Spręsti iš asmens laikinumo perspektyvos

Aktorė Ieva Brikė sukūrė vaidmenis tokiuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina, 2022), „Kūnai“ (choreografai ir režisieriai Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano, 2022), „Aliaska“ (rež. Augustas Gornatkevičius, 2022), „Big Pharma“ (rež. Arturas Bumšteinas, 2021), „Apsiaustas“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė, 2021), „Tie metai“ (rež. Jonas Vaitkus, 2021), „Volponė“ (rež. Aidas Giniotis, 2021), „Irano konferencija“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2020) ir kt. Taip pat atlieka performansus, dalyvauja įvairiuose meno projektuose, tarp jų – komiksų opera „Alfa“ (rež. Dr. GoraParasit, „Operomanija“, 2018).

Nuo ko jums prasideda teatras ir kur jis susijungia su performansu? Ar šie menai jums yra gretimi?

Teatras man prasideda nuo valingo dvasinio judesio dialogo vardan. Tai procesas, kai yra keliami klausimai ir konkrečiu momentu ieškoma tiesos. Jame dalyvauja ir medžiaga, ir aktorius, ir stebėtojas. Tam tikra prasme, kaip aktorė, esu mediumas, paklūstantis pastatymo medžiagai ir žiūrovų kuriamam energijos laukui, bet galiu ir pati valingai veikti, galiu ir turiu būti vadeliotoja šioje kelionėje. 

Teatras, kuriame šiuo metu kuriu, pirmiausia veikia kolektyvinės kūrybos pagrindu. O performanso meno srityje kuriu viena – tai mano individualūs ieškojimai, kartais pavieniai bendradarbiavimo projektai. Paradoksalu, kad istoriškai performanso menas, pasiskolinęs scenos meno įrankius, įpūtė naujų vėjų į teatro sceną. Jo atsiradimas ir plėtojimasis padarė ir vis dar daro ženklią įtaką teatrinei tradicijai. Tokią tendenciją stebiu ir savo kūryboje. Performanso meno praktika man suteikė kitą žodyną kalbėti apie sceninį veiksmą, liudyti ir kurti jį, taip pat platesnį „teksto“ bei „medžiagos“ suvokimą.

Aktorystė teatre ir performanso menas man yra du skirtingi dalykai, nors panašūs tuo, kad abiem atvejais dalyvauja žiūrovas. Tiesa, žiūrovo galimybės pagal egzistuojančius kanonus skirtingos. Aktorystė iš dalies yra komandinio susiklausymo ir nemažai susitarimų reikalinga veikla. Teatre yra partitūra, kurią pasiruošiu ir kurios ieškau per repeticijas. Partitūrą dažnai sudaro nematomi dalykai, vidiniai judesiai. O performanso mene medžiaga daugiausia yra fizinė, apčiuopiama ir konkretesnė. Žinoma, ir performansą atliekant susikuria vidinis turinys, bet jis nėra komponuojamas ir dėliojamas per repeticijas.

Kokią įtaką šių dviejų menų sąsaja daro jūsų kūrybos kryptims ir analizuojamoms temoms?

Mano kūryba dažniausiai yra apie žmogų ir skirta žmogui, tai savotiška prigimties ir išmoktų dalykų laboratorija. Teatre neretai permąstau žmogų laike, skirtingomis istorinėmis situacijomis, taip pat žmogų, apibrėžtą socialinių konstrukcijų. Performanso menas asmeniškesnis, šiandieniškesnis. Jame klausiu savęs ir kitų apie žmogų šiandien. Performanso meno darbų temos išplaukia iš mano gyvenimiškų sukrėtimų, o teatre jos yra suteikiamos, paskiriamos režisieriaus ar atrandamos per bendrus ieškojimus. 

Kokia, jūsų nuomone, šiandienė performanso pozicija mene?

Juokinga. Aš nesikišu į tuos dalykus. Mane labiausiai domina praktika, ieškojimai, o menotyriniai ar teatrologiniai dalykai egzistuoja tarp kitko. Džiugu, kad vizualaus meno kontekste performanso menas iš lėto įgauna teisėtos kūrybos formos statusą. Kita vertus, liūdina teatrinių procesų analizės stoka. Toks jausmas, kad po kartą perskaitę „Performatyvumo estetiką“ visi sutiko su Erika Fischer-Lichte ir visiems viskas aišku. Menkai yra giluminės analizės apie tai, kaip performanso menas ir performatyvumo teorija bendrai keičia teatrinę tradiciją. Mano subjektyvia nuomone, tai turi labai glaudų ryšį su tuo, kad dabar performansu vadiname ir viską, ir nieką, – tokia absurdiška situacija dėl terminų.

