Leisti kūriniui skleistis

Dramaturgė Virginija Rimkaitė parašė pjeses „Virimo temperatūra 5425“ (2016) ir „Patina“ (2018). Taip pat sukūrė spektaklių „Virginia Wolf“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Balstogės lėlių teatras, 2019), „Namai“ (rež. Aušra Bakanaitė, Klaipėdos lėlių teatras, 2019), „NO FAKE*“ (rež. Tadas Montrimas, „Sirenos“, 2020), „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“  (rež. Radvilavičiūtė, Klaipėdos lėlių teatras, 2021), „Pasirinkimas“ (rež. Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2022) ir kt. dramaturgiją.

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?

Mokykloje man patiko matematika ir fizika. Teatras bandė tiesti į mane tiltus, bet vis nesėkmingai. Pradinėse klasėse turėdavome kurti tokias pamokančias situacijas, kuriose gerasis personažas savo tauria kalba blogajam veikėjui padėdavo grįžti į doros kelią. Labai greitai perpratau jų schemą, bet jos laikytis man buvo sunku, tad mokytoja vertindama apsiribodavo kukliu „nieko gero“. Skaityti labai mėgau, tačiau pjesių iš privalomojo literatūros kūrinių sąrašo puslapių šlamėjimas vakarais, net jų neįpusėjus, vesdavosi tik į malonų sapną. Kai jas nagrinėdavome per lietuvių kalbos pamokas, kad neužmigčiau, pieštuku sąsiuvinyje perkurdavau dialogus. Taip pat dėliodavau mokyklos renginių scenarijus, bet stovėdama aktų salės užkulisiuose manydavau, kad tikras darbas yra tik būti scenoje.

Viskas ėmė keistis, kai dešimtoje klasėje atėjo tvirtas ir nepajudinamas žinojimas: važiuosiu studijuoti į Klaipėdą. Niekas netikėjo, kad galiu taip pasielgti, bet mano pasiryžimas neblėso, juolab kai išgirdau apie lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Kas tai yra, nežinojau, ką reikės daryti – taip pat, bet atrodė, kad taip turi būti. Dvyliktoje klasėje pirmą kartą savarankiškai nusipirkau bilietą į spektaklį – tai buvo Vainiaus Sodeikos „Pamišėlio užrašai“. Kūrinys mane tiesiog pakerėjo, atrodė, kad viduje įvyko sprogimas, dar kelias valandas po spektaklio vaikščiojau per šlapią sniegą, galvodama apie jį, apie teatrą, kuris gali taip paveikti. Tą dieną mes turbūt pirmą kartą susitikome su teatru. Mokyklą baigiau labai gerais pažymiais, galėjau studijuoti bet kur, tačiau tas pirmasis tikras susitikimas su teatru veikiausiai buvo lemtingas.

Baigėte lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei teatrologijos magistro studijas. Kaip dabartinėje jūsų veikloje sąveikauja dramaturgija ir režisūra?

Universitete man labai patiko režisūra, bet į pirmą vietą vis dėlto prasiveržė dramaturgija. Kai pradėjau dirbti teatre, supratau, kad režisūrinį matymą turiu padėti į šalį, – su režisieriais bendrauju kaip dramaturgė, o ne režisierė, ir taip jau yra daug laiko.

Režisūra turi kitą kalbą – vaizdinių, sąsajų, asociacijų, metaforų. Dramaturgijoje yra žodis, struktūra, logika, tvarka, sistema. Kai rašau pjeses, režisūros pagrindai padeda iš karto pamatyti, ką bus lengva įgyvendinti scenoje. Nors ir žinau, kad režisieriaus išmonė ir kūrybiškumas vis tiek išspręstų bet kokias nežabotas dramaturgo fantazijas.

Kaip apibūdintumėte santykį su savo dramos kūriniais?

