Aktorystė nėra menas dėl meno

Aktorė Severina Špakovska sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Adomas 2.0“ (rež. Žilvinas Beniušis, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, 2022), „Niggaz“ (rež. Agnius Jankevičius, Kauno miesto kamerinis teatras, 2019), „Signalai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018), „Pandemija“ (rež. Jankevičius, „Bad Rabbits“, 2018), „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Neišmoktos pamokos“ (rež. Aleksandras Špilevojus, „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė ’16“. 2016) ir kt.

Kuo jūsų, kaip aktorės, veikloje svarbi karaimų kultūra? Kiek tai išplečia scenos meno suvokimą? Gal padeda kitaip priartėti prie temų?

Kultūrinė tapatybė daro įtaką, kokiems vaidmenims esu pasirenkama. Nors man asmeniškai tai, kas parašyta mano dokumentų tautybės grafoje, ir darbas bei kūryba yra atskiri dalykai. Specialiai šių dviejų aspektų nesieju ir vis dėlto esu karaimų tautybės, turiu tam tikrą genofondą, išvaizdą, bruožus – tai nulėmė keletą vaidmenų kine. Dėl to galiu atlikti daugiau užsieniečių, žydų kilmės, imigrantų vaidmenų. O teatre dėl savo bruožų esu įkūnijusi daug charakterinių veikėjų, bet nesu kūrusi klasikinės lietuvaitės ar Džuljetos.

Kūryboje sąlyginai jaučiu rytietiško braižo įtaką. Kartais stipriau traukia prie šios kultūros, jos raštų, taip pat anksčiau žavėjo Balkanų stiliaus muzika. Vis dėlto negaliu teigti, kad tai tiesiogiai susiję su vaidyba, gal labiau bendrai su charakteriu.

Ar esate mąsčiusi pristatyti karaimų kultūrą, apie ją pasakoti teatro scenoje ir taip skatinti jos išsaugojimą? Galbūt jau esate tai dariusi?

Šiek tiek anksčiau norėjau kurti šia tema. Turėjau monospektaklio idėją. Jis buvo pradėtas plėtoti su režisieriumi, bet dėl įvairių išorinių trukdžių neišsiplėtojo. Kūrinio dalys išsipildė kitaip. Buvau pradėjusi kurti dokumentinį filmą apie karaimus, parašiau scenarijų, tačiau vienu metu pajutau, kad nejaučiu didelio poreikio to tęsti, todėl šis projektas taip pat nugulė į stalčių. Galbūt tai įvyko ir dėl to, kad pernai buvo pristatyta nuostabi ansamblio „Lietuva“ ir Lino Rimšos muzikinė drama „Sakmė apie dovanotą širdį“ (rež. Dalius Abaris). Ji pasakoja apie karaimų ir lietuvių santykį, apie karaimų atvykimą į Lietuvą. Projekto pradžioje prisidėjau prie idėjos plėtojimo, o vėliau buvau pakviesta prisijungti kaip atlikėja – pasirodymo pabaigoje atlieku lopšinę karaimų kalba. Šis darbas išpildė norą, kad profesionalioje Lietuvos scenoje būtų kūrinys, skirtas karaimų kultūrai.

Kiek įtakos kilmė daro jūsų, kaip aktorės, kūrybinei raidai? Ar dėl to kildavo sunkumų, o gal, priešingai, buvo naudinga?

Atsimenu, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje supratau, kad mano šeimoje egzistuoja stipri ir nekvestionuotina vertybių bazė, kuri nėra visiems priimtina ar suprantama. Tai iškilo per pjesių ir istorijų analizę. Taip išsiplėtė bendras pasaulio vaizdinys, suvokiant, kad stiprūs vertybiniai pamatai nėra visuotinė duotybė. Tai – atėję iš karaimų kultūros, pavyzdžiui, šeimos tradicija, pagarba vienas kitam, lojalumas. Ne veltui Lietuvoje karaimai nuo senovės buvo vertinami dėl ištikimybės šalies valdovams, kas daugeliui persidavė ir asmeninių bei darbinių santykių kontekste.

Turite „Raudonų nosių“ veiklos patirties. Kodėl nusprendėte prisidėti prie šios organizacijos?

Visų pirma jaučiau, kad aktorystė nevisiškai išpildo mano norą padėti kitiems iš socialinės perspektyvos. Norėjau prisidėti prie veiklos, kuri didina žmonių gerovę. Be to, prieš pusantrų metų, iki prisijungdama prie „Raudonų nosių“ organizacijos, neplanuotai apsilankiau klounados kūrybinėse dirbtuvėse, kurias vedė dėstytojas iš Italijos. Tuo metu dar nieko nežinojau apie šį žanrą, iki galo nesupratau, kaip tai veikia, tačiau ta pirma trumpa pažintis leido suvokti, kad klounados žanras gali praturtinti bet kokio pobūdžio vaidybą ir meną, taip pat ir skirtingas gyvenimo sritis. Po šių dirbtuvių svarsčiau daugiau mokytis klounados, bet vis nerasdavau laiko, kol sužinojau apie „Raudonių nosių“ vykdomą atranką. Kadangi apie organizaciją buvau girdėjusi iš kolegų ir draugų pasakojimų, nutariau būtinai dalyvauti, nors tuo metu gilinau aktorystės žinias Amerikoje ir reikėjo trumpinti kelionę, kad spėčiau į atranką. Kol buvau priimta dirbti „Raudonose nosyse“, teko pereiti keletą mokymosi ir mentorystės etapų. Šioje veikloje susiliejo tiek noras padėti žmonėms, tiek noras įvaldyti klounados žanrą, gebėti pritaikyti jį aktorystėje. Taip atsirado pusiausvyra.

