturgė, dirbusi su tarpdisciplininiais teatro žanrais, prisidėjusi prie performansų, radijo spektaklių ir teatro adaptacijų sukūrimo. Kelių skirtingų žanrų knygų autorė, neseniai išleidusi dvikalbį romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“. Du garsiausi darbai – kartu su menininkėmis Lina Lapelyte ir Rugile Barzdžiukaite sukurtos šiuolaikinės operos „Geros dienos!“ („Operomanija“, 2011) ir „Saulė ir jūra“ (2017), už kurias autorės pelnė pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Taip pat sukūrė tekstus šiuolaikinio šokio spektakliui-pasivaikščiojimui „Lucky Lucy“ (choreografės Agnija Šeiko ir Annika Ostwald, „PADI DAPI Fish“, 2016), lėlių spektakliui „Karalius Ubu“ (rež. Neville’is Tranteris, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018) ir libretą muzikiniam performansui „Gegutės“ (kompozitorius Arturas Bumšteinas, MO muziejus, 2018).
Kokios buvo pirmosios jūsų rašymo patirtys? Kaip nusprendėte, kad ši meno rūšis jums artimiausia?
Dar vaikystėje nemažai rašiau – dienoraštį, eilėraščius, pjesytes. Dažniausiai tai būdavo kasdienybės refleksijos, dienos suvestinės, sapnai, svajonės, eiliuoti proginiai tekstai (artimųjų jubiliejai, laidotuvės, besikeičiantys metų laikai), įsivaizduojamų veikėjų – dažniausiai gyvūnų – dialogai.
Dalyvaudavau respublikiniuose moksleivių filologijos konkursuose, užimdavau prizines vietas su poezija, vėliau, pirmaisiais studijų metais, už eilėraščius esu pelniusi literatūrinio Prano Lemberto konkurso premijas. Nieko specialiai, atrodo, nesirinkau, tiesiog rašant geriausiai sekėsi komunikuoti savo buvimą ir jis buvo pastebėtas, paskatintas.
Jau ne kartą pasakojote, su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant koliažinį dvikalbį romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“. Kiek rašytojo įtakos lieka vertimo procese ir koks jūsų pačios santykis su išverstais savo kūriniais?
Santykis turbūt panašus kaip ir su neišverstais: tekstas gyvena savo gyvenimą, aš – savo. „Rožių ir bulvių / Roses and Potatoes“ atveju buvo tiesiog labai įdomu skaityti Karlos Gruodis vertimą – patirti tekstą, perkeltą į kitą sintaksę, kitos kalbos pasaulį su savo unikaliais dėsniais. Su Jeremy Hillu, angliškojo vertimo redaktoriumi, artimai bendravome: atidžiai skaičiau vertimą, o jis – verčiamą tekstą. Tam tikras vietas teko pritaikyti prie anglakalbio konteksto, tarkim, surasti atitikmenį paikai vaikų skaičiuotei arba papildomomis išnašomis paaiškinti žinomos popdainos motyvą.
Apskritai su redaktoriais mano santykiai geri – visada vertinu žvilgsnį iš šalies, be to, dažniausiai tenka dirbti su kalbos profesionalais (paminėsiu visas trijų savo knygų redaktores – Godą Grigolytę, Janiną Riškutę, Rimą Bertašavičiūtę). Be to, man visada įdomu susipažinti su naujausiais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimais, pasikartoti kalbos kultūros taisykles arba su jomis pasiginčyti ir išsikovoti erdvės netaisyklingumui, jeigu to reikia.
Tekstas pereina labai daug stadijų – nuo idėjos iki redagavimo. Kaip atrodo teksto užbaigimo procesas? Kada pajaučiate, kad verta sustoti, o kada dar ne?
