Kamera teatro vaidybos nepaverčia „kaip kine“

Aktorius Laurynas Jurgelis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, LNDT ir OKT, 2015) „Reikalai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2017), „#beskambučio“, (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2017), „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2018), „Brilijant advenčers“ (rež. Gediminas Rimeika, MMLAB, 2021), „Boksas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2022) ir kt.

Vaidinate ir teatre, ir kine. Teatre dabar dažnai naudojamos kino raiškos priemonės – ar perkeliate ekrano patirtį į teatro sceną?

Viskas priklauso nuo pastatymo. Vis dėlto teatras išlieka teatru: nors jame atsiranda kameros, o žiūrovo dėmesį galima šimto procentų tikslumu sukoncentruoti ten, kur reikia režisieriui,  emocijos ir jų raiška išlieka teatrinė. Teatro scenoje atsiradus kamerai vaidyba tampa šiek tiek subtilesnė, bet, mano manymu, dėl to ji tikrai nevirsta „kaip kine“. Tačiau iš kino aikštelės atsineštas kameros pajautimas, darbas su ja ir operatoriaus judesiu tikrai praverčia ir teatre.

Dalyvaujate audioteatro projektuose. Kuo jis jums patrauklus? Ar naujoje tinklalaidžių kultūroje jis vėl atgauna populiarumą?

Per karantiną radijo teatras stipriai sugrįžo ir sulaukė dėmesio, nes tai buvo prieinama forma dalintis teatru. Pats galėčiau garsinti ir garsinti, man labai patinka su kolegomis užsidarius mažoje studijoje, niekam nematant, vien tik balsu sukurti visą pasaulį, kuriuo klausytojas patiki ir kurį išgyvena kartu. Tai magiška. Šiuo metu su audioteatru „Bilietų nėra“ esame finišo tiesiojoje, garsindami trečiąjį audioserialo „Šiaurės miestelis“ sezoną. Labai kviečiu pasiklausyti. Noriu tikėti, kad žmonės radijo teatro paklauso ne tik netyčia mašinoje, stovėdami kamštyje, bet ir namie turėdami laisvą akimirką nuo darbų.

Jūsų kūrybiniame kelyje – stažuotės Japonijoje. Kodėl pasirinkote dirbti ten?

Į Japoniją ir stažuotes žiūriu kaip į praeitą etapą. Paskutinį kartą Japonijoje buvau 2019 m. per pasaulinę teatro olimpiadą, kurioje rodėme spektaklius su Oskaro Koršunovo teatru, Tadashi Suzuki Togos kompanija – SCOT („Suzuki Company of Toga“) ir italų režisieriumi Mattia Sebastianu.

Su režisieriumi Suzuki ryšiai užsimezgė dar 2015 m., kai studijavau trečiame kurse ir pirmą kartą nuvykau į vasarines dirbtuves mokytis jo aktoriaus ruošimo metodo. Buvau pastebėtas ir pakviestas dirbti jo teatre Japonijoje. Tuo metu daug negalvojau: gavau pasiūlymą ir mečiausi į tai visu šimtu procentų. Nuo tada trejetą metų reguliariai kas šešis mėnesius vykdavau į Japonijos kalnus, mažą kaimą Togą, kuriame įsikūręs Suzuki teatras, ir ten treniruodavausi dirbti Suzuki metodu bei vaidindavau jo spektakliuose.

Dažnas japonų meną įsivaizduoja itin švarų, minimalistinį ir šiek tiek mistišką. Kokį jį atradote jūs?

Apie japonų meną atsakyti negaliu, nes jo neišmanau, dirbau tik su vienu režisieriumi. Tiesa, garsiausiu Japonijoje ir žinomu visame pasaulyje. Jo kuriamas teatras atitinka visus jūsų išvardytus kriterijus, bet dar pridėčiau, kad jis be galo gražus, vizualiai estetiškas, atspindintis gamtą, kuri ten, Japonijos kalnuose, yra neregėto grožio.

Kuo šiuolaikinis japonų scenos menas skiriasi nuo mūsiškio Europos teatro?

Vėlgi galiu lyginti tik su vieno režisieriaus darbais, bet, mano manymu, didžiausias skirtumas – ten kuriamas pasaulis yra visiškai nenatūralistinis. Kostiumais, šviesa, scenografija, aktorių balsais, tuo, kaip jie juda scenoje, nebandoma atvaizduoti tikrovės – tai labiau vyrauja mūsų teatre, – o stengiamasi kurti savitą pasaulį ir leisti žiūrovui juo patikėti savo vaizduotėje.

Ar sunku po darbo Japonijos trupėje grįžti kurti į Lietuvą?

Minėjau, kad Japoniją jaučiu kaip senokai patirtą etapą. Jau kurį laiką visa koja esu ir kuriu čia, o Japonijoje įgytus įgūdžius puikiai pritaikau kurdamas su kolegomis tėvynėje.

Kokie projektai jus lydi dabar?

Mane lydi neseniai sukurto spektaklio „Boksas“ atgarsiai. Netrukus laukia premjera „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“). Vasarą filmuosiuosi naujame Linos Lužytės filme, o netolimoje ateityje, tikiu, bus labai įdomus procesas su Ivano Vyrypajevo pjese „Girti“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir režisieriumi Aleksandru Špilevojumi spektaklyje apie legendinį Juozą Miltinį, jame teks įkūnyti jaunąjį maestro. Taip pat su Gediminu Rimeika spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“ (Meno ir mokslo laboratorija).

Dėkoju