Kreipti žvilgsnį į vertingus dalykus

Režisierė Kotryna Siaurusaitytė sukūrė spektaklius „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Apsiaustas“ (JMDT, 2021), „Mažasis princas“ (JMDT, 2019), „Pašnekesiai mėnesėtą naktį“ (JMDT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2019). Taip pat buvo režisierių asistentė statant spektaklius „Irano konferencija“ (rež. Aleksandras Špilevojus, JMDT, 2020), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (2023) ir kt.

Keletą metų dirbote ir kūrėte Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Kaip šis teatras leido atsiskleisti jūsų kūrybai? Kokią šio laikotarpio įtaką jaučiate sugrįžusi į Vilnių?

Laikas, praleistas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, buvo labai vertingas. Atvykau iškart po studijų, tad man, besiformuojančiam žmogui, buvo naudinga atsidurti vietoje, kurioje nemažai žmonių mane palaikė ir manimi tikėjo. Panevėžys – miestas, kuriame mažiau šurmulio ir gali girdėti savo mintis. Leisdavausi į ilgus vienišus pasivaikščiojimus po parkus, važinėdavau dviračiu po miškus, taip mokiausi sutelkti dėmesį ir pastebėti dabarties akimirkas. Teatre sutikau nuostabių žmonių, su kai kuriais graži draugystė tęsiasi iki šiol. O gyvenimas Vilniuje – dūzgesys ir daug jame susipynusių istorijų – taip pat turi savo žavesio. Net ir tame dūzgesyje žvilgsnį kreipiu į dalykus, kurie man vertingi. Tarkim, ruduo Vilniuje visad būna kažkoks slėpiningas. Prieš leidžiantis saulei būna pati gražiausia akimirka, kai senamiesčio stogai nusidažo sodria aukso spalva, tarsi panaikinančia visos jau praėjusios dienos nerimą.

Kiek jūsų kūrybiniams pasirinkimams ir temų analizei įtakos daro miestas ir aplinka, kurioje dirbate? Ar tai yra jūsų stebėjimo objektas?

Atrodo, kad galėčiau išgyventi ir gerai jaustis tiek nedideliame, tiek milžiniškame mieste. Kad ir kur būčiau, visur galiu atrasti mane dominančių dalykų. Žmonės, pokalbiai, kinas, muzika, dailė, o kartais ir vienatvė... Dėmesingumas ir atvirumas aplinkai, mane supantiems žmonėms – didžiausias įkvėpimas, kuris paskui viena ar kita forma atsiranda kūrybiniuose darbuose.

Spektakliuose pasitelkiate žinomų autorių kūrinius. Kuo jus intriguoja darbas su gerai žinomais tekstais?

Čia jokios intrigos... Tiesiog yra tokios turtingos medžiagos, kupinos neišsemiamų temų, galingų idėjų ir minčių, įdomių ir visaverčių personažų. Dažnai po spektaklio, pastatyto pagal tokią literatūrą, kyla minčių: „O buvo galima dar tokią sceną padaryti, dar tą panaudoti...“ ir t.t. Tam tikri tekstai juk ne veltui yra žinomi, vadinasi, aprašyti reiškiniai ir užkoduoti simboliai kažkuria prasme yra artimi ir sukelia asociacijų tiek praeities, tiek šiuolaikiniam žmogui. Visada kyla abejonių, nežinai, ar suvaldysi medžiagą, ar pavyks, bet jau geriau nerti stačia galva ir rizikuoti su gera literatūra.

Nikolajaus Gogolio, Antoine’o de Saint‑Exupéry kūriniuose ryškus autoriaus balsas. Ar kurdama esate linkusi vadovautis autoriumi, ar daugiau dėmesio skiriate savo savito balso apibrėžimui ir interpretacijai?