Turbūt priklauso nuo žanro. Eilėraštis, būna, tiesiog „nusileidžia“: vėliau pajaučiu, ar norisi, ar reikėtų jį skaptuoti – trumpinti, ilginti, paieškoti įtaigesnių sinonimų, keisti skyrybą, įvaizdžius, ar ne. Prozoje tarsi daugiau galimų krypčių, nes veikiant didesniame formate visko daugiau nutinka: Pasitelkiu ir iš pasąmonės kylantį spontaniškumą, ir analitinį žvilgsnį, nuolat mąstantį apie visumą, ją konstruojantį. Pati dažnai manau, kad galėjau parašyti „geriau“ arba tiesiog visiškai kitaip, ir tų scenarijų būna šimtai, o gal net tūkstančiai. Tai, jog pasirenkamas vienas iš variantų, turbūt paaiškinama tuo, kad rašomas tekstas yra tuometinio kūrybinio ir psichologinio potencialo manifestacija.
O šiaip man yra sunkiau plėstis, be saiko okupuoti lapo teritorijas žodžiais, nei sustoti.
Vertėte ir adaptavote Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Karalius Ubu“ tekstą. Kaip rašytojo rankose kinta kito rašytojo tekstas? Kaip išlaikote ribą tarp kito autoriaus ir savęs, o gal jos net nereikia nusibrėžti?
Spektaklio režisierius ir dailininkas, lėlininkas Neville’is Tranteris pats parašė dramaturginę adaptaciją legendinės Alfredo Jarry pjesės, pilnos kalambūrų, keiksmų, absurdo, politinių konotacijų ir vulgaraus rupumo. Mano tikslas buvo anglų kalba sukurtą adaptaciją paversti gyvu, balaganiška energija žaibuojančiu šiuolaikiniu tekstu – atlikti poetinį vertimą. Tad turėjau labai aiškią užduotį, skirtą man, kaip autorei, veikiančiai lietuvių kalba, geriau pažįstančiai Lietuvos politinį ir kultūrinį kontekstą. Garsusis Tomo Venclovos 1998 m. „Karaliaus Juobos“ vertimas su klasika tapusiais naujadarais ir vaizdingais pasažais („šrūdas“, „Ožislovas“, „išdraskysiu tau blauzdas“) bei pačios kadaise rašyto bakalaurinio darbo tema, skirta Jarry ir Jono Vaitkaus „Karaliaus Ūbo“ tyrimui, pasitarnavo kaip bazinės žinios, padedančios orientuotis šiame specifiniame grotesko žanre.
Tiek opera „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ atvaizduoja tam tikras kasdienes situacijas – pardavėjos, atostogos paplūdimyje, – kuriose atsiskleidžia visai kitos plotmės. Kaip su komanda išsirinkote tas kasdienes situacijas ir kodėl būtent apie jas norisi kalbėti?
„Geros dienos!“ tema nusileido atsitiktinai ir išsiplėtojo iki kūrinio apie vartojimo malonumą, pirkimo ir pardavimo neišvengiamybę, apie daily Nothing, kaip taikliai savo videodienoraštyje įvardijo 2014 m. Niujorke operoje apsilankęs Jonas Mekas. Nors kūrinys dažnai apibūdinamas kaip „šiuolaikinė opera apie kasininkes“, pardavėjos čia veikia kaip bendražmogiškų istorijų ir temų mediumas.
„Saulė ir jūra“ prasidėjo nuo vaizdinio – paplūdimyje dainuojančių vasarotojų, stebimų iš saulės, drono, paukščio, Dievo ar kito rakurso, brėžiant paralelę tarp senėjimo, laikinumo neišvengiamybės paženklintų žmogaus bei Žemės kūnų ir iš to atsirandančios ekologinės perspektyvos. Abiejuose kūriniuose makrokosminė perspektyva zoom in būdu perteikiama per asmenines, mikroistorijas.
Abu kūriniai netiesiogiai sudaro diptiką – kalba apie kasdienybės inerciją, lėtą nykimą, pilną savojo „aš“ rutinos, nuovargio, liūdesio ir džiaugsmo, vartojant tiek nukainotas prekybcentrio morkas, tiek gražiausius ir tolimiausius Žemės lopinėlius.
