Blogi keliai: 2014–2022

Karas Ukrainoje prasidėjo ne šių metų vasario 24-ąją, anaiptol, – jis prasidėjo prieš aštuonerius metus ir visi mes jame dalyvaujame, norėdami to ar ne, net jei kol kas bombos nesprogsta virš mūsų galvų. Būtent tokį bendrystės su ukrainiečiais jausmą išgyvenome birželio 9 d. Vilniaus mažajame teatre, žiūrėdami Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante spektaklį „Blogi keliai“. Pjesės dramaturgė Natalija Vorožbit kelionę „Blogais keliais“ pradėjo dar 2014 metais. Pasiėmusi savo profesinį ginklą diktofoną, ji ėmė rinkti liudijimus žmonių, susidūrusių su karine agresija Donbase. Autentiški liudininkų monologai anglų kalba pirmą kartą nuskambėjo Londone, čia 2017 m. įvyko ir spektaklio premjera.

Viename iš dabartinių interviu dramaturgė Vorožbit teigia: „Tuo metu norėjau parodyti, kad nėra juodo ir balto. Visi mano personažai ten – ukrainiečiai, aš sąmoningai nusprendžiau neaprašyti „blogų rusų“. Man buvo svarbesnė atskiro žmogaus tragedija, ir nesvarbu, kas jis. O dabar viskas kitaip. Dabar Popasnos blokposte nereikia aiškinti, kas savas, o kas svetimas.“ Akivaizdu, užsienyje kurtame spektaklyje turėjo išryškėti ypatingai svarbus gyvenimo, nugalinčio mirtį, teigimas. Lietuvoje rodytame ukrainietiškame režisierės Tamaros Trunovos pastatyme centrine figūra tampa žmogus, iš paskutinių jėgų besistengiantis prisitaikyti ir tiesiog išgyventi, likti gyvas, o karas čia virsta lakmuso popierėliu, išgryninančiu pačią tamsiausią žmogaus esmę: tokios dvasinės patikros išvengti nepavyksta niekam.

Galima tai vadinti ir savotiška kūrinio pavadinimo nulemta karma, bet pats spektaklis panašus į pasivažinėjimą blogu, duobėmis bei nelygumais nužymėtu, klampiu ir staiga vėl lygiu, tiesiog tobulu keliu. „Blogi keliai“ tikrai maksimaliai nepatogūs: spektaklis dirginantis, emociškai slegiantis ir tirštas kančios, neišsemiamos žmogiškos gėlos, kasdienės būties nepakeliamybės ir absurdo. Šviesos ir vilties čia tik tiek, kiek jai leidžia užgimti kiekvienos iš šešių scenų pagrindinė herojė moteris, nes būtent jų – moterų – lūpomis, kūnais ir likimais fiksuojamas šio karo dienoraštis. Jos labai skirtingos: karininką įsimylėjusi intelektualė žurnalistė iš sostinės, kaimietės mokinukės, pramogaujančios kariniame dalinyje, tik su senele auganti našlaitė, meilužį karininką laidojanti balzakiško amžiaus dama, kareivio prievartaujama mergina, net iš mašinos nudaužtos vištos sugebanti užsidirbti miesčionė. Visos jos nešioja vienodą karo žymę, bet kiekvienos istorija atskleidžia, kaip radikaliai individas reaguoja į ribinės destrukcijos aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis išliekama – bet kokia kaina – arba ne.

Režisierės Trunovos valia per visą avanscenos perimetrą pastatoma didžiulė metalinė tvora, ji ne tik skiria žiūrovų salę nuo scenos, bet ir tampa tuo kiauru rėčiu, pro kurio virbus nesunkiai geba pirmyn ir atgal, šen ir ten prasmukti beveik kiekvienas spektaklio personažas. Šis neapsakomas žmogaus lankstumas, gebėjimas prisitaikyti bet kokiomis aplinkybėmis ir prie bet kokių sąlygų – dar viena „Blogų kelių“ tema. Norėdamas gyventi ne tik prasmuksi pro grėsmingą pasienio tvorą – jei reikės, ir dviem kalbom uždainuosi, ir priešui atsiduosi, ir ištrauksi iš gelmių viską, kas tavyje švelniausia, švariausia, vertingiausia, vien tam, kad išliktum.

Apie tai ir, ko gero, paveikiausia pirmoji spektaklio scena, kurioje rodoma moteris raudonu drabužiu, besinerianti iš odos dėl aistros kariui. Ji veikia kitų žmonių pulke: karo suniveliuotų vyrų ir moterų grupelė juda scenos priekyje palei tvorą, griausmingu a cappella komentuodama meilę išpažįstančios herojės monologą. Aikčiojantis, dainuojantis, giedantis, čiauškantis personažų choras pamažu tampa lygiaverčiu dialogo partneriu. Maža to – šį žmonių grupė tampa vieniu, kolektyviškai judančiu ir aiškinančiu visuomenės kūnu, pakeliui sceną nubarstančiu nuskabytais raudonų gvazdikų žiedais. Jų atmintis, skausmas, vienybė – trumpalaikiai, momentiški, pasąmoningi. Grupelė, sinchroniškai pasiekusi kitą scenos galą, subyra į atskiras individų istorijas, pasakojamas spektaklyje. Tik ore lieka kyboti kelios to bendruomeniško proto pagimdytos tezės, tarp jų ir tokia, kad patriotizmu lengviausia užsikrėsti oralinio sekso metu.

Abi spektaklio kūrėjas – ir dramaturgę Vorožbit, ir režisierę Trunovą – vienija drąsa būti radikaliai aštrioms ir siekti maksimalaus tiesos bei atvirumo laipsnio visų pirma vardan kūrybos, kuri suvokiama kaip blogį demaskuojanti ir naikinanti jėga. Labai tikslus Vorožbit pasisakymas apie dabartinį savo požiūrį skamba taip: „Aš nenoriu sužmoginti nieko, stovinčio kitoje pusėje. Man tai šiuo metu būtų per daug nežmoniška.“ Ir tai dar vienas tiltukas, padedantis geriau suprasti jos „Blogus kelius“ – ir tuos, pradėtus 2014-aisiais, ir dabartinius, atvedusius į Vilnių, po to į Klaipėdą ir vėliau – gastrolių po didžiuosius Europos miestus. Nes mes privalome kartu su kūrėjomis leistis į gyvenimo ir mirties kelionę jų sakraliai siaubingais „Blogais keliais“. Dėl savo išlikimo.