Prieš pradėdama repetuoti nemažai kartų perskaitau ir vis iš naujo perverčiu knygą, pasidomiu autoriaus ir kūrinio kontekstu. Tiek „Apsiauste“, tiek Mažajame prince“ vienas iš veikėjų – Autorius. Man įdomi ta sąlyga, kad Autorius tarsi gyvena savo kūrinyje, čia pat vietoje kuria ir griauna. Autoriaus balsas neišvengiamas, į literatūrą žvelgiu pagarbiai, tačiau jai nesilankstau, juk teatras – visai kita meno rūšis, tad leidžiu sau kūrinį interpretuoti savaip, kurti ir pagal savo matymą bei įsivaizdavimą dėlioti sceninį veiksmą ir tekstą – per vaizdinius paversti jį konkretybe.

Esate sukūrusi ir spektaklių vaikams. Kuo jums patrauklus vaikų teatras? Ar tai eksperimentų sritis, o gal erdvė jaunajai publikai tirti?

Nuo pat mažens mane žavėjo paslaptis. Vaikystėje pati mačiau daug gražių spektaklių vaikams, prisimenu, kai salėje užgesdavo šviesos, nuo uždangos prasiskleidimo tvyrodavo kažkoks paslapties pojūtis, veikdavo kažin kokios nuojautos, fantazijos, kurių iki šiol negaliu įvardyti. Tai užburia ir skatina kelti klausimus apie dalykus, kurių galbūt niekuomet taip ir nesužinosiu, bet pabandyti verta.

Kuriu vaikams, nes matau prasmę ir tikiu, kad jei vaikystėje žmogus buvo bent viename įsimintiname spektaklyje, yra kur kas daugiau šansų teatre sulaukti išmintingo, smalsaus ir klausimus keliančio suaugusio žiūrovo.

Kaip kinta darbas su pasirinkta literatūra kuriant spektaklį vaikams? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Vaikai nemeluoja, tad dėl kai kurių sprendimų (ypač vizualinių) tenka gerokai labiau pasukti galvą nei spektakliuose, skirtuose vyresniems. Pavyzdžiui, suaugusiajam gali būti neįdomu, tačiau jis būna išmokęs tokių dalykų kaip „mandagumas“, „pagarba“, „etiketas“, tad per spektaklį tikriausiai to neparodys ir, sukandęs dantis, šiaip ne taip išsėdės iki pabaigos. Su vaikais būna kiek kitaip – jeigu neišlaiko dėmesio, jie greičiausiai labai atvirai ir nesivaržydami nuobodžiaus, garsiai kalbės, dūsaus. Tad vaikiškuose spektakliuose pati vertingiausia akimirka, kai pilna salė vaikų kai kuriais spektaklio momentais vienu metu nuščiūva, net ir tie, kurie įprastai nenusėdi vienoje vietoje. Tai brangu. Mano supratimu, stipriausia spektaklio vaikams ašis – vizualumas ir personažų ryškumas.

Jūs ne tik režisuojate, bet ir asistuojate kitiems teatro menininkams. Kaip ši veikla plečia jūsų pačios kūrybos perspektyvas?

Asistentai teatre dažniausiai būna aktyvūs stebėtojai, todėl tai praplečia mano, kaip režisierės, matymą. Stebiu, kaip pamažu tarsi iš pabirusių šukių susideda visas vaizdas-spektaklis, kaip vis kitas režisierius veda repeticijas, kaip dirba skirtingi aktoriai, kokie metodai kada ir kaip suveikia, o kada ne, koks ryšys užsimezga tarp kūrybinės komandos. Tai labai įdomus ir dinamiškas procesas. Dėmesingumas per repeticijas būna geras trenažas smegenims – visada svarstau, kaip daryčiau tą ar aną sceną, jeigu mano balsas būtų lemiamas. Tad neretai po spektaklių, prie kurių dirbu režisierių asistente, galvoje arba užrašuose turiu antrą, pačios susikurtą, fikcinį spektaklį.

Kokie kūrybiniai procesai jūsų laukia?

Pjesės skaitymo režisavimas šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, vyksiančiame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vėliau pastatymas Vilniaus senajame teatre pagal prancūzų dramaturgo Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Taip pat turiu jau užrašytų, dar neįgyvendintų idėjų, kai kurios jų peržengia ir teatro ribas. Bet geriau jau pirma padarysiu, o tuomet ir pasidalinsiu mintimis.

Dėkoju už pokalbį.