Ar prisirišate prie savo tekstų? Kiek laisvai leidžiate juos redaguoti ir adaptuoti jau kitiems kūrėjams?
Iki šiol dar neteko susidurti su tokia adaptacija ar kūrybiniu procesu, nuo kurio būčiau izoliuota, – visuose scenos pastatymuose tenka dalyvauti kaip lygiavertei (bendra)autorei ir kartu keliauti per visus kūrinio raidos etapus. Pavyzdžiui, MO muziejaus atidarymo proga dviem dvynių poroms su Arturu Bumšteinu kurto konceptualaus koncerto idėja plėtota kartu, o libretas, gilinantis į institucijos kolekciją bei galvojant apie atlikėjus, rašytas atskirai; vėliau, gyvai redaguojant tekstą, drauge dalyvauta repeticijose, melodijų paieškose.
Su Rugile Barzdžiukaite ir Lina Lapelyte kartu rengėme „Saulės ir jūros“ atlikėjų atranką, sutikti dainininkai ir jų fizinės bei psichologinės duotybės suteikė ne vieną kūrybinę inspiraciją atsirasti libreto veikėjams. Tarkim, ieškant dainuojančių vaikų, į perklausas atėjo nedrąsus, profesionaliai dainuojančios mamos atlydėtas berniukas. Moteris nė sekundei nepaleido sūnaus, dainuojančio apie ežiuką, rankos ir sufleravo dainelės žodžius. Ši globėjiška scena pasirodė tokia įspūdinga, kad į kūrinį pakvietėme ne tik vaiką, bet ir jo mamą (galiausiai būtent ji tapo ryškiu pliažo personažu ir soliste). Tas perdėtas rūpestingumas vaizduotėje susipynė su tuo metu skaitoma Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“ („The Sixth Extinction: An Unnatural History“) ir leido atsirasti kandžiai komiškai pasiturinčios mamytės dainai, kalbančiai apie antropocentrinį godumą, susifokusavimą vien į savo ir palikuonių gerovę.
Apie mūsų trio bendradarbiavimo metodą, kurį galima palyginti su intensyviu bendro patiekalo gaminimu, kai į puodą, akylai vienai kitą stebint ir vertinant, metami privačiose vienutėse supjaustyti produktai, pasakota nemažai. Jeigu libretą būčiau rašiusi atsieta nuo atlikėjų atrankos, repeticijų ir diskusijų, kūrinys būtų visai kitoks ir, tikiu, mažiau stiprus.
Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų. Kurdama scenos kūrinį apie tekstą pirmiausia galvoju kaip apie visumos dalį, tad jo redagavimas ar adaptavimas yra neišvengiamas, būtinas.
Kūrėte tiek operų libretus, tiek dramaturgijos kūrinius radijo teatrui, tiek poeziją ir prozą. Kaip pasirenkate formą, norėdama realizuoti idėją?
Pats projektas – jo tema, komanda – padiktuoja formatą. Kitaip tariant, dažniausiai pats formatas pasirenka mane. Labai mažai rašau sau, be priežasties, šiaip sau. Dažniausiai visi kūriniai – tiek mažesnės apimties, tokie kaip esė, tiek didelio ar didesnio formato tarpdisciplininiai – yra atsiliepimas į vieną ar kitą kvietimą.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį procesą?
Daug laiko sąnaudų, stebėjimo, tyrinėjimo, mąstymo, vaikščiojimo, dvejojimo, nerimavimo, nuošalumo, kamavimosi, „draivo“ ir disciplinos.
Kas jums yra rašymas?
Paslaptis ir intriga, nes niekada nežinau, koks bus baigtinis rezultatas. Gebėjimo / gabumo naudojimas, pasitelkimas, įdarbinimas. Kartu rašymas man glaudžiai siejasi su atsakomybe, ekologija ir higiena – prieš imdamasi naujo darbo, praleidžiu nemažai laiko svarstydama apie ir taip tiršto, turinio pertekusio informacinio lauko tankinimą.
Dėkoju už pokalbį.