Ar šiandien Ukrainoje vykstančios Rusijos invazijos kontekste „Raudonų nosių“ veikla kaip nors keičiasi, plečiasi?

Taip, karas padarė įtakos mūsų veiklai. Svarbu paminėti, kad iki tol dirbome su pabėgėliais jų centruose – Rukloje, Pabradėje, Vilniuje. Yra atskira „Raudonų nosių“ tarptautinė programa „Emergency Smile“: dalis komandos narių dirbo užsienyje (Graikijoje, Serbijoje, Ukrainoje), o dalis Lietuvoje. Todėl turėjome žinių, kaip dirbti šioje srityje. Prasidėjus karui jau žinojome, ką daryti, todėl dalis kolegų ėmė dirbti su pabėgėliais. Tokios patirties neturintys komandos nariai buvo greitai apmokyti, kaip veikti esant jautrioms, įtemptoms situacijoms. Plūstelėjus pirmai pabėgėlių bangai iš Ukrainos kelioms valandoms važiuodavome į registracijos centrus, leisdavome laiką su atvykusiais žmonėmis. Vėliau, kai pradėjo atvykti vaikai, ėmėme lankytis jų apgyvendinimo centruose. Dirbome ne pagal klasikinius vizitų standartus, bet pagal vis besikeičiančios situacijos ir poreikio niuansus – vykdami padėti, kur labiausiai reikia. Tai truko pusę metų. Kas tik turėjo papildomo laiko, skirdavo jį Ukrainos situacijai.

Džiaugiuosi, kad „Raudonos nosys“ nėra tik gydytojai klounai, kad tai ir administracinė komanda, kuri reaguoja į kilusias problemas, derina susitikimus, tikrina poreikį, renka kontaktus. Ši komandos dalis mums suteikė galimybę dalyvauti įvairiuose procesuose, prie kurių prisidedame iki šiol. Nors pati šiuo metu esu pristabdžiusi veiklą „Raudonose nosyse“ dėl asmeninių priežasčių ir darbo krypties kaitos, kolegos sėkmingai tęsia darbą ir su pabėgėliais, ir su nuolatinėmis programomis vaikų ligoninėse, senjorų namuose bei specialiųjų poreikių įstaigose.

Ar aktorystė jums yra ne tik meninis, bet ir socialinis aktas? Ar šios dvi sritys susijungia jums veikiant teatre ir už jo ribų?

Aktorystė man niekada nebuvo menas dėl meno. Visada norėjau, kad kūrinys, prie kurio prisidedu, turėtų papildomą vertę: tai gali būti žinutė, patirtis, temos, per kurias žiūrovas turi galimybę kelti sau rūpimus klausimus. Man visada patiko menas, kuriantis pridėtinę vertę, ar toks, kuris pasiūlo daug gero humoro, kai žmogus gali atsipalaiduoti ir pasijusti geriau, net jei tai juokas pro ašaras. Menas nebūtinai turi būti socialinis, bet jei jis turi šią potekstę ar paveikumą, tai labai vertinga.

Paminėjote, kad pradedate naujas veiklas. Ar jos susijusios su aktoryste ir menu?

Šiuo metu pradėjau gilintis į holistinę mediciną. Taip išpildau jau minėtą norą ne tik vaidinti, bet ir padėti kitiems. Į šią mediciną gilinuosi iš daugelio skirtingų perspektyvų – hipnozės, jogos, žiedų esencijos ir mineralų terapijos, giluminio cirkuliacinio kvėpavimo (rebefingo). Pastarąjį pusmetį skyriau mokslams ir žinių, patirties kaupimui. Noriu save nukreipti į tiesioginę pagalbą žmonėms, kad galėčiau būti dar naudingesnė visuomenei. Dėl to šiuo metu esu beveik sustabdžiusi aktorinę veiklą, nors dar vaidinu kelete spektaklių ir esu visiškai atvira pasiūlymams filmuotis, nes tai lengviau suderinti nei su darbu repertuariniame teatre. Į dalį spektaklių buvo įvesti dubliuojantys aktoriai. Taip kūriniai gali gyvuoti ir toliau džiuginti žmones, nors juose ir nevaidinu.

Kokia šiandien didžiausia jūsų, kaip aktorės, svajonė?

Aktorinių ambicijų stipriai sumažėjo, todėl nusprendžiau daryti pertrauką. Per aktorinio darbo laikotarpį jaučiausi daug patyrusi, įgyvendinusi norus. Aišku, jei gaučiau labai įdomų vaidmenį kine ar teatre, manau, priimčiau jį su džiaugsmu, nes kurti personažus, istorijas, džiuginti žiūrovus ar dovanoti prasmingą laiką man labai patinka. Negaliu teigti, kad nebekursiu teatre ir kine, tai vis dar mėgstu ir dėl aplinkos, kurioje galiu kurti, ir nuostabių kolegų. Šiuo metu jaučiu, kad iš profesijos tai tapo hobiu. Jei gaunu pasiūlymų, bandau juos derinti su kitomis veiklomis.

Dabar svajoju įsiprasminti bei įsigilinti į tiesioginę veiklą su žmonėmis ir tapti naujų sričių profesionale. Šiuo metu mano darbas apima žinias, kurias gavau iš teatro ir kitų patirčių. Pavyzdžiui, darbą su vaizduote, besiremiantį į iš Michailo Čechovo technikos kylančia psichodinamika, naudojančia daug minties ir kūno galios, pasitelkiu hipnoterapijoje. Niekas nedingsta, tik įgauna kitą formą. Todėl šiuo metu noriu kristalizuoti savo veiklas į tokį pavidalą, kuris būtų kuo naudingesnis kitiems.

Dėkoju už pokalbį.