Teatras
Gegužės 25 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko „Teatrono“ spektaklio „Titas“ (rež. Gildas Aleksa) premjera. Manoma, kad „Titas Andronikas“ yra anksčiausiai Williamo Shakespeare’o parašyta tragedija. Nepaisant siužeto žiaurumo, kūrinys lengvai pasiduoda adaptacijoms ir interpretacijoms. Unikalus Aleksos režisuoto spektaklio aspektas – brangesnius bilietus įsigiję žiūrovai, pasodinti scenoje, teatrinę patirtį išgyveno ne tik akimis, bet ir vilgydami gomurį rafinuotu vynu ir tyliai mėgaudamiesi keturių patiekalų degustacine vakariene. Jos meniu pagal smurtinę „Tito“ estetiką parengė virtuvės šefas Tadas Eidukevičius.
Nuo pat pirmų spektaklio akimirkų aktorių kostiumai (sportiniai lauko teniso kostiumėliai, raketės ir golfo lazdos – dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė) išdavė režisieriaus įkvėpimo šaltinį – Michaelio Haneke’s filmą „Smagūs žaidimėliai“ („Funny Games“, 1997). Tokia interpretacija padėjo atsiskleisti komedijos bruožams, beveik ištrindama tragedijos aspektą: čia svarbiau ne kas žudomas, bet kaip. Aleksa konstruoja įspūdingas komedijas, nors kartais šis žanras jam pakiša koją. Žiūrovų salėje „Titas“ sukėlė daug juoko, tačiau kelis kartus įkliūta į lėkštas iliustratyvaus vaizdavimo pinkles.
Spektaklyje manipuliuojama išmaniosiomis technologijomis, siekiant atgaivinti istorinius pjesės elementus. Nuo antikos laikų dramaturgai pasitelkdavo pasiuntinius, kurie nuneša ar parneša svarbią žinią pagrindiniams veikėjams. Norėdamas per pasiuntinį perduoti žinią imperatorius Saturninas skambina mobiliuoju telefonu, o jo brolis Basianas atsiliepia per garsiakalbį, bet kalba į mikrofoną, sukurdamas didelio atstumo tarp pašnekovų iliuziją.
„Tite“ vaidina ir du Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto kurso studentai – Mantas Pauliukonis ir Kasparas Varanavičius. Pauliukonis sukūrė įtikinamą išsigandusio ir menko Tito sūnaus personažą. O Varanavičius tapo šio spektaklio atradimu. Jo ir kompozitoriaus Jokūbo Tulabos bendros kūrybos vaisiai – Varanavičiaus atliekamos dainos „Mylėjau tave labai labai“ ir „Niekada tau neatleisiu“ – ne tik padėjo suprasti jo įkūnijamo Basiano ir Lavinijos (Milda Jonaitytė) santykius, bet ir stilingai paryškino spektaklio komiškumą.
Kaip minėta, dalis žiūrovų spektaklį žiūrėjo sėdėdami scenoje ir sočiai vakarieniaudami, kol kitiems teatro mėgėjams teko tuščiu skrandžiu įsijausti į veiksmą. Šis režisieriaus gestas – paralelė su Shakespeare’o laikų teatro tradicija. Anuomet dalis kilmingų spektaklio svečių sėdėdavo scenoje – svarbiau jiems buvo ne žiūrėti spektaklį, o save parodyti. Tad tokia asociacija su „Gaublio“ teatru tarsi klausiama: ar šiandien daliai žiūrovų ėjimas į teatrą nėra tik aukštesnio socialinio ir intelektinio sluoksnio prabanga, bandymas pasirodyti ir pateisinti savo statusą?
Lietuvoje per pastarąjį teatro sezoną parodyti dar bent du spektakliai smurto tema: „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ (rež. Oliveris Frljićius, festivalis „Sirenos“) ir „Boksas“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Pirmasis – tai stipriai politiškai angažuotas kūrinys, aktualizuojantis pakrikusius santykius tarp Rytų ir Vakarų per fizinio ir psichologinio išnaudojimo, prievartos prizmę, ypač priešpriešinantis opias musulmoniškų kraštų problemas su abejinga, kapitalistine Europa. „Bokse“ gausu tikrų muštynių ir žiaurios konkurencijos. Klausiama, kokia pergalės kaina. Toks filosofinis pjūvis atsiranda dėl spektaklyje nagrinėjamo smurto pobūdžio: boksas – nors ir mirtina, bet sporto šaka su nustatytomis bendromis taisyklėmis, specialia aplinka ir teisėjais. „Tito“ kūrėjams pavyko apčiuopti idėjinį stogą, po kuriuo telpa ir „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, ir „Boksas“.
Iš „Tito“ aprašymo nesunku nuspėti scenoje vyksiančių linksmybių pobūdį – juodojo humoro jūra, praskiesta kraujo purslais. Tačiau daugiau mačiusiems spektaklis gali sukelti nepasitenkinimą: per mažai kraujo! Šio spektaklio filosofijos atspirties tašku tampa Haneke’s požiūris į smurtą. Savo filmuose jis klausia, kodėl mums taip patinka žiūrėti, kaip scenoje kankinami ir žudomi žmonės, iš kur kyla šis kraujo troškulys ir kaip iškelti veidrodį žiūrovams prieš akis, kad jie pamatytų savo pačių žiaurumą.
