Gyvuosius šaukianti audra

Kas kartą būnant Klaipėdoje malonu suvokti, kad šiame Lietuvos mieste niekada nepavyks pasprukti nuo visa persmelkiančio marinistinio motyvo. Simboliška, kad Klaipėdos dramos teatro inicijuoto festivalio „TheATRIUM“ tarptautinė programa gegužės 31 d. prasidėjo spektakliu „Audra“ pagal Williamą Shakespeare’ą.

Alessandro Serra šiandien laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinio Italijos teatro režisierių. Dėl to ypač apmaudu buvo galiausiai suvokti, kokį nuostabų šio režisieriaus „Makbetą“, kurį pats Serra dedikavo savo tėvui, būsiu pražiopsojusi pernykščiame klaipėdiečių festivalyje. Ir išties nuostabu, kad lietuviai gavo galimybę naujausią „Compagnia Teatropersona“ spektaklį „Audra“ pamatyti anksčiau už Avinjono ir Gdansko teatro festivalių žiūrovus.

1611 m. datuojama tragikomedija „Audra“ kartais traktuojama kaip radikalus meninis dramaturgo gestas arba finalinis atsisveikinimo su teatru ir kūryba akordas. Dar ir todėl stebėtinas jauno režisieriaus pasinėrimas į Shakespeare’o kūrybą, drąsa kupiūruojant teatro mene, ko gero, sakraliausius tekstus ir maksimalus išnaudojimas laiko, vietos ir veiksmo vienovės, iš visų Shakespeare’o kūrinių būdingos vienintelei „Audrai“. Gal neatsitiktinai per aptarimą po spektaklio režisierius sakė: „Teksto nėra, yra tik lapeliai, kuriuose kažkas užrašyta.“ Ir dar: „Mes siekiame aktyvuoti žiūrovo vaizduotę, aktyvuoti vaiko, kuris nebėra įsikibęs į suaugusio žmogaus ranką, jauseną.“ Pagaliau šiais metais išgyventa visiško teatrinio malonumo satisfakcija, pasineriant į tik šimtą minučių trunkančią Serra „Audrą“.

Čia beveik nieko nėra, bet kartu yra viskas, ko reikia tam, kad galėtų gimti ir mūsų akyse numirtų ištisas pasaulis. Jau dvidešimt metų Serra – ne tik savo spektaklių režisierius, bet dar ir scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas. Jo „Audra“ prasideda sakraliu susitelkimu į juodą scenos dėžutę, šviesos stebuklas joje suformuoja tirštą rūką, miglą, apglėbusią trapią oro dvasios Arielio figūrėlę, dailininko valia ant šios grakščios šviesos karės pradeda kristi virpanti, įsiaudrinusi audeklo membrana ir prasideda dviejų materijų šokis, kova ar tiesiog meilės istorija. Taip stebuklingoji Prospero tarnaitė nuo pirmų akimirkų įvilioja žiūrovus į tą paslaptingą vietą, kur gali nutikti bet kas, – nes tai teatras, nes tai Serra išpažįstamas, kuriamas teatras, neįsivaizduojamas be burtų, ironijos ir teatro meno savivalės. Šis režisierius geba kurti pasaulius, nes visų pirma yra dailininkas, mokantis priversti virpėti tuščią erdvę, ją atgaivinti, paversti gyva prieš įdėmiai stebinčias žiūrovų akis. Jo kuriamas pasaulis sujungia fantaziją ir kūniškumą, pačius juslingiausius, kūniškus simbolius su filosofine abstrakcija bei intelektualiu žaismingumu.

Pakilęs į viršų, audeklas atskleidžia pagrindinį šios „Audros“ scenovaizdžio elementą – platformą, kuri prosperiška sala stūksodama ant scenos tampa pagrindine vaidybine aikštele, nes tik joje atsidūręs žmogus gali tapti spektaklio personažu. Scenos gilumoje tiksliai judančios uždangos širmos virsta angomis į užkulisius, iš jų į sceną nesiliauja plūsti kūrybinės fantazijos energija, kurią su savimi atsineša „Compagnia Teatropersona“ aktoriai. Ši platforma-sala spektaklio kūrėjams būtina kaip globalios teatro metaforos įsikūnijimas. Italų aktoriai, azartiškai išgyvenę šekspyriškas aistras ir audras, iš tiesų atskleidė dar daugiau – mūsų, žmonių, prigimtinį artumą sapno ir grynos svajonės materijai. Po spektaklio ore liko kyboti klausimas – gal mes išties esame aukso viduryje tarp purvinos vargšo pabaisos Kalibano būties ir dangiškai šviesios Arielio magijos, tiesiog gyvenantys, rankiojantys savo žmogiškos laimės šukes kasdienybės tamsoje, trokštantys valdžios, mylintys iki proto aptemimo ir nušvitimo bei visada pasiruošę sunaikinti artimą savo, jei ne ginklu, tai klasta ir apgaule?

Atsisveikinantis su teatro pasauliu Shakespeare’as „Audroje“ kelia esminius klausimus apie valdžios galią, jos naikinantį ir kuriantį, pasaulį harmonizuojantį pradą. Režisierius susikoncentruoja į Prospero personažą, suteikdamas jam galią smurto jėgą pakeisti žinių, išminties persvara. Scenoje iš esmės stebime aistringą mokslininką, knygių, pasineriantį į eksperimento magiją ir žavesį, tik tuokart eksperimentuojama siekiant pažadinti savo priešininkų sąžinę, tam pasitelkiant mirties baimę, išbandymą laisve ir netgi beprotybe. Pabaigoje Prosperui lemta susitaikyti ir atleisti savo priešams, išmokus šios dieviškos galios iš dviejų labiausiai kentėjusių nuo jo valdžios visagalybės – Arielio ir Kalibano, o juk prieš akis dar ir jo svarbiausia gyvenimo kelionė į nebūtį.

Šekspyrologai teigia, kad „Audroje“ įvykstantį pagrindinio herojaus virsmą galima traktuoti ne kaip nuoširdžios pasaulėžiūros išprovokuotą atleidimo priešams aktą, o greičiau kaip saviapgaulę. Akivaizdu – visiško pralaimėjimo fone Shakespeare’o Prosperas tiesiog prisiverčia pasiduoti, įsitikinęs išminties ir magijos bejėgyste kovojant su blogiu. Jam belieka nuolankiai pasitraukti, galiausiai pripažinus žmogaus, sau priskyrusio dievišką jėgą ir dieviškas teises, bejėgiškumą ir pralaimėjimą. Serra spektaklyje Prosperas išeina meilės palytėtas – pasigirsta begarsė, neįvardijama ir neapčiuopiama, labiau primenanti palaiminimą visai žmonijai, toji pavergtos, išlaisvintos ir visa širdimi prie savo pavergėjo prisirišusios oro dvasios Arielio rauda.