Šiuolaikinis cirkas užkutens širdį ar protą?

Pagaliau tradiciniai klounados požymiai – paradoksas, nonsensas, šmaikštumas, komiškumas – tapo visaverčiais ir net būtinais meninio, kūrybinio mąstymo bruožais. Tokia mintis šmėkštelėjo apžvelgiant rugsėjo 6–11 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ programą. Trys belgų, vienas švedų ir vienas lietuvių pasirodymas – tai mano asmeninis festivalio peržiūrų rezultatas. Ir visam likusiam gyvenimui įstrigęs faktas: rugsėjo 8 d., tuo metu, kai mirė Karalienė, man pasisekė – žiūrėjau labai kokybiška, preciziška žongliravimo technika išsiskiriantį, techniškai nepriekaištingą ir neįkyriai juokingą muzikinį žmonių ir robotų šiuolaikinio cirko spektaklį „Man Strikes Back“.

Šių metų festivalio tema – ryšiai, o jų atsiskleidimo ir interpretavimo formos gana ribotos. Belgų duetui „Post Uit Hessdalen“ pagrindine ryšio priemone tampa muzika, jos valinga ritmika. Muzikantas Frederikas Meulyzeris per pasirodymą atskleidė ritmo gyvybingumą, jo būgnų trelės kūrė jungtis su Stijnu Gruppingu, turinčiu žongliruoti guminiais kamuoliukais, preciziškai paklūstant ritmo diktatui bei dėmesio objektams, nuo kurių atsimušę kamuoliukai turi išsaugoti savo tikslią trajektoriją.

Vos tik muzikantas su žonglieriumi sukuria tobulą materijos paklusimo žmogaus valiai ir meistrystei iliuziją, įvyksta maištas – plokštumos, į kurias buvo atmušinėjami kamuoliukai, ima gyventi savarankišką sceninį gyvenimą savo pačių susikurtu ritmu. Taip nuoširdžiai, pašėlusiai ir godžiai besikvatojančių jaunųjų spektaklio žiūrovų nebuvau girdėjusi gal jau porą metų. Efektas, kai mechaninėmis priemonėmis valdomi cirkininkų kubai pradeda judėti „savarankiškomis“ trajektorijomis, – labai taiklus ir paveikus, sukeliantis džiaugsmingą nuostabą. Vėliau efektas tampa aiškus, perregimas, bet toks tas didysis cirko paradoksas – mums norisi džiaugtis, stebėtis ir su šypsena leistis apgaunamiems, nes kiekvienu puikių atlikėjų pasirodymu visų pirma siekiama užmegzti emocinį ryšį su kiekvienu žiūrovu, o tai juk ir yra viena vertingiausių patirčių šiuolaikiniuose scenos menuose.

Aš pati labiausiai įsitraukiau į Švedijos cirko artisčių pasirodymą „Breast in Peace“. Vertinga patirtis buvo ir po spektaklio skirtas laikas patyrinėti socialinėms ir meninėms „Mighty Performing Arts Collective“ veikloms bei pozicijai. Paviršutiniškai vertinant, festivalyje pristatytas grynasis keturių menininkių išpažįstamas feminizmas: stebime visiškai laisvai savo kūno raišką traktuojančias kūrėjas, nevaržomas jokių socialinių tabu, priešingai – visus juos iki vieno mūsų akivaizdoje paviešinančias ir kvestionuojančias. Moters krūtys turi būti jos intymi, saikingai erotiška paslaptis? Krūtinė skirta intymiam seksualiniam pasitenkinimui? Maitinti vaiką krūtimi viešai nepriimtina? Krūtys yra sakralus, moteriškumo esmę apibrėžiantis simbolis? Tai šekit spektaklio pradžią, kuri verčia suglumti, nes į padanges pasiunčiamas įžūlus moteriškų liemenėlių pulkelis, iš pirmo žvilgsnio primenantis tėvynę rudenį paliekančių paukščių pulką. Geriau įsižiūrėjus tampa aišku, kad keturios aktorės lazdelėmis valdomus objektus sumeistravo iš savo intymių drabužėlių, nes, o siaube, plikos moterų nugaros išduoda, kad vaidinama bus pasitelkus visą apnuogintos viršutinės kūno dalies maksimalią raišką.

