Mintys tampa vis drąsesnės

Režisierė Greta Štiormer sukūrė spektaklį „L. yra. S.“ (Vilniaus mažasis teatras, 2023), „TikTok“ operą „Planeta Deluxe“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2022), audiovizualinį performansą „Atšilimas“ (su Jūra Elena Šedyte ir Aiste Marija Stankevičiūte, 2021), audiovizualinį spektaklį „Pan Opticum: Collection of Curiosities“ (su  Auste Urbanavičiūte ir Saule Gerikaite, 2020, LMTA Balkono teatras), spektaklį „Karalius Lyras“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir „Meno fortas“, 2019), taip pat prisidėjo prie muzikinio performanso „Sporto grupė“ (idėja: Gabrielė Labanauskaitė, režisūrinė koncepcija: Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell, „Operomanija“, 2022) kūrimo.

Studijavote fortepijoną, režisūrą, o dabar studijuojate skulptūrą. Kaip šios skirtingos meno sritys paveikė jūsų, kaip teatro režisierės ir tarpdisciplininės menininkės, kūrybą?

Manau, kad didžiausią įtaką man padarė fortepijonas – grojant šiuo instrumentu būtinas daugiabriaunis mąstymas. Čia matau paralelę su teatro režisierės specialybe – panašiai kaip grodama atpalaiduotu riešu turiu tvirtai ir kartu lengvai vesti garsinę liniją, taip ir kurdama spektaklį turiu harmoningai matyti visus jo elementus ir vesti mintį į priekį. Grojimas fortepijonu suteikė ir ryžto nepasiduoti bei kantriai ieškoti savito skambesio.

Režisūros studijos pas šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių į kūrybą įvedė simbolių kalbos elementą: naudodamiesi objektais eksperimentavome ir performatyvia išraiška scenoje konstravome jausmines miniatiūras. Studijuoti skulptūros ėjau su aiškiu tikslu – praplėsti vizualinės išraiškos galimybes ir suprasti, kaip veikia šiuolaikinis menas. Skirtingų studijų patirtys man leidžia ieškoti savito balso. Gilindamasi į muzikos, teatro ir vizualaus meno sritis jaučiu, kokia kryptimi noriu eiti, ir mintys tampa vis drąsesnės.

Ar šis įvairiapusiškumas paskatino domėtis naujomis operos bei dramos kryptimis ir buvo viena priežasčių, atvedusių jus prie eksperimentinių koncepcijų?

Prie naujų operos ir dramos krypčių priėjau intuityviai. Jaučiu, kad per muziką atrakinami spektakliai ar performansai įgalina daugiau eksperimentuoti su pačia forma, mažiau tarnauja psichologizuoto teatro mokyklai.

Vedėte kūrybinio ir tarpdisciplininio rašymo mokymus queer asmenims. Kaip šis vaidmuo papildo jūsų meninę praktiką? Ar edukacija leidžia atrasti naujų temų?

Kuriant man ypač svarbus socialinis jautrumas. Šiuo atveju darbas su LGBTQ+ bendruomene kūrybinio rašymo dirbtuvių formatu atveria galimybes kolektyviai išlaisvinti dalyvių istorijas ir balsus. Manau, kad didžiulė nejautrumo žaizda ir nesugebėjimas priimti yra įsišakniję mūsų visuomenėje. Judėjimas pokyčių link vyksta labai mažais žingsniais, norisi juos spartinti, prisidėti prie smurtinių bendravimo modelių naikinimo.

Tokia neformali edukacija įkvepia ir spektaklio kūrimo procesus – ne kartą repeticijose esu panaudojusi užduotis, kurias su dalyviais atradome per kūrybinio rašymo užsiėmimus. Kūrybinis rašymas išlaisvina nuo rezultato tobulumo, sustabdo ir nukreipia akis į patį procesą.

Šiuo metu esu užmezgusi idėją sujungti kūrybinio rašymo dirbtuves su teatru, o per būsimas dirbtuves gimę tekstai virs Queer miuziklo libretu.

Dalyvavote kūrybinėse dirbtuvėse Europoje ir JAV. Ar patirtis užsienyje leido dar kitaip pamatyti temas ir problemas, kurias keliate Lietuvos scenoje?

Dalyvavimas įvairių pasaulio šalių kūrybinėse dirbtuvėse supažindino su skirtingais teatro institucijų veikimo modeliais. Išmokau įgūdžių, kaip kalbėti socialiai jautriomis temomis, kaip dalintis kritiniu požiūriu ar susikalbėti su visiškai skirtingoms teatro kalboms atstovaujančiais žmonėmis.

