Užstrigę besisukančio pasaulio gyventojai

Režisieriui Aleksandrui Špilevojui stojus prie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vairo, jo repertuaras sparčiai modernėja – naujasis teatro meno vadovas bando atrasti šiuolaikinį, intelektualų repertuarą, atliepiantį ir pramoginius Panevėžio publikos lūkesčius. Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ komisija teatrą nominavo net penkiose kategorijose, iš kurių pelnyti du apdovanojimai: Mantvydas Leonas Pranulis apdovanotas už muzikinę kompoziciją spektakliui „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus), o teatro aktorių ansamblis – už spektaklį „Laukys“ (rež. Olga Lapina). Panevėžio teatro salė lūžta nuo vietinių teatro mėgėjų ir iš kitų miestų atvažiuojančių smalsuolių. Špilevojaus kuriamas naujas repertuaras neabejotinai traukia ir rafinuoto meno gerbėjo, ir teatre smagiai praleisti vakarą norinčio žiūrovo akį.

Balandžio 29, 30 d. Špilevojus pristatė dviejų veiksmų moralinę komediją „Jona“. Atsispyręs nuo biblinės banginio pilve tris dienas praleidusio pranašo Jonos istorijos, režisierius parašė komišką pjesę apie gyvenimo pelkėje įklimpusius, „užstrigusius“ žmones. Pjesė susideda iš penkių skirtingų, subtiliomis siužeto užuominomis persidengiančių scenų. Polifoninis pasakojimo būdas dažnas, tačiau retai pavyksta sukurti tokį dramaturgiškai rišlų ir vientisą pasakojimą kaip Špilevojaus „Jona“. Penkių ilgų dalių perskyros klausimą spektaklio scenografė Ugnė Tamuliūnaitė išsprendė didinga trijų atskirų kambarių (antrame veiksme dviejų), įrengtų ant lėtai judančio scenos rato, konstrukcija. Kai ateina laikas naujai scenai, senoji erdvė nusisuka. Į šį mechanizmą įtraukiami ir veikėjai. Jeigu vienoje scenoje aktorius išėjo pro duris į kitą kambarį, kitoje scenoje tas pats aktorius akimirkai įsibraus į jos erdvę. Kūrybinė komanda pateikia originalią tuo pačiu metu vykstančio veiksmo koncepciją.

Nors spektaklyje vaizduojamos situacijos tikroviškos, siurrealistinė šviesų dailė (Paulius Jakubėnas) ir mistika dvelkiančios scenografijos detalės kuria tikrovei priešingo mikrokosmo vaizdą. Kiekvienoje scenoje aktorių pabrėžiamą pilnatį įvaizdina sceną užliejančios tirštos žalios, violetinės ir mėlynos spalvų šviesos. Atrodo, tarsi už kambario, kuriame tuo metu veikiama, ribų atsiveria mistinė praraja, nesvarumo būseną papildo skirtingų laikotarpių daiktai: kryžiaus formos neoninė lempa Kunigų scenoje, iš 10-ojo dešimtmečio „ištrauktas“ televizorius ant morgo darbuotojo stalo.

Neatsitiktinai svarbiausių šalies teatro apdovanojimų komisija pastebėjo aktorių ansamblį. Ir šiame spektaklyje glaudus aktorių ryšis ir bendruomeniškumas juntamas ne vien tarp jaunųjų aktorių branduolio, bet ir tarp skirtingų kartų. Spektaklyje „Jona“ aktoriai kuria archetipinius personažus, tad partnerystė scenoje ypač svarbi. Kunigų (Dainius Jankauskas, Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas), Prostitutės (Giedrius Arlauskas, Kamilė Galkutė, Gintautas Žiogas) ir trijų jaunų Kalinių (Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis, Joris Zaliauskas) scenose aktorių vikrumas ir guvumas leido sukurti dinamišką ritmą, o dialogus pavertė įtraukiais ir greitais tarsi stalo teniso kamuoliukų mušinėjimas.

Kambaryje ėmus blykčioti šviesoms, aktoriai keletą kartų pakartoja dialogo ištrauką, kurdami užstrigusios plokštelės motyvą. Apšvietos epochos mąstytojas, prancūzų filosofas Julienas Offray de La Mettrie žmogų suvokė kaip mechaninę būtybę. Veikale „Žmogus-mašina“ La Mettrie apibendrina savo materialistiniu požiūriu grįstą pasaulėžiūrą teigdamas, kad kiekvienas žmogus yra mašina, valdoma instinktų ir asmeninių patirčių. Nors ši mintis gali nuskambėti distopiškai, filosofas iš dalies buvo teisus. Juk šiais laikais menininkams labiausiai nerimą kelia būtent dirbtinio intelekto pažanga. Spektaklio „Jona“ veikėjų „užstrigimo“ mechanizmas atrodo glaudžiai susijęs su La Mettrie filosofine mintimi, o dialogų pakartojimai nurodo atsidavimo aistroms ir pagundoms sukeltą personažų vertybinės sistemos nuosmukį.

Kiekvienoje spektaklio scenoje bent kartą paminima religija, užimanti svarbią vietą veikėjų dialoguose, tačiau perleidžiama per ironišką kūrybinės komandos žvilgsnį. Tarkim, kalėjimo scenoje musulmonas ir krikščionis vaizduojami kaip religijos suvaržyti, riboto mąstymo ir naivaus būdo jaunuoliai, vienintelis blaiviu protu pasižymintis personažas čia – ateistas. Teatro scenoje, po premjeros užėjus kalbai apie tikėjimą, butaforas atšauna, kad Dievo nėra: tereikia per televizorių pasižiūrėti „National Geographic“ – mokslininkai jau seniai tai paaiškinę. Kiekvieną sceną vainikuoja aktorių dainuojamas ketureilis „Dievas stato namus“. Trumpoje dainelėje teigiama, kad Dievas pasaulį kuria ne iš materijos, bet iš žmonių gerumo. Net nepavydėtinose gyvenimo situacijose atsidūrusiems ar bevaliams spektaklio veikėjams, pripažinus savo baimes ir atradus drąsos jas įveikti, dar yra vilties gyventi kitaip. Todėl šiam didaktiškam spektakliui norisi lengva ranka prisegti „moralinės komedijos“ požanrio etiketę.

Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ veiksmą iš šalies stebėjo ir reguliavo Juozas Miltinis, o komedijoje „Jona“ panašią funkciją atlieka nunešiotais drabužiais apsirengęs bevardis Klajūnas (Mindaugas Ancevičius), keliaujantis tarp scenų, kartu su žiūrovais jas stebintis, retkarčiais išeinantis į avansceną kažką tyliai sušnabždėti prie savęs laikomam pliušiniam triušiui ar papostringauti žiūrovams. Tik pagal sceninio veiksmo logiką jo nepastebi kiti personažai, o jis „nemato“ žiūrovų salės. Pabaigoje Klajūnas pabunda iš amžinojo miego ir pasirodo kitiems veikėjams. Šis prisikėlimo motyvas verčia manyti, kad benamis yra dieviškos kilmės. Vienišo, nesuprasto atstumtojo personažu Špilevojus personifikuoja religijos reikšmę šių dienų visuomenėje.