Teatras
Simonas Sennas (g. 1986) gyvena ir kuria Ženevoje. Čia jis baigė bakalauro studijas aukštojoje meno ir dizaino mokykloje HEAD, o magistro – Londono Goldsmito universitete. Senno vaizduojamojo meno darbai pristatomi „Nicola von Senger“ galerijoje Ciuriche, o videodarbas „L'hôtel des sapins“ (2008) yra „Kunsthaus Zürich“ kolekcijos dalis. Jo kūriniai buvo eksponuojami Liverpulio bienalėje, Londono šiuolaikinio meno institute (ICA), Berno meno muziejuje. Menininkas įvertintas Šveicarijos scenos meno, Šveicarijos meno bei Kiefer Hablitzel apdovanojimais. Į Lietuvą jis atvyksta pirmą kartą – šių metų festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje bus rodomi jo spektakliai-paskaitos „Būti Ariele F“ (2020) ir „dSimon“ (kartu su Tammara Leites, 2021).
Festivalyje pristatysite du spektaklius: vienas jų – „Būti Ariele F“. Kaip sugalvojote jį kurti ir kelti klausimus apie „Snapchat dismorfiją“ ir lyties disforiją?
Dirbau kitame projekte ir atsitiktinai atsidūriau kito žmogaus kūne, naudodamasis virtualios realybės ir judesio fiksavimo technologija. Akimirka, kai suvokiau, kad esu nuogos moters kūne, mane stipriai paveikė. Staiga supratau, kad esu kito žmogaus kūne. Tai buvo atsitiktinė kelionė. Nesitikėjau, kad ją patirsiu. Viskas nuo to ir prasidėjo. Virtualiame pasaulyje išgyvenęs šią stiprią patirtį, ja dalinausi su savo aplinkos žmonėms. Pasakodamas suvokiau, kaip tai paveiku. Be to, žmonių reakcijos sukėlė daug diskusijų. Todėl nusprendžiau šią istoriją pristatyti scenoje, nelabai žinodamas, ką darau, nes tai buvo mano pirmas teatro projektas. Išėjau į sceną ir papasakojau savo istoriją, atsinešdamas savo technologinę medžiagą.
Ar jūsų tikslas – atspindėti virtualaus kūno idėją ir kartu su žiūrovais ją tyrinėti?
Projekte yra daug aspektų, kurie mane žavi ir atrodo gražūs, bet taip pat daug mane gąsdinančių bruožų. Juk galima įsivaizduoti daugybę neigiamų šių technologijų panaudojimo būdų. Tarkim, kas nors atlieka veiksmą, kuriam nepritartumėte, jei tai vyktų su jūsų pačių virtualiu kūnu. Taip pat galima numatyti priklausomybę nuo virtualaus kūno, kai žmogus pamiršta tikrąjį pasaulį. Šiuo kūriniu norėjau parodyti, kas man atrodo gražu, o kas kelia nerimą, kuo plačiau atverdamas klausimą, nepateikdamas jokių atsakymų ir leisdamas žiūrovams užimti asmeninę poziciją projekto atžvilgiu ir tada užduoti klausimus. Todėl spektaklio pabaigoje vyksta atvira diskusija su žiūrovais. Man tai labai svarbus momentas, kai žmonės gali išreikšti save ir pasakyti, ką jaučia, apsikeisti mintimis su menininkų komanda.
Kaip per rodymo laikotarpį pakito publikos požiūris į jūsų spektaklį?
Sunku pasakyti. Šį spektaklį rodžiau maždaug šimtą kartų. Per tą laiką buvo daugybė skirtingų reakcijų. Tiesa, kyla ir etikos bei moralės klausimų. Žinoma, scenoje dalinuosi savo abejonėmis. Nesu tikras, ar tai, ką padariau, teisinga. Stengiuosi būti atviras. Kartais pasitaiko žiūrovų, kurių reakcijos ypač stiprios, dėl to svarbu, kad įvyktų mainai ir žmonės galėtų išsakyti savo nuomonę. Dažnai tokiomis akimirkomis kyla turiningos ir įdomios diskusijos. Būtina, kad visus šiuos klausimus galėtume užduoti patirdami bendrystę.
Ar per kūrybinį procesą kėlėte klausimą – kam mums reikalingi virtualūs antrininkai?
Šiuo klausimu galėtume kalbėti valandų valandas. Galime įsivaizduoti daugybę virtualaus antrininko panaudojimo būdų. Šiame projekte mane stipriai veikė tai, kad kilo abejonė, ar kūnas, kurį matau, iš tiesų yra mano. Staiga pajutau įsitikinimą, kad tai mano kūnas, kad per sekundės dalį galiu pasiskolinti kito žmogaus kūną. Fiziškai galiu būti kitu žmogumi. Tai vienas iš begalės galimų virtualaus antrininko panaudojimo būdų.
