Klasikinis Čechovas. Šiuolaikinis Čechovas. Mūsų Čechovas

Jau penkerius metus į Lenkijos Arnoldo Szyfmano vardo teatre Varšuvoje (Teatr Polski im. Arnolda Szyfmana w Warszawie) vaidinamą spektaklį „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę susirenka pilna salė žiūrovų. Mano pagrindinis tikslas buvo pamatyti, kaip į Čechovo herojus įsikūnija tokios megažvaigždės kaip aktoriai Karolina Gruszka (Jelena Andrejevna), Maciejus Stuhras (Astrovas) ir, žinoma, didysis Andrzejus Sewerynas (Serebriakovas). Beje, nuo 2011 m. legendinis aktorius yra ir šio teatro vadovas.

Nuostabioje kelionėje į Varšuvą gavau daug daugiau – akistatą su aštriu, nuo per šimtmetį susikaupusių interpretavimo „tradicijų“ atšveistu, pilną krūtinę oro įkvėpusiu Čechovu. Savo amato meistras, dramaturgijos virtuozas, sukūręs puikią, ironišką tragikomediją, režisieriaus Iwano Wyrypajewo spektaklyje atgyja visa neišsemiama energija ir dvasine jėga.

Milžiniškų spygliuočių tankmė, rėminanti medinę sodybą, didžiulė atvira terasa, keli masyvūs antikvariniai baldai ir devyni personažai, judantys savo kasdienėmis trajektorijomis. Jie dėvi kostiumus, kurie nerėžtų akies šiuolaikinėje elegantiškoje Varšuvos minioje, bet kartu nenumaldomai įkvėptus 1897 m. mados žurnalų. Lakoniška dailininkės Annos Met ranka viršutiniame šio vizualinį orgazmą išprovokuojančio scenovaizdžio kampe paliko kaboti fluorescencinį užrašą: „Czechow Wujaszek Wania“ (Čechovas Dėdė Vania).

Režisierius Wyrypajewas griežta šios teatrinės visatos kūrėjo valia dviejų valandų sceninį spektaklio veiksmą senovinės uždangos nusileidimu suskaido į keturias dalis, prieš kiekvienos pradžią primindamas, kad matysime keturių veiksmų scenas iš kaimo gyvenimo. Šiuo meniniu sprendimu režisierius sugriauna spektaklio vientisumą ir suteikia žiūrovams prabangą tapti emociškai laisviems nuo to, kas vyksta scenoje, bei laisviems rinktis sau priimtiną šio kūrinio traktuotę, taip tarsi sukuriant kelis šimtus spektaklio variantų, paraleliai vykstančių kiekvieno žiūrovo vaizduotėje. Manasis variantas susikoncentravo į prarasto Sonios kaspino likimą.

Gali būti, jog tokią stiprią atgijusio, vienam sceniniam mirksniui prikelto Čechovo iliuziją sustiprina žinojimas, kad klasiką imasi interpretuoti režisierius dramaturgas, kiekvienu savo pastatymu teigiantis sceninę teksto viršenybę. Iš esmės Wyrypajewo „Dėdė Vania“ yra ne apie „kaimo gyvenimą“, o apie Čechovo tekstą. Todėl prieš mūsų akis vyksta ne gyvenimas, o būtent pjesės veiksmas. Todėl režisierius vėl panaudoja jau savo firminiu vadinamą sprendimą – leidžia aktoriams sakyti tekstą, išlaikant psichologinę distanciją. Toks triukas leidžia aktorei Gruszkai pabrėžti perdėtą savo herojės teatrališkumą ir atskleidžia jos rodomų jausmų dirbtinumą, falšą. O Stuhrui, vaidinančiam Astrovą, – visa jėga ištransliuoti ribinį savo personažo tikėjimą kova už ekologiją, miškų išsaugojimą. Šis susikoncentravimas į aktyvizmą herojui tarsi padeda susitaikyti su būtinybe vilkti pasibjaurėtiną kasdienio gyvenimo naštą, o aktorius netiesiogiai išreiškia savo tikrą aktyvaus kovotojo už ekologiją poziciją. Šiame čechoviškų santykių trikampyje stulbinantis Seweryno Serebriakovas – išties senas, be galo save mylintis ir visiškai nuoširdžiai išsakantis gebėjimą galvoti tik apie save, egoizmo viršukalne atsiskleidžiantis scenoje, kai siūlo tiesiog parduoti dvarą saviems poreikiams tenkinti.

Dėdę Vanią spektaklyje vaidina aktorius Dariuszas Chojnackis. Netikėtai energingas, netramdantis savo personažo stichiškumo aktorius pristato jį išgyvenantį beveik ribinę emocinę būseną prieš fizinį smūgį, infarktą. Jo Dėdė Vania garsus, nelieka beveik įprastinės šiuolaikiniame teatre tapusios geibaus nevykėlio traktuotės. Šis energijos fontanas neišsenka iki finalo, paskutinėje scenoje Voinickiui su Sonia kalbant apie svajonę pagaliau pailsėti, jis transformuojamas į gryną, tikėjimo, beveik religinės ekstazės nušviestą viltį. Tikrasis dvasingumas Wyrypajewo spektaklyje lieka pagrindinio personažo – Dėdės Vanios – prioritetiniu keliu.

Spektaklio pabaiga, griausmingos ovacijos, ant kojų pašokę žiūrovai parteryje, ložėse ir ką tik Čechovo „Dėdę Vanią“ suvaidinusių aktorių grupės nusilenkimas, visiems kartu išskleidžiant Ukrainos vėliavą. Tyliai, be lozungų, be patoso ir įgarsintų atsišaukimų – iš širdies į širdį. Įspūdingo solidumo ir turiningumo spektaklio programėlėje išvardinti visi penki šio nuo 1913 m. gyvuojančio Lenkų teatro repertuare pristatyti Čechovo kūriniai. Favoritai – „Dėdė Vania“ ir „Vyšnių sodas“. Abu spektakliai ir šiuo metu rodomi žiūrovams, nebijant ir nevengiant jokių nepatogių klausimų ir pačių paradoksaliausių atsakymų. Vieną iš tokių padėjo suformuluoti mano matyto spektaklio programėlė – galbūt kiekviena epocha turi savo literatūrinius herojus?