Nesitikint laimingos pabaigos

Naujasis teatro sezonas Lietuvoje prasidėjo nuo neįprasto, gal net kiek perteklinio dėmesio vienam didžiųjų Vilniaus teatrų, tiksliau – jo šūkiui, sulaukusiam klausimų ir diskusijų. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), konstatuodamas „Keičiasi ne dramos, o mes“, prisilaikė saugesnės ir subtilesnės pozicijos, kartu akcentuodamas repertuarui keliamus tikslus, apimančius klasikos ir avangardo pastatymus. Laikantis nuoseklumo, pirmoji premjera skirta Williamui Shakespeare’ui, o jo pjesę „Audra“ statyti pakviestas mūsų teatro auditorijai jau neblogai pažįstamas estų režisierius, „Von Krahl“ teatro Taline įkūrėjas Peeteris Jalakasas ir jo kūrybinė grupė: dramaturgas Taavi Eelmaa, scenografė ir kostiumų dizainerė Kristel Zimmer, kompozitoriai Gavinas Bryarsas ir Yuri Bryarsas, vaizdo režisierius ir scenografas Emeris Värkas. Prie kūrybinių pajėgų prisidėjo ir lietuvių kūrėjai: choreografė Ema Senkuvienė, šviesų dailininkas Saulius Laucevičius ir vaizdo operatoriai Ridas Beržauskas, Airingas Bašinskas bei Marius Vasiliauskas.

Prieš keletą metų NKDT turėjome progą pamatyti Jalakaso režisuotą serialą, teatro-kino projektą „Jaik“, skirtą technologijų proveržio refleksijai ir savotiškai ateities vizijai. Tačiau šį kartą režisierius, imdamasis klasikinės dramaturgijos, nukreipia žiūrovo žvilgsnį ne tik į ekraną, bet ir į gyvai scenoje vykstantį veiksmą. Tiesa, kino kamerų taip pat neatsisakoma.

Po pirmosios premjeros įspūdžių šio teatro sezono šūkį taip ir norisi pratęsti: keičiasi ne dramos, o mūsų (teatro) raiškos įrankiai ir formos. O pažvelgus į supantį kontekstą dar pridėti – pokyčiai pamažu jau tampa tendencijomis. Nors dauguma teatro kūrėjų pabrėžia, kad teatras – gyvas mechanizmas ir jame svarbiausias aktoriaus ir žiūrovo susitikimas, didžiojoje dalyje spektaklių, pasitelkiant vaizdo projekcijas, kinematografinius sprendimus ir kitas šiuolaikines technologijas, nevengiama šią teatro magiją išsklaidyti ar, tiksliau, išskaidyti į kitas žiūros perspektyvas, komunikacijos formas ir patirtis (žinoma, jau tapusias neatsiejama žiūrovų buitinio gyvenimo dalimi).

Iš pradžių intensyviau buvo naudojamos projekcijos, vėliau „vedamos ekskursijos“ po teatro pastatą, išeinama už jo ribų, daugeliu atveju interaktyviai įtraukiami ir patys žiūrovai. Bent keli pavyzdžiai: žvėrišką žmogaus prigimtį nagrinėjęs spektaklis „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017), Franzo Kafkos kūrybą ir Lietuvos istoriją reflektavusi „Planeta EGO“ (rež. Nikolas Darnstädtas, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2021), tamsiąsias mūsų puses ir egzistencinius klausimus analizavęs kūrinys „Faust is Dead“ (rež. Artūras Areima, Artūro Areimos teatras, 2021). Žinoma, šį sąrašą būtų galima tęsti. Įdomus sutapimas, kad teatro ir kino jungtimi pasižymėjo ir naujausia gretimo Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – kartu su Estijos koncertine įstaiga „PromFest“ sukurta opera „Pelenė“, siūlanti iš šiuolaikinės perspektyvos pažvelgti į pasakos personažus, prisodrinta nemenko ironijos, skirtos socialinių medijų „gyventojams“, kiekio.

Žanrai, temos, turinys, keliami klausimai ir intencijos skirtingi, bet juos sieja kameros integravimas, teatro kulisų atvėrimas ir jo erdvių įtraukimas. Tai tampa viena iš dabartinio teatro tendencijų, vienais atvejais pateisinanti plėtojamą naratyvą, jo bendrą koncepciją, kitais veikianti tik estetiniu lygmeniu. Sugrįžtant prie Jalakaso „Audros“, jai tinka abu variantai. Pirmieji, kamera užfiksuoti vaizdiniai, dar „oficialiai“ neprasidėjus spektakliui, stebimi pagrindinio veikėjo Prospero (Dainius Svobonas), publikos sutinkami gana atsainiai, o finalinis triumfuojančio Prospero žygis per teatro fojė, išeinant net į Laisvės alėją, kur kas labiau kausto žvilgsnį. Per kameros prizmę spektaklyje pasirodo ir dekoracijų dirbtuvių, ir teatro lifto, ir kavinės erdvės.

