O kas, jeigu?

Daugelis esame girdėję biblinę istoriją apie mitinį, dangų siekiantį Babelio bokštą. Deja, tokie pasakojimai dažnai lieka tik pasakojimais be didesnių apmąstymų ar išvadų, tačiau tarptautiniame projekte „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“, kurio premjera įvyko rugpjūčio 19, 20, 26 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Parketinėje salėje, legenda apie Babelį įgavo pavidalą.

Projekto tikslinė grupė – 13–16 metų jaunuoliai. Vyrauja nuostata, kad paaugliams teatras ne itin patrauklus, tačiau „Babelio bokšto“ kūrybinė komanda pasistengė, kad spektaklis sujaudintų net ir didžiausius jaunuosius meno skeptikus. Ši videožaidimą primenanti patirtis užvaldo scenografijos realistiškumu (scenografijos dailininkė Signe Gerda Landfald), atviru aktorių bendravimu su dalyviais, suvienijančiu vienam tikslui – išgelbėti arba sužlugdyti pasaulį. Spektaklio režisierė iš Norvegijos Hilde Brinchmann aktualius klimato kaitos klausimus leidžia spręsti paaugliams, nes vis dėlto jie bus karta, privalėsianti priimti moralinius ir etinius sprendimus dėl Žemės planetos ir žmonių, kaip biologinės rūšies, tęstinumo.

„Babelio bokšte“ kuriamas be galo įtikinantis apokaliptinio pasaulio, kuriame reziduoja paskutiniai Žemės gyventojai, vaizdinys. Vos įėję į salę dalyviai atsiduria „pragaro“ prieangyje. Prie fortepijono sukniubusi senyva moteris išsitiesia ir pradeda pasakoti legendą apie Babelio bokštą. Prietemoje griaudint jos skambiam balsui (susidaro įspūdis, kad ji buvusi teatro artistė), erdvėje išryškėja daiktas po daikto – vieta panaši į teatro rekvizito patalpą arba senosios aktorės grimo kambarį. Visos dalyvių komandos išskirstomos prie skirtingų įėjimų į pagrindinę spektaklio erdvę. Paslapties šydu gaubiama ekscentriškoji dama – tarsi tiltas, jungiantis žilą senovę su siaubingu ateities pasaulio scenarijumi.

Užsidegus žaliai lemputei prasideda žaidimas. Kiekviena komanda atsiduria skirtingomis sąlygomis išgyventi bandančių paskutinių žmonių buveinėse. Spektaklis kuriamas itin įtikinamai: atsidavus fantazijai ir pateiktoms žaidimo taisyklėms nesunku įsivaizduoti, kad toks pasaulio modelis galėtų egzistuoti po klimato atšilimo. Prakaito upeliams vingiuojant kūnu (spektaklio erdvėje sukonstruota papildoma šildymo sistema, kad tikroviškiau atkartotų, kaip karšta bus po klimato kaitos katastrofos), pro plyšį skaidriose plastikinėse grindyse į paviršių išneria keletas vietinių. Jie žvejoja plastikinius vandens buteliukus, ieško juose užsilikusio vandens ir kaupia jį talpykloje. Vienintelis jų maistas – iš jūros, tačiau daugelyje vandenyno padarų naudingųjų medžiagų nebėra: jie pilni mikroplastiko. Groteskišku naratyvu paaiškinama, kad gyvenimas „naujoje“ Žemės versijoje neturi nei prasmės, nei vilties.

Po šokiruojančios įžangos kiekviena komanda apsilanko kituose ketvirčiuose: radioaktyviame bunkeryje, išsiliejusios naftos urve ir dykumoje. Netrukus barjerai, skiriantys išgyvenusiuosius per klimato atšilimą, nukrinta. Tai akimirka, kai kiekvienos komandos „vadai“ suvokia, kad yra ir kitų, išgyvenusių apokalipsę. Jie bando bendrauti, tačiau žmonės, kasdien kovojantys dėl maisto ir vandens, sulaukėjo, susvetimėjo ir prarado gebėjimą megzti elementarius žmogiškuosius ryšius. Visoms komandoms reikia pasirinkti – ar išgelbėti paskutinius žmones, bet palikti juos postapokaliptinėje erdvėje, ar pasmerkti juos mirčiai, bet atkurti gamtą Žemės planetoje? Dilema nevaikiška, tačiau užkraunama ant gležnų jaunuolių pečių. Viena vertus, spektaklis nėra didaktinis – kad ir ką paaugliai nusprendžia, niekas jų nebando perkalbėti. Anaiptol, siekiama parodyti, kad žmonės negali egzistuoti be gamtos, o gamta, visų gyvybės formų sergėtoja, be žmonių – gali.

Viena priežasčių, kodėl paaugliai nemėgsta teatro, – tradicija spektakliuose, skirtuose jaunimui, moralizuoti. „Babelio bokšte“ paaugliams suteikiama laisvė pasisakyti, bet kartu primenama, kokia didelė atsakomybė atstovauti savo pasirinkimui, kai tai gyvybės ar mirties klausimas. Šiame spektaklyje nuo paauglių niekas neslepiama, o tai svarbus kūrybinės komandos pasitikėjimo ženklas ir savotiška jaunuolių iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, kuriame kiekvienas sprendimas turi realias pasekmes.

2018 m. Švedijoje Gretos Thunberg pradėtas judėjimas prieš klimato kaitą „Fridays for Future“ per karantiną Lietuvoje buvo smarkiai apribotas ir tik šiuo metu po truputį atsigauna. Jaunimo sąmoningumą skatinantis spektaklis „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ veikia kaip edukacinė priemonė, netiesiogiai palaikanti tokių judėjimų pulsą.