Vienos akimirkos ir vieno gyvenimo nuotaika

Lietingą balandžio vakarą į Paryžiaus teatrą „Théâtre de la Ville“ sugrįžo amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono spektaklis „Marija pasakė tai, ką pasakė“ („Mary Said What She Said“, 2019), kuriame vienintelį vaidmenį atlieka prancūzų kino ir teatro legenda Isabelle Huppert. Tai dviejų teatro pasaulio žvaigždžių ir dviejų skirtingų estetikos metodų susitikimas, scenoje virtęs nepažabota kova vieno su kitu. Tiksliau, Huppert kova su savimi. Jos rezultatas ir džiuginantis, ir nuviliantis, pastūmėjantis vėl permąstyti giliai įsišaknijusį asmens kultą šiuolaikiniame Prancūzijos teatre.

Wilsono spektaklis pagavus teatrališkumu ir režisieriui būdinga šviesų estetika, primenančia amerikiečių vizualiųjų menų kūrėjo Jameso Turrellio darbus. Didelis baltas ekranas nusidažo skirtingais atspalviais, kuriuos padiktuoja Darrylo Pinckney’aus dramaturgija bei užburianti orkestrinė Ludovico Einaudi muzika, į kurią įsipina vaikų šūksniai bei paties Wilsono balsas. Likusią tuščią scenos erdvę užpildo madame Huppert būtis, kurpaitė bei taip ir nesudegintas, iš scenos grindyse įtaisytos dėžutės ištrauktas, baltas lapas. Viename epizode Škotijos karalienė Marija Stiuart įkalinama „už stiklo“: sėdėdama kėdėje rankose ji laiko spindintį lauro lapų skeptrą, apsupta dūmų kartais šūkteli, kol galiausiai pakyla ir išnyksta, aidint Wilsono ir vaiko pokalbio įrašui: „Aš esu čia. Manęs čia nėra.“

Dviejų paveikslų spektaklį norėjosi žiūrėti be teksto, stebėti tik vaizdinį, jį sugerti ir išsiurbti dramaturgiją iš mizanscenų kaitos. Deja... Deja, žvaigždė turi gyvuoti. Huppert paskęsta Wilsono estetikoje, nepaisant keleto epizodų, kuriuose jos balsas ir vaidyba išlaiko ryšį su scena. Svarbu paminėti, kad aktorė yra įkalinta Jacques’o Reynaud sukurtoje XVI a. menančioje tamsiai rudoje, blizgančioje suknioje, jos judesiai marionetiški, apriboti tiek kostiumo, tiek muzikos garsų. Vaizdinys dvejopas: nors režisierius siekia suvaldyti aktorę, įkalinti ją marionetiškame moters įvaizdyje, ji tam nepasiduoda, jos judesiai abejotini ir fragmentiški, nepaisant nuolatinių choreografinių pasikartojimų, inspiruotų tradicinių, anglosaksiškų šokių. Viena vertus, galima kalbėti apie menkstantį aktorės sceninį pajėgumą, prisiminus Tiago Rodrigueso „Vyšnių sodą“ ir Ivo van Hove „Stiklinį žvėryną“, kuriuose jos vaidyba taip pat nebuvo stebinanti, bei asmenybės kulto problemą. Kita vertus, akivaizdu, kad žiūrovai ateina tik dėl aktorės.

Vaidybos dirbtinumas atveria Marijos Stiuart tragediją, sudėtingą jos suvaldymo klausimą, nepasidavimą vyro valdžiai, kurioje ji tampa įrankiu moters, kaip nuodėmės pradžios, simboliui kurti. Per kūno laikysenos, judesių ir balso išraiškų kuriamą patosą gimsta „teatro, nebijančio būti teatru“ pojūtis. Stipri teatro būtis kunkuliuoja manieringoje aktorės vaidyboje ir visiškame natūralumo atsisakyme. Prieš spektaklį rodomas trumpas nebyliojo kino filmas nurodo Wilsono įkvėpimo šaltinį, apie kurį jis kalbėjo ir prisimindamas spektaklį „Marinos Abramović gyvenimas ir mirtis“ (2011), atkreipdamas dėmesį į nebyliojo kino aktorių vaidybą, jų mimikos galimybes, muzikalumą. Žinant, koks preciziškas yra Wilsonas, vis dėlto tenka sukritikuoti Huppert dėl judesių precizijos trūkumo ir atsitiktinio jų neatitikimo su muzika.

Pamačius, kad spektaklį Wilsonas kuria kartu su kompozitoriumi Ludovico Einaudi, nesunkiai galima buvo nuspėti įstabų šviesų ir muzikos paveikslą. Pulsuojanti apšvietimo kaita, lengvos pastelinės spalvos pynėsi su styginiais Einaudi orkestro instrumentais. Tai – turtingo minimalizmo triumfas, Wilsono teatrinės estetikos magnum opus, iš plaučių deguonį išsiurbiantis, apvalantis menas. Vienas tų retų kartų, kai šiandienos kontekste galima tarti: konceptualumas gali būti paveikus. Spektaklio muzika įtraukia į sapną, o šviesos pasiglemžia žiūrovo kūną, judėti į priekį nebūtina, atgal taip pat: Wilsono ir Einaudi kūrinys – tarsi ištęsta vienos akimirkos nuotaika, kuri nepabosta.

Darrylo Pinckney’aus dramaturgija pasiūlo aštuoniasdešimt dviejų paragrafų Marijos Stiuart, Škotijos karalienės, gyvenimo istoriją. Ją girdėdamas klausi savęs: kas svarbiau – žodis ar jo skambesys, ritmas? Pinckney’aus sakiniai primena natas, kuriose paskęsta žodžio prasmė, bet atsiranda erdvės grožiui. Vis dėlto teatrinė kalba laimi prieš žodį, o vizualus teatras prieš prancūziškąjį tekstinį patosą.

Spektaklis „Marija pasakė tai, ką pasakė“ – gyvo, nebijančio būti savimi teatro įrodymas, pasakojantis vienos moters gyvenimą ir atskleidžiantis suvaržytos moters kančią. Šį nebylų klyksmą patriarchato tyruose Paryžius nugirdo drėgną balandžio vakarą.