Viena vėlyviausių Shakespeare’o pjesių „Audra“, ankstesniuose šaltiniuose laikyta komedija, dabar jau priskiriama tragikomedijos žanrui, jungia numanomą realybę su fantastiniais elementais, realius veikėjus su stebukliniais, turinčiais įvairiausių galių. Nekonkretizuotoje šalyje gyvena ištremtas, kažkada Milano hercogu buvęs menininkas Prosperas ir jo duktė Miranda (Agnieška Ravdo). Pagalbon iškvietęs oro dvasią Arijelį (Martyna Gedvilaitė) jis gali valdyti gamtos galias, įgalinti gėrio ir blogio dvasias. Ir štai pasitaiko proga atkeršyti skriaudėjams, privertusiems Prosperą pasitraukti. Pasitelkdamas turimas galias jis sukelia jūroje audrą, kurioje „įklampina“ Neapolio karalių Alonzą (Arūnas Stanionis), Milano hercogą uzurpatorių (Ričardas Vitkaitis) ir kitus su jais susijusius veikėjus.

Pjesės pasakojimas Jalakaso rankose pernelyg nekinta, suskamba nemaža dalis šekspyriško teksto. Žinoma, režisierius pasiūlo ir daugiau ar mažiau nuspėjamų įterpinių. Vienas jų – netikėtai pasirodantis Teatro direktorius (Egidijus Stancikas). Jo monologas – pristatant save kaip garbingą archeologą iš ateities, slaptąjį spektaklio stebėtoją (kažkodėl su peleku vietoj rankos) išties išmuša iš plėtojamos istorijos vėžių, dar kartą patvirtinamas ir ketvirtosios sienos nebuvimas. Antrasis jo išėjimas jau kiek organiškesnis, skirtas kalbiniams aspektams pakomentuoti, bet vis tiek šis personažas kelia klausimų.

Vizualusis spektaklio lygmuo pretenduoja vesti šiuolaikinės visuomenės egzistencinių klausimų labirintais, sugrįžtant prie esmingos pasirinkimo laisvės, dvasios nuosmukio ir / ar pakilimo temos.

Siekiant sustiprinti komedijos įspūdį, daugumos veikėjų paveikslai sutirštinami naivumu, kvailumu ir net degradacijos elementais. Sumanus ir išmintingas yra tik Prosperas ir jam padedantis Arijelis. Šis kontrastas, nors truputį ir kelia juoką, yra saugus ir lengvas kelias, norint iškelti herojaus asmenybę. Pabaigoje, kaip ir užrašė dramaturgas, įvyksta atleidimas ir susitaikymas, bet jis pagrindiniam veikėjui nesuteikia jokios įsivaizduojamos ramybės ar laimės, o tik triumfuojamai išdidų pasivaikščiojimą po savojo teatro valdas. Pasak Svobono, perfrazuojančio Prospero žodžius: „Po viso šito grįšiu į namus ir kas trečią mintį skirsiu kapams – tai čia toks laimingas finalas?“

„Audros“ veikėjai tarsi susibėgę iš įvairių laikotarpių – aprengti skirtingas, neretai tiksliai ir neidentifikuojamos epochos apdarais. Pasak kostiumų kūrėjos Zimmer, dalis jų pasiskolinti iš kitų, seniau statytų spektaklių (tad akylesnis žiūrovas turi progą paieškoti sąsajų). Pagrindiniai scenografijos elementai – žalios grindys ir kubo formos „dėžė“, kuri prireikus tampa ir dvasių buveine, ir scena scenoje, sutelkianti dėmesį į manifestacinį veikėjo pasisakymą. Grindų spalvos pasirinkimas – dar viena tiesioginė sąsaja su kino industrijoje naudojamu „žaliu ekranu“, kurį pasitelkus sukuriamas kitas, reikiamas peizažas. Pasak Zimmer – tai tarsi tuščias lapas. Toks sprendimas nurodo ir į tam tikrą manipuliaciją, trina ribas tarp realaus ir fikcinio pasaulio, abu panardinant į tą patį konstruojamą peizažą.

Scenografiniai sprendimai apima ir dar vieną pasakojimo sluoksnį, skirtą menininko (savi)refleksijai: ne veltui Prosperas pasodinamas prie grimo kambario veidrodžio su lemputėmis.

Jei kalbėsime apie šiam spektakliui suburtą gausią aktorių komandą, šiuo atveju atrodo, kad režisieriui buvo aktualesnis bendras sceninis paveikslas ir idėjų išgryninimas nei „dirigavimas aktorių orkestrui“. Tačiau pagrindinio vaidmens kūrėjui Svobonui buvo sudarytos sąlygos pademonstruoti aktorinę patirtį, kuri net ir pirmosios premjeros vakarą suskambėjo efektingai. Ne mažesnis profesinis įdirbis ir kokybiškas rezultatas pastebimas Arijelį kūrusios Gedvilaitės vaidyboje. Ravdo kuriamas Mirandos vaidmuo iš pradžių kiek striginėjo, nedrąsiai žengdamas pirmuosius žingsnius, tačiau vėliau įvyko lūžis. Su savaisiais veikėjais ir šaržuotomis jų charakteristikomis susitvarko Artūras Sužiedėlis, Mantas Bendžius ir Gintautas Bejeris, o Ridui Žirguliui kiek sudėtingiau atitrūkti nuo dažnai garsinamų animacinių personažų kalbos manieros ir intonacijų.

Apskritai pirmasis premjeros vakaras daugeliui aktorių nebuvo itin lengvas, regis, pasitaikė vietų, kai ir tekstas atrodė ne visai prisijaukintas. Spektaklio „Audra“ aktoriai tikriausiai dar gebės nugludinti bei sustyguoti reikiamas vietas, kad kokia banga jų nenuplautų į teatro repertuaro užribį.