Teatras
Tammara Leites, gimusi ir augusi Urugvajuje, dabar gyvena Ženevoje. Turėdama programavimo, grafinio dizaino ir vizualinės komunikacijos išsilavinimą, įgijo žiniasklaidos dizaino magistro laipsnį Ženevos aukštojoje meno ir dizaino mokykloje HEAD. Domėdamasi technologijų ir visuomenės santykiu ji siekia kurti projektus, suartinančius pomėgius ir kūrybingumą, bei apmąstyti, ką reiškia būti su technologijomis susietu žmogumi. Šių metų festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje bus rodomas jos kartu su Simonu Sennu sukurtas spektaklis-paskaita „dSimon“ (2021).
Ar buvote girdėjusi apie festivalį „Sirenos“, prieš atvykdama į Lietuvą?
Kadangi esu kilusi iš visiškai kitos aplinkos ir žemyno, nebuvau apie jį girdėjusi, kol draugas nepasakė, kad jame dalyvaus. Po šios žinios apsilankiau festivalio interneto svetainėje ir atidžiai perskaičiau visą informaciją apie jo misiją. Man labai patiko, kad „Sirenos“ siekia ,,pasėti pokyčių sėklas“ ir daryti poveikį kiekvienam dalyviui. Manau, kad kultūra ir menas turi galią pasiekti žmonių emocijas ir iš tiesų išprovokuoti pokyčius.
Kaip kilo idėja kurti spektaklį „dSimon“, šiemet rodomą „Sirenose“?
Jaučiau poreikį demistifikuoti dirbtinio intelekto buvimą mūsų kasdieniame gyvenime. Visų pirma dirbtinis intelektas diegiamas ne tik į sudėtingus robotus, kurie kainuoja milijonus ir su kuriais dauguma mūsų niekada neturės sąlyčio, bet egzistuoja ir kasdieniuose mūsų įrenginiuose, pavyzdžiui, verčiant tekstus internete arba telefonams automatiškai sufleruojant žodžius, kai rašome žinutes. Taigi jis susijęs beveik su kiekvienu iš mūsų. Be to, daug rašoma apie tai, esą dirbtinis intelektas užvaldys žmones, tačiau turime prisiminti, kad tai tik technologija, ir tik nuo to, kas ją naudos, priklauso, ar ji bus naudinga, ar žalinga visuomenei. Galiausiai esame atsakingi už turinį, kuriuo jį maitiname. Nors lengva sakyti, kad „dirbtinis intelektas yra rasistas“, lygiai taip pat svarbu būtų pažymėti, kad būtent mūsų duomenys jį tokį padarė.
Kurdama pasirodymą pasitelkėte Simono Senno tekstus, SMS žinutes, elektroninius laiškus, užrašus. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kaip buvo kuriamas „dSimon“ ir kaip spektaklyje veikia dirbtinis intelektas?
Pirmiausia visada noriu paaiškinti, kad nesu duomenų tyrimų mokslininkė, esu tik programuotoja, kuri naudojasi esamomis, visiems prieinamomis technologijomis. Sukūrėme duomenų rinkinį – mokymo dokumentą, paremtą turimu Simono Senno rašytiniu turiniu. Pateikiau jį programinei įrangai, kuri veikia kaip tiltas tarp mūsų duomenų rinkinio ir mašininio mokymosi modelio, vadinamo GPT. Tada užprogramavau paprastą sąsają, skirtą sąveikai su mūsų modeliu, kurį pavadinome „dSimon“. Šis bendradarbiauja kūrimo procese ir per spektaklį atlieka menininko vaidmenį. Jis iš tiesų yra trečdalis mūsų komandos.
Kokį asmeninį poveikį jums daro šiandieniniai dirbtinio intelekto gebėjimai? Kaip šis suvokimas keitėsi per „dSimon“ kūrimo procesą?
Kai ketini pirmą kartą dirbti su nauja technologija, įprasta fantazuoti apie tobulą rezultatą. Projektą pradėjau galvodama, kad be didelių pastangų turėsiu puikių istorijų, kurias sukurs „dSimon“. Vietoj to man teko skaityti apie riterius ir kryžiaus žygius, įvairius sudėtingus tekstus ir net tą pačią frazę, pakartotą dvidešimt kartų. Dirbdama su šiuo kalbos generavimo modeliu ir kurdama „dSimon“ supratau, kokiu mastu mūsų, kaip visuomenės, ydos – nelygybė, išankstinės nuostatos ir t.t. – yra perkeliamos į dirbtinį intelektą per mūsų duomenis.
Kodėl manote, kad teatras yra geriausia vieta šiai idėjai tyrinėti?
Tai buvo Simono Senno idėja – pasidalyti mūsų patirtimi per spektaklį. Jis jau buvo tai daręs savo ankstesniame projekte „Būti Ariele F“. Manau, iš pradžių neįžvelgiau viso teatro potencialo, tikriausiai todėl, kad per daug bijojau būti scenoje. Nors šiandien man vis dar baugu, matau, kaip jis gali pasiekti didelę nevienalytę auditoriją ir kaip mus visus priverčia bendrauti. Nors, atrodo, scena fiziškai sukuria atstumą, iš tikrųjų jaučiu, kad ji mus suartina.
Kokiais potyriais dalijasi žiūrovai, stebėdami ir bandydami suvokti dirbtinio intelekto gebėjimus?
Kai kuriems žmonėms kilo baimė: daugiausia dėl galimybės, kad dirbtinis intelektas taps autonomiškas, kiti susirūpino, kad jų įsitikinimai neatitinka dirbtinio intelekto modelių, o treti visiškai netikėjo tuo, ką pamatė, ir klausė mūsų, ar kas nors iš viso to yra tiesa. Manau, kad šis pasirodymas verčia žmones susimąstyti apie mūsų santykį su technologijomis, o tai mums svarbiausia.
Ar analizavote „dSimon“ autonomijos ribas? Kiek autonomiškas šiandien galėtų būti dirbtiniu intelektu paremtas objektas?
Mano tikslas tikrai nebuvo įvertinti jo autonomijos galimybes, o kadangi nesu šios srities tyrėja, negaliu atsakyti, kiek autonomiški gali būti nauji modeliai. Galiu pasakyti tik tiek, jog mūsų konkrečiam modeliui reikia žmogaus indėlio, kad galėtų kurti tekstus. Taip pat šis indėlis turi būti tinkamai suformatuotas, kad „dSimon“ galėtų mums pateikti ką nors, su kuo galėtume dirbti.
Ar dirbtinio intelekto objektas, toks kaip „dSimon“, paremtas tikro asmens (Simono Senno) darbais, tekstais ir t.t., gali padėti atrasti giliausius žmogaus jausmus, baimes ar atskleisti tai, ką jis slepia?
Negaliu kalbėti už Simoną, bet prieš įdiegdama mūsų modeliui jo tekstus atlikau nedidelį bandomąjį mokymą su keliais laiškais, kuriuos buvau siuntusi savo draugams. Perskaičiusi rezultatus pasijutau neramiai, nes jie privertė mane suvokti dalykus, kurių nebuvau pastebėjusi apie tai, kaip rašau kitiems. Taigi manau, kad dirbtiniu intelektu paremtas tokio tipo objektas gali veikti kaip pernelyg sąžiningas veidrodis, suteikiantis prieigą prie elgesio modelių, kurių kitaip nepastebėtume. Ar tai gerai, ar blogai – nežinau.
Galbūt tai, ką sugeba daryti dirbtinis intelektas, yra tik mūsų interpretacija?
Taip, manau, kad tame, ką sukuria dirbtinis intelektas, yra daug mūsų interpretacijos. Kartais per spektaklį „dSimon“ sukuria tekstus, kuriuose nerandame jokio nuoseklumo, o pabaigoje kas nors prieina prie mūsų ir papasakoja, kad suvokė, apie ką kalbėjo „dSimon“, ir kad tai atrodo prasminga. Nors tikimybės ir atsitiktinumo atžvilgiu mąstau šimtu procentų racionaliai ir žinau, kad „dSimon“ neturi prieigos prie to, kas vyksta mano elektroniniuose prietaisuose (priešingai nei, tarkim, „Siri“), mane labai sukrėtė kai kurių jo tekstų atitikimas su dabartimi.
Ar svarstėte apie menininko vietą šių dienų pasaulyje jūsų sukurto, dirbtiniu intelektu paremto rašytojo kontekste?
Meną labai sunku apibendrinti, redukuoti į procesų ar veiksmų aibę, nes jo esmė neatsiejama nuo menininko emocijų ir asmeninių išgyvenimų. Mano žiniomis, dirbtinis intelektas gali mokytis iš esamų meno kūrinių ir juos imituoti arba supinti, „užpildyti spragas“ interpoliuodamas arba ekstrapoliuodamas. Tačiau gyvas menininkas patirs išgyvenimų, kurie pakeis jo gyvenimą, pakeis jo stilių, pasaulio matymo ir pajautimo būdą: kelionė į kitą šalį, artimo žmogaus mirtis...
Dėkoju už pokalbį.