Ar galimybė virtualiai atsidurti kito žmogaus kūne gali padėti mums lengviau suvokti savo tapatybę?
Pasiskolindamas svetimą kūną galiu atrasti dalį savo tapatybės ir dabar žinau, kad kasdieniame gyvenime gerai jaučiuosi savo vyriškame kūne. Taip pat žinau, kad virtualiame pasaulyje gerai jaučiuosi ir moters kūne. Ši patirtis papildė mano tapatybės suvokimą. Tai teigiama ir gražu.
Jei virtualų antrininką galima priversti daryti tai, ko jo prašoma, jei galime įvairiose situacijose naudoti kino ar muzikos įžymybių atvaizdus, ar čia yra vietos naujoms meno formoms? Ar kurdamas spektaklį apie tai galvojote?
Iš tiesų tai dar tik pradedanti veikti technologija. Keturių dimensijų požiūriu tai, kas nutiko man, įvyko tik vieną akimirką – kai suabejojau. Naudojant šią technologiją reikia užsidėti šalmą, prie galūnių prijungti jutiklius, o tai varžo. Detalės labai greitai įkaista, nuo to ima skaudėti galvą. Turime dar daug metų tobulėti. Reikia jaustis patogiai, kad galėtume pasinerti arba atsidurti virtualaus ir realaus pasaulio sandūroje.
Vis daugiau laiko praleidžiame virtualioje erdvėje – socialiniuose tinkluose ir pan. Ši pusė laipsniškai vystosi. Dabar žinome, kad yra vis daugiau vaizdo įrašų, sukurtų naudojant deepfake technologiją, ir vis mažiau galime pasakyti, ar matomi videoįrašai yra tiesa, ar ne. Be to, mes, kaip visuomenė, nenorime gyventi su šalmu ant galvos. Kita vertus, gyvenimas su išmaniuoju telefonu ir sąveika su juo vis labiau vystosi.
Jei galime būti kito žmogaus kūne, kaip pasikeičia intymumo jausmas?
Nustebino tai, kad trumpą akimirką, kai buvau kito, tai yra Arielės, kūne, intymumo klausimas kilo natūraliai, nes maniau, kad tai esu aš. Nesijaučiau, kad įeinu į ką nors kitą. Buvau vienyje su kūnu. Tai sutrikdė etiniu ir moraliniu požiūriu. Dėl šios priežasties atlikau visą tyrimą, kad surasčiau Arielę ir prisipažinčiau, ką padariau su jos kūnu. Man reikėjo pasakyti, kad tai padariau.
Kitas festivalyje pristatomas jūsų kūrinys – „dSimon“. Kokį skirtumą jaučiate, kai pasitelkiate kito žmogaus kūną ir kai yra naudojama jūsų asmeninė informacija, jūsų tekstai ar tiesiog jūsų asmuo?
„dSimon“ yra projektas, prasidėjęs nuo vienos spektaklio „Būti Ariele F“ žiūrovės – Tammaros Leites, programuotojos, dirbančios su dirbtiniu intelektu. Ji iš karto papasakojo, kad nori sukurti dirbtinį intelektą, galintį rašyti tekstus, ir paklausė, ar norėčiau su ja dirbti. Pradėjome kalbėtis. Pasiūliau pamėginti sukurti mano dublikatą ir naudojant mano duomenis apmokyti dirbtinio intelekto sistemą. Todėl sistema sukūrė kažką labai keista – tekstą, parašytą į manąją panašia maniera. Mūsų naudojamas turinys buvo tai, ką rašiau pastaruosius penkiolika metų. Per šią rašymo mašiną pažinau save. Tai buvo ir smagu, ir kartais šiek tiek gėdinga. Tada pradėjau keistis su ja idėjomis ir supratau, kad ši mašina, kurią sukūrėme, iš tiesų labai veiksminga kūrybinėje erdvėje. Praleidome daug laiko su „dSimon“. Paprašėme jos sukurti naujų meninių projektų. Spektaklyje pristatome vieną jų. Šiuo metu turiu didžiulį „dSimon“ parašytų meno projektų sąrašą.
Kaip manote, kas mus skatina vis labiau įsitraukti į virtualųjį pasaulį?
Mane stebina, kokiu greičiu vystosi technologijos. Prieš dešimt ar penkiolika metų superkompiuteriai buvo tokios pat galios, kokie dabar yra mūsų išmanieji telefonai. Jie buvo beveik neprieinami dėl savo kainos. Dabar visi kišenėje turime po labai galingą kompiuterį, naudojantį didelį kiekį pažangių technologijų ir jungčių. Įdomu, kur tai nuves ir ar toliau vis daugiau laiko praleisime su šiomis technologijomis. Įsivaizduoju, kad po kelerių metų atsiras vis daugiau žmonių, kurie atsisakys naudotis skaitmeninėmis technologijomis, ypač dėl asmeninio privatumo priežasčių.
Dėkoju už pokalbį.