„Breast in Peace“ leido pasimėgauti drąsiu grotesku, ypač ryškiai atsiskleidžiančiu moteriškos klounados raiškos priemonėmis. Nevaržoma fantazija, absurdas, bjaurumas, antiestetika, ribinis komizmas čia puikiai derėjo su realybės preparavimu, racionaliu poveikio žiūrovui apskaičiavimu, prigimtine žmogaus kūno harmonija ir grynojo tragizmo gelmėmis. Kol scenoje siautė racionali destrukcija, žiūrovas mielai leidosi įtraukiamas į veiksmą – asistuodamas triukuose, reaguodamas į žodines bei veiksmines provokacijas ir galiausiai juokdamasis iki ašarų. Desakralizuotos ir kartu demonizuotos krūtys švysčiojo sceniniu žaibu, buvo išnaudojamos akrobatiniuose, žongliravimo ir net sportiniuose triukuose. Aktorės pataikė į dešimtuką, subtiliai vienydamos spektaklio publiką ir galiausiai kiekvieną mūsų priversdamos įsitraukti į komišką socialinių tabu laužymo misteriją, pavadinta lakonišku šūkiu „Breast in Peace“.

Kiekvienas geras festivalis privalo turėti tikrą meninę kulminaciją, deja, „Helium“ festivalyje ja netapo „There There Company“ spektaklis „Carrying my father“. Kūrėjų intencija buvo kuo nuoširdžiausia – atskleisti visą spektrą ryšių, užsimezgančių tarp tėvo ir sūnaus, suaugusio ir seno žmogaus, profesionalaus atlikėjo ir specialiai projektui parengto mėgėjo. Regis, pastarajame prasminiame duete ir slypėjo didžiausia pasirodymo silpnybė, nes vis dėlto žiūrovas, atėjęs į cirko pasirodymą, nesiruošia nuleisti esminės – atlikimo profesionalumo bei meistrystės reikalavimų – kartelės. Todėl, išsekus emocinės empatijos likučiams, stebėti puse kojos, pailsint, nepersistengiant ir save tausojant atliekamus elementarius akrobatikos triukus tampa tiesiog neįdomu arba, tiesą sakant, sunkiai pakeliama.

Todėl vertingiausia 2022 m. festivalio „Helium“ menine patirtimi reikėtų įvardyti Bernardinų sode nutūpusią klasikinę cirko palapinę, kurioje broliai akrobatai Simonas ir Vincentas Bruyninckx’ai iš trupės „Collectif Malunés“ suvaidino virtuoziškai paveikų spektaklį „Bitbybit“. Galima būtų sakyti, kad visa paslaptis – senovinė „plieninių žandikaulių“ technika, kuria paremtų šiuolaikinio cirko vaidinimų, regis, dar nerodyta Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose. Vien šios technikos pagrindu sukurti akrobatiniai triukai galėtų užkariauti publikos dėmesį visą sceninio veiksmo valandą, o per šį pasirodymą dar papasakojama, suvaidinama stulbinamai jautri ir atvira asmeninė istorija apie dviejų brolių ryšį. Dvi to paties kraujo būtybės, viena kitą kramsnojančios, griaunančios ir perkuriančios nuo pirmųjų savo bendro gyvenimo metų, – daugmaž tokia fabula buvo plėtojama čia pat, metro ar kelių atstumu nuo žiūrovo, po žemu šapito palapinės kupolu. Lynas, kurį du aktoriai įsikanda iš abiejų galų, ir jo vis trumpėjanti amplitudė tarsi fiziškai įkūnija švelniausių, glaudžiausių, žiauriausių širdies ryšių metaforą. Stulbinamai tiksliai atskleistas noras ištrūkti, atsiriboti nuo pasirodymo partnerio, tam nesant jokių fizinių ir moralinių galimybių, „Bitbybit“ paverčia ultrašiuolaikišku žmonių santykių žinynu, prieš mūsų akis suvaidintu vienu atodūsiu, glaudžiausioje jungtyje, kurioje žiūrovas anaiptol netampa antraeiliu dalyviu. Žmogiški ryšiai, kaip dvasiniai, fiziniai, moraliniai spąstai, – visai netikėtai festivalis „Helium“ pasipildė ir tokia sudėtinga tema.