Galimybė atsitraukti – svarbi bet kokioje erdvėje

Kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Varnas, JT, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020), „Vapsvos“ (rež. Artiomas Rybakovas, OKT, 2020), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Gudmonaitė, JT, 2019), „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „This Order Goes Wrong“ („Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė ’18“, 2018) ir kt.

Esate tyrinėjęs miesto garsus, jo garsovaizdį. Kokią įtaką jūsų teatrinei kūrybai daro tam tikro miesto garsai?

Neseniai kartu su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte statėme spektaklį Berlyne. Didžioji dalis muzikos atsirado per repeticijas, tačiau likus savaitei iki premjeros Kamilė paprašė porai vietų papildomai sukurti muzikos. Kitą rytą savo kambaryje sėdau prie stalo ir pradėjau improvizuoti. Dėliodamas boso liniją pro atidarytą langą išgirdau tolumoje skambantį pjaunančio benzininio pjūklo garsą, kuris tobulai pritiko tam, ką dariau. Kelis kartus jam atsikartojus pamaniau, kad jau praleidau šansą, tačiau kai po neilgos pauzės pjūklas vėl pradėjo pjauti, nedelsdamas griebiau įrašytuvą ir mikrofonus: išmetęs juos pro langą kaip meškeres, pagavau labai melodingų „aimanų“.

Meluočiau sakydamas, kad kito miesto garsai ką nors lemia rašant muziką teatrui, – veikia kur kas daugiau faktorių. Tačiau miesto garsovaizdis yra mano dėmesio centre, kai rašau muziką. Mane domina, kaip girdime miesto garsus, į kuriuos iš jų įdėmiai įsiklausome ir kodėl, kaip keičiasi mūsų klausymo perspektyva einant per skirtingas miesto vietas, kaip sąveikauja skirtingi miesto garsovaizdžio elementai, kokios detalės ir kaip veikia, atrodytų, monolitiniame miesto šurmulyje. Visi principai, kuriuos atrandu, viena ar kita forma persikelia į partitūrą. Tai beveik niekada nebūna miesto garsų imitavimas, labiau atsiremiu į garsų procesualumą ar klausymo perspektyvų kaitą.

Kūrinys, kurį šiuo metu rašau, skirtas kontrabosui, gyvai elektronikai ir videoprojekcijoms. Jį inspiravo potyris, kai eidamas mieste seki tolstantį ryškiausią joje esantį garsą ir tuo pačiu metu įsilieji į naują akustinę erdvę, kurioje atsiranda kitas ryškus garsinis elementas, o prieš tai buvęs po truputį gęsta. Kūrybos procese visa tai susipynė su įvairiomis poetinėmis metaforomis ir gavo vokišką pavadinimą Der Horizont.

Kaip skirtingi miestai keičia ir formuoja jūsų kūrybą? Ar jums svarbi erdvė, kurioje kuriate?

Iš tiesų labai įvairiai. Nepasakyčiau, kad kažkur geriau, o kitur prasčiau. Būdamas naujoje vietoje patiri naujų įspūdžių, sėdi dirbti su energija, kuri nuolatos dirbant tik studijoje po kiek laiko galbūt šiek tiek priblėsta. Kita vertus, labai gerai turėti savo erdvę, kurioje visi reikalingi įrankiai po ranka. Žinoma, tobula situacija kūrybai – švarus stalas, tyla aplinkui ir natūrali šviesa, kurios, tiesą sakant, mano studijoje, esančioje vienoje iš buvusių Lukiškių kalėjimo kamerų, gal kiek ir stinga. Tačiau tai tampa priežastimi išeiti į lauką, pasivaikščioti. Galimybė atsitraukti – svarbi bet kokiame mieste ar erdvėje. Tačiau jei rašoma teatrui, tai, kaip minėjau, procesas gali vykti ir toje pačioje repeticijų salėje.

Su režisieriumi Gintaru Varnu dirbote prie naujausių jo spektaklių „Belaukiant Godo“ ir „Puikus naujas pasaulis“. Kuo jums svarbios distopijos ir absurdo temos? Ar šiandien jas stengiatės plėtoti?

Kuriant muziką „Puikiam naujam pasauliui“ neapleido mintis: kiek visa tai, kas aprašoma knygoje, jau yra mūsų kasdienybės dalis? Nepasakyčiau, kad ši tema tiesiogiai veikia mano kūrybą, tačiau stebėdamas mūsų tarpusavio bendravimo įpročius, visuomenės emocinį būvį galiu matyti bendrą perteklinės nereikalingos informacijos triukšmą, sukuriantį kitokį kasdienybės foną, kuriam esant sutrinkame: nepažįstame nei savo, nei kito žmogaus emocijų, dėl to tampame kažkuo kitu, bet kuo – iki galo irgi nesuprantame. Tai, manau, gerai iliustruotų Ivano Vyrypajevo pjesė „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, prie kurios teko prisiliesti dirbant su Artiomu Rybakovu. Joje labai gerai atskleidžiamas ir visos šios painios situacijos absurdiškumas: žaidžiame šį žaidimą, nors visiems aišku, kad tai vyksta dėl „jau trečią dieną už lango kapsinčio lietaus...“ Žvelgiant į aplinką per absurdo prizmę viskas pasidaro kiek paprasčiau, tačiau egzistuoja netoleruotinas absurdas, kuriame žmonės, išgyvendami savąjį spektaklį, taip ir neatranda, kad už visko slypi tas „nesiliaujantis jų vidinis lietus...“