Stengiuosi neprisirišti, kaip ir prie visko gyvenime – vietų, įvykių, žmonių. Tai nereiškia, kad man nesvarbu, – man ir rūpi, ir branginu, bet priimu kismą ir kartais, laimei ar nelaimei, jo neišvengiamybę. Su kūriniu esu sulipusi ir dieną, ir naktį tol, kol rašau, o tada, kai suprantu, kad jau viskas, kad padariau, ką galėjau, mes išsyk atsiskiriame. Kartais, jei rašymo laikas buvo itin intensyvus, apima tuštuma, net nežinau kodėl, gal kad staiga grįžti į gyvenimą, staiga atsisveikini su pasauliu, kuriame buvai, gal kad šiaip esi pavargęs ir gailiesi savęs, o gal kad baisu.

Nežinau, kaip kūriniui, – regis, jam lengviau, jis tiesiog gyvena savo gyvenimą, gal net džiaugiasi ištrūkęs. Nepaisant jo nejautrumo šiuo klausimu, vis tiek prisiimu už jį atsakomybę, už jo sėkmę ir nuopuolius, oriai pastoviu šalia. Dažniausiai vėl susitinkame tik tada, kai kūrinys patenka į redaktorių rankas. Jis jau būna kažkur pabuvęs, aš irgi. Susitinkame kaip du seni geri bičiuliai, menantys kažkurį praeities etapą. Perskaitau korekcijas, redaktoriams parašau, kad tas veikėjas negali sakyti žodžio „dunkso“, net jei tai ir labai gražus sinonimas, tam veikėjui kalnas tiesiog „yra“, tad gal galime grąžinti, kaip buvo. Ir taip išsiskiriame vėl, nors visad lieka gyvas ir stiprus jausmas, kad veikėjai, kuriuos kažkada kūriau, yra gyvi, vietos, kurios išgalvotos, – tikros. Kartais žmonėms atsakau kurių nors veikėjų frazėmis ir manieromis, tada teisinuosi, kas čia man pasidarė. Dažniausiai ką nors pameluoju.

Apie jūsų kūrybą atsiliepiama kaip apie „neatsiejamą nuo absurdo teatro idėjų“. Kaip pati apibūdintumėte savo tekstus?

Iš pradžių parašau labai geras dramas, o tada pagalvoju, kad kažko trūksta, viską nubraukiu ir rašau iš naujo. Dažniausiai išeina kažkas keista, bet jaučiu, kad taip ir turi būti. Nei gerai, nei blogai, bet taip. Gal vieną dieną liksiu prie tiesiog labai gerai parašyto draminio kūrinio.

Šiuo metu dirbate ir kuriate Klaipėdos lėlių teatre. Kaip literatūros kūrinys kinta lėlių teatro kontekste?

Lėlių teatras yra nepaprastas dėl savo raiškos galimybių. Esu mačiusi įspūdingų darbų. Labai gaila, kad Lietuvoje jis dažniau suvokiamas kaip išskirtinai vaikų reikalas. Festivaliais, edukacijomis, pasakojimais vis bandome įkvėpti drąsos į lėlių teatrą ateiti ir suaugusiuosius. Pasaulis šiuo klausimu pažengęs. Viliuosi, kad lėlių teatras atsivers suaugusiesiems ir Lietuvoje.

Jei kalbame apie literatūros kūrinį teatro kontekste, tiek dramos, tiek lėlių, jis pritaikomas scenai. Tačiau kaip tai padaroma, priklauso nuo bendro sumanymo ir koncepcijos. Lėlių teatre literatūra dažniau skleidžiasi ne per žodį, o per vaizdą. Visą magiją ir žavesį sukuria lėlininko rankose atgyjantis objektas ir kone neribotos jo veikimo aplinkybės, neretai sukuriančios papildomų prasmių ir spalvų, kurios tik nujaučiamos tekste.

Ar jums, kaip dramaturgei, tenka prisitaikyti prie spektaklio formato?