Šiais metais dalyvavau festivalio „O!“ profesionalų programoje Roterdame. Mane stipriai nustebino spektaklių kokybė – dažnas iš specialiai profesionalų programos dalyviams rodomų kūrinių atrodė tarsi ne iki galo užbaigtas. Vis dėlto supratau, kad mano išeitoje teatrinėje mokykloje yra labai svarbus rezultatas, dažnai nekreipiant dėmesio į proceso dalyvių emocinę sveikatą. Atėjus šiai minčiai ėmiau gilintis į institucinius kontekstus, temą, jos išraiškos priemones, pačių kūrėjų atstovaujamas vertybes. Manau, kad patirtys užsienyje mane praturtino supratimu apie proceso ir spektaklio tyriminės dalies svarbą, jautrumą kūrybinei komandai ir sau pačiai.

„Sporto grupė“ – vienas naujausių darbų, prie kurių prisidėjote, – apima jau minėtas skirtingas disciplinas. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį procesą? Kaip jūsų veiksmo režisūrą paveikė unikalaus pobūdžio instrumentai?

Spektaklio kūrybinis kelias išskirtinai ilgas, trukęs beveik penkerius metus. Jis prasidėjo nuo dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės idėjos sporto salės garsus realizuoti sceninio kūrinio formatu, vėliau pasipildė unikaliais instrumentais ir atrankos būdu suformuota tikrąja „Sporto grupe“ – šešiais unikaliais atlikėjais. Šis kūrybinis procesas man išsiskyrė tuo, kad jo metu daug diskutavome. Pati esu pratusi dirbti veiksmu – intuityviai bandyti scenines išraiškas etiudų formatu, o tada fiksuoti elementus, kurie tinka. Unikalūs „Sporto grupės“ instrumentai padiktavo didžiąją dalį sceninės išraiškos, o veiksmo vaidmuo tapo tarsi apauginti muzikinę išraišką.

Kitas jūsų darbas „TikTok“ opera „Planeta Deluxe“, kaip ir „Sporto grupė“, buvo pristatytas 8-ajame NOA (Naujosios operos akcija) festivalyje. Ši eksperimentinė opera savo koncepcija skiriasi nuo prieš tai minėto darbo. Kuo šiandien ji jums svarbi?

„TikTok“ opera „Planeta Deluxe“ skyrėsi ne tik koncepcija, bet ir komandos subūrimo modeliu. Kitaip nei „Sporto grupėje“, čia buvo nubrėžtos aiškesnės ribos tarp kūrybinės komandos vaidmenų. Tai padiktavo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kontekstas – kiekvienas kūrybinės komandos narys turėjo savo atskirą departamentą.

Šiuolaikinėje operoje „Planeta Deluxe“ turėjau tikslą personažus išeksponuoti plakatiškai – priskirti jiems stambią temą, ne ieškant subtilybių, o koncentruojantis į personažo ryškumą ir jo atstovaujamą temą.

Kiekviename spektaklyje – tiek pasirinkta jo forma, tiek personažais – stengiuosi ieškoti savitumo. Jeigu pavyksta jį užčiuopti, siekiu tai paversti vienu iš spektaklio raktų, atrakinančių kūrinio esmę.

Ar jums skirtinga tema turi savitą skambesį, melodiją? Kiek tai svarbu režisuojant naują kūrinį?

Spektaklis man galvoje tarsi „suskamba“ – dažniausiai kūrybą pradedu nuo to, kad tiksliai žinau, kokį muzikos žanrą norėsiu naudoti. Man muzika – tai universali kalba, apimanti ne tik verbalinę išraišką, bet ir intuityvų, jausminį pasaulį. Žodžiai dažnai apsipina reikšmių paieškomis, netikslumu, juos galima labai skirtingai interpretuoti. O muzika dažnai prasklaido abejones, tu jauti – ji kelia ar klampina, ir pats joje susikuri savo fantaziją, kurios paprastai net niekas nesužino, bet visi kažkaip ima ir susišneka.

Režisuojant spektaklį muzika dažniausiai padiktuoja didžiąją dalį atmosferos. Man įdomu su ta įtaka žaisti – supriešinti muziką su aktorių vaidyba, eksperimentuoti su išplėstinėmis vokalinėmis technikomis, išnaudoti skambesio erdviškumą.

Kokie ateities planai jūsų laukia ir kokia tema šiuo metu lydi?

Laukia kelionė – kartu su dramaturge Labanauskaite laimėjome konkursą dalyvauti šiuolaikinės operos kūrimo rezidencijoje Buenos Airėse, Argentinoje. Ten skambės suaugusiuosius hipnotizuojančių lopšinių tema. Jeigu procesas bus sėkmingas, kitų metų rudenį per festivalį Argentinoje įvyks ir operos premjera.

Šį rudenį laukia ir edukaciniai iššūkiai – perėjusi didelę atranką dalyvausiu prodiuserės Beth Morrison įkurtoje teatro prodiuserių akademijoje Niujorke. Jaučiu, kad mokslai šioje akademijoje bus itin praturtinantys tarptautinėmis žiniomis. Kursai vyks nuotoliniu būdu, pagal Lietuvos laiko zoną – naktį. Tad manęs laukia turtingos naktys.

Dėkoju už pokalbį.