Koks jūsų santykis su teatru? Ar jame randate daugiau erdvės eksperimentams, o galbūt jaučiatės stipriai priklausomas nuo režisieriaus?

Priklauso nuo režisieriaus ar medžiagos. Kartais pasirinktas kūrybos kelias diktuoja taisykles, kurių reikia laikytis, bet kartu tarp tų ribų yra labai daug laisvės. Kiekvieną kartą pradedant dirbti prie naujos medžiagos natūraliai susidėlioja įrankių, kuriuos naudosiu, rinkinys – tai apima ir stilistines, estetines gaires, ir konkrečius instrumentus, tembrus. Žinoma, tai tik pradinis taškas, nuo kurio dažnai toli nukeliaujama, o tai, manau, liudija nuoseklų ir rezultatyvų bendrą kūrybinį procesą. Taigi teatras man yra vieta, kur galima ir reflektuoti save kūryboje, ir visiškai „pasileisti plaukus“, taip pat būti su žmonėmis, su kuriais kartais nereikia net kalbėtis, norint rasti bendrą kalbą.

Ar jūsų profesiniame kelyje sprendimas kurti muziką scenai kilo netikėtai, ar buvo tikslingas?

Baigdamas mokyklą nusprendžiau stoti į kompoziciją, tačiau tikrai nevertinau pozityviai galimybės iš to pragyventi. Tada, atsimenu, galvojau: rašysiu savo muziką, o jei ką, įsidarbinsiu teatre. Paleidęs tokią pragmatišką mintį ir po kurio laiko ją pamiršęs, tikriausiai prisišaukiau teatrą visu pajėgumu. Prie to, žinoma, prisidėjo draugai, kurie mokėsi Teatro fakultete. Ir studijuodamas, ir dabar esu išbandęs labai įvairius tarpsritinius žanrus ir bendradarbiavimą. Žinoma, į tai nerdavau visiškai neturėdamas patirties ir dažnai tekdavo mokytis iš savo klaidų. Tačiau šis kūrybinio proceso poreikis, ypač matant gerus rezultatus, nepaleido ir, atrodo, kurį laiką tikrai dar nepaleis.

Kokią įtaką teatras daro jūsų asmeninei kūrybai?

Sunku apibrėžti. Tai tikrai atvėrė laisvesnį mąstymą tiek apie kūrybos metodus, tiek apie santykį su pačiu garsu. Tačiau po ilgo taikomosios kompozicijos laikotarpio norisi šiek tiek atsitraukti ir nuosekliau darbuotis prie autorinės kūrybos. Pastebėjau, kad ilgą laiką dirbus prie muzikos spektakliui bent jau man reikia nemažai laiko sugrįžti į būvį, reikalingą asmeninei kūrybai. Tai galima palyginti su grojimu orkestre ar kameriniame ansamblyje ir perėjimu prie solinio repertuaro. Turi atgauti reikiamą formą. Lygiai taip pat reikia laiko, kad vėl įsilietum į komandinį darbą, kuriame sprendimus reikia priimti daug greičiau, dėl to atsiranda labai netikėtų rezultatų. Abi šios sritys, manau, vieną kitą puikiai papildo.

Kam šiuo metu skiriate daugiau laiko – asmeniniam darbui ar muzikos rašymui spektakliams, kino filmams?

Pamąsčius apie ateinančius vasaros ir kito sezono planus galima sakyti, kad laiko skirsiu beveik po lygiai. Kuo toliau, tuo dažniau susiduriu su žanrais, kuriuose sunku atskirti, kiek tai yra mano asmeniniai darbai, o kiek – teatras ar kinas. Baigiu kūrinį kontrabosui, šią vasarą rašysiu kūrinius mišrios sudėties ansambliui, pučiamųjų orkestrui, balsui scenoje, muzikiniam judesio veiksmui mieste, kursiu ir kitus žanriškai sunkiai apibrėžiamus akustinius įvykius. Visai neseniai teko prisidėti prie vieno trumpametražio filmo, o ateityje laukia ir didesnis darbas kine. Kartu plėtojasi ir po truputį, lėtai gimsta autoriniai darbai, kuriuos padeda įgyvendinti mano seni geri kūrybos ir gyvenimo bendražygiai.

Dėkoju už pokalbį.