Kaip dramaturgė esu atvira visiems formatams: ar tai bus spektaklis pagal pasaką, kurią reikės inscenizuoti, ar spektaklis pagal biografinį kūrinį, kai iš trijų šimtų puslapių reikės išrinkti penkis esminius sakinius ir rasti jiems vietą spektaklio audinyje, ar spektaklis be teksto, kai reikės sugalvoti, kaip pasakoti istoriją jungiant vaizdą prie vaizdo, ar spektaklis pagal pjesę, kurią reikės sutrumpinti arba perrašyti. Tame momente, kai pirmą kartą susitinkame su režisieriumi, yra visos pasaulio galimybės. Išgirdus jo idėją, norus ir tai, kas skauda, tos galimybės po truputį traukiasi, gryninasi. Vienam spektakliui reikės aiškios, griežtos struktūros, kitam – takumo. Vienam – daug teksto, kitam – kelių sakinių. Kartais mes tai žinosime iš karto, kartais – ilgai ieškosime. Pasitikiu vyksmu. Žinau, kad etapo pabaigoje žinosime daugiau, nei žinome jo pradžioje, tai turtinanti kelionė.

Viena iš spektaklio „Pasirinkimas“ pagal Edith Eger knygą temų – Holokaustas. Kokia dramaturgo atsakomybė inscenizuojant tokius kūrinius?

Būti etiškam ir jautriam. Tai labai stiprus kūrinys, Edith Eger istorija – neeilinė, sukrečianti, skausminga, bet kartu skleidžianti šviesą, tikėjimą, įkvėpimą. Tuo metu, kai ėmėme kalbėti apie kūrinį, prasidėjo karas Ukrainoje, viskas pasidarė tikra, arti ir dar jautriau. Visus sumanymus su kūrybine komanda bandėme scenoje, tikrinome, kaip skamba, ar teisingai perteikiame emociją, ar tai veikia mus, kaip reaguoja į repeticijas atėję žiūrovai. Tai buvo ilgos valandos darbo, užsidarius teatre nuo tamsos iki tamsos, bet buvo labai svarbu rasti kalbėjimą ir sprendimus, labiausiai perteikiančius pagrindines knygos idėjas ir autorės istoriją.

Spektaklyje „NO FAKE*“ su kūrybine komanda tyrinėjote informacijos ir dezinformacijos temą, į tai interaktyviai įtraukdami ir žiūrovą. Kaip gimė šio spektaklio idėja?

Spektaklio-žaidimo idėja ir principas – jame naudojami mobilieji telefonai, į kuriuos dalyviai gauna didžiąją dalį informacijos, – yra režisieriaus Tado Montrimo. Ieškojome būdų, kaip šiuos komponentus sujungti ir perteikti žiūrovams, kaip sudaryti sąlygas jiems įsitraukti į bendrą vyksmą, taip pat kaip mums papasakoti istoriją. Kilo mintis kurti pasaulį, kuriame žmonės būtų ne tik žiūrovai, bet ir veikėjai. Mes turbūt ilgimės pabėgimo kambario, to Hario Poterio kambariuko po laiptais, sapno, paslapties, fantazijos, galimybės truputį pabūti kažkuo kitu, kažkaip kitaip. „Pamatysi, žaidimai yra mūsų ateitis, „Matrica“ išsipildys, nes gyvenimas yra nuobodus“, – sakė man režisierius, kai ruošėmės „NO FAKE*“ rodyti Lukiškių kalėjime, ir aš tikiu jo tikėjimu.

Remdamiesi socialinių tinklų ir medijų modeliais sukūrėme pasaulį, kuriame žiūrovai, gaudami labai ribotą, fragmentuotą informacijos kiekį, narplioja istoriją. Visa informacija, kurią gauna dalyviai, yra individuali, niekas negali patikrinti, ką gauna kiti. Kiekvieną kartą tai bus visiškai kitoks spektaklis ir kaskart žiūrovai susikurs visiškai kitokią istoriją iš savo personažo perspektyvos, nes skirtingi tos pačios istorijos fragmentai, kuriuos gauna žiūrovai-veikėjai, jų interpretavimas ir tušti tarpai sukuria neįtikėtinai daug jungčių ir kūrybos galimybių. Įtakos turi viskas – tarkim, paties dalyvio ir jo kolegų įsitraukimas į žaidimą, gautos informacijos įsidėmėjimas. Praleidus vieną esminį sakinį gali susikurti visiškai kitokia istorijos versija.

Kai rodėme spektaklį festivalyje „TheATRIUM“, vietoj pusantros valandos jis truko ilgiau nei dvi, ir jau turėjome stabdyti, nes žiūrovai itin įsitraukė. Spektaklyje yra vieta, kai kiekvienas gali pasisakyti ir pristatyti savo versiją. Įdomiausia, kad žmonės teigė ir ginčijosi, kovojo už savo tiesą, nors tai buvo visiškai klaidingai jų susikurta informacija. Labai įdomu tai stebėti – ir smagu, ir liūdna, bet kai dalyviai turi balsuoti tam tikrais klausimais, beveik visada žinau, kaip balsuos dauguma, nes informacija sudėta taip, kaip reikia mums, žaidimo kūrėjams. Tai sunku pastebėti, paslaptys slypi mažose detalėse ir nekaltuose akcentuose. Tai tik žaidimas, simuliuota erdvė, nedaranti žalos, tačiau lygiai taip pat kažkas dėlioja akcentus medijose, kažkas žino, kokią informaciją pateikti, kad žmonių srautas nutekėtų tam tikra kryptimi. Ir tai jau gali būti nebe maži žaidimai. Nekalbu apie sąmokslo teorijas ar kitas sensacijas. Melą sukurti lengva. Žaidimo pabaigoje sakome: jūs išeisite į gatves ir pamatysite įvairias situacijas automobilių aikštelėse, autobusuose, parduotuvėse, išgirsite daug istorijų, sakinių, informacijos. Spektaklis baigsis, o žaidimas tęsis. Kiekvienam siunčiama informacija yra individuali, dalinkitės ja protingai. Šiuo simuliuotu pasauliu norime kalbėti apie tai, kaip svarbu, kad stengtumės valdyti informaciją, kurią gauname. Melagysčių nepanaikinsime, bet jos gali sustoti ties mumis. Galime stengtis patys nemaitinti melo, tikrindami faktus, ieškodami kuo daugiau informacijos neužpildytoms grandims tarp jos segmentų. Po šio spektaklio-žaidimo labai daug kalbamės su dalyviais, dažnai tai trunka ilgiau nei pats spektaklis, ir tai nuostabu.

Kokios dabar vyrauja Lietuvos dramaturgijos tendencijos?

Manau, viena ryškiausių tendencijų – jau nebematome dramaturgo tik kaip pjesės autoriaus. Jau nieko nebestebina, kad kūrėjai susiburia konkrečiam spektakliui ir būtent jam kuria konkrečią dramaturgiją. Nuo spektaklio idėjos priklauso, ar dramaturgas bus teksto autorius, ar adaptuos literatūrinį kūrinį, ar komponuos įvairius tekstus, ar tekstu padės realizuoti režisieriaus idėją, ar scenai paruoš kolektyvinės kūrybos tekstus. Matau tam tikrus formos pokyčius ir paieškas, užgimusias dar postdraminio teatro aušroje, – laužomas naratyvas, kai kur tekstas keliamas į antrą planą. Formos pokyčius lemia ir susitikimas su kitais menais (ypač kinu), į sceną atėjo šnekamoji kalba, plečiasi temų ribos – daugiau šiuolaikybės, kartos ženklų ir refleksijų, dažnai scenoje pasirenkama dalytis asmeninėmis patirtimis ir išgyvenimais. Tai neišvengiamos ir reikalingos formų paieškos, ilgainiui matome, kas veikia ir kas atlaikys laiko išbandymus, o kas ne. Gelmėje vis tiek visi kalba apie meilę, gyvenimą ir mirtį. 

Ką jums reiškia teatras? 

Teatras man visų pirma yra apie žmones ir ryšį. Tas jausmas, kurį pajutau per pirmą mūsų su teatru susitikimą, niekur nedingo, kaip ir noras tuo jausmu dalintis. Nesvarbu, ar tai spektaklis, kurį kūriau, ar kolegų, ar visai nepažįstamų kūrėjų darbas, noriu, kad gerus spektaklius pamatytų kuo daugiau žmonių ir kad tai sukeltų impulsą dar ilgas valandas vaikščioti apmąstant tai, kas vyko scenoje. Net jeigu ir per šlapią sniegą.

Dėkoju už pokalbį.