Viename pokalbyje esate minėjusi, kad technologijos skurdina vaizduotę. Kiek šią problemą permąstote savo kūryboje?

Tikiu gyvu, momentiniu žinojimo sukūrimu ir informacijos generavimu per gyvus susitikimus. Būtent todėl renkuosi kurti gyvai, vadinamąjį gyvą meną. Nors, prisipažinsiu, yra keli videomenininkai, kurių darbai pateisina žanrą. Esu mačiusi Billo Viola darbų ir internete, ir gyvai – jie puikūs. Vis dėlto didžioji skaitmeninės produkcijos dalis liūdina savo paprastumu, aiškumu ir deklaratyvumu. Žmogui tarsi pasakoma, kaip vertinti, ką jausti, retai keliami ir analizuojami klausimai. Technologijos yra tokios greitos, kad nepaliekama erdvės suvokimui. Mane tai labai gąsdina. 

Juozo Miltinio dramos teatre neseniai įvyko spektaklio „Laukys“ premjera. Šiuo metu mirties tema kasdien mus lydi žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje. Ar šio spektaklio kūrybinis procesas leido į mirtį ir laidojimo ritualą pažvelgti kitaip, atrasti ką nors naujo?

Tai buvo labai įdomus ir vaisingas procesas. Naujai permąsčiau netektis savo gyvenime. Taip pat susitikau su mirtimi filosofine prasme. Kai nors truputį pradedi suvokti, kad mirsi, gyvenimas pasidaro kitoks. Daugelis dalykų neišvengiami, bet kai ką gali pakeisti. Be to, yra ir tokių veiksmų, kurie turės atoveiksmį po tavo mirties, kaip ir tokių, kurie bus visai nereikšmingi. Man įdomu taip galvoti apie gyvenimą, daryti sprendimus ir pasirinkimus per asmens laikinumo perspektyvą.

Mirties mūsų kasdienybėje labai nedaug. Daugiau yra jos baimės nei jos pačios – ko nepažįsti, to ir bijai. Nepaisant to, kad dabar vyksta karas ir nuolatos skelbiama statistika apie žuvusiuosius, tai nepriartina mūsų prie pačios mirties kaip temos, kaip klausimo ir kaip galutinio kiekvieno žmogaus gyvenimo taško. Mirtis ištinka žmogų asmeniškai.

Mano subjektyvia nuomone, spektaklis „Laukys“ – savotiška mirties oazė. Tai erdvėlaikis, kuriame gali legaliai būti mirtingas, gedėti, atsisveikinti, paleisti ir susitaikyti su tuo, kad mirtis (kaip ir gimimas) yra neišvengiama gyvenimo ciklo dalis. Iš asmeninės patirties žinau, kaip nelengva išgyventi artimojo mirtį kasdienybės ritme. Mes neturime laiko gedėti ir skirti pakankamai dėmesio gedintiems, kartais neturime laiko ir išlydėti bei palaidoti žmones. Bet daugiau nepostringausiu: atvažiuokite į Panevėžį ir pamatysite – tai puikus spektaklis.

Kaip pastarųjų įvykių kontekste kito jūsų požiūris į mirtį bei jos suvokimas?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, atrodė, kad reikia nuspręsti – o kas, jeigu... Po ilgų svarstymų asmeninius pasirinkimus padariau. Tai tiek. Dideli dalykai negali ir nebus sukuriami per vieno žmogaus gyvenimą. Idėjos ir procesai peržengia kartų ribas ir plėtojasi šimtmečiais. Yra tam tikros idėjos, dėl kurių mano tėtis pasisakė ganėtinai aiškiai ir tai įrodė savo veiksmais. Jis tikėjo Lietuvos valstybe ir valstybingumo idėja. Toks yra ir mano kelias.

Keista, bet kare mirtis nėra pats baisiausias dalykas. Daug siaubingesni man atrodo karo nusikaltimai, kurie suluošina žmogų psichologiškai ir morališkai jį palaužia. Baimė, neapykanta, skausmas, neteisybės ir keršto jausmai, su kuriais paliekami milijonai žmonių... Visa tai yra tikroji žmogiškoji tragedija – prarastas tikėjimas žmogiškumu.

Dėkoju už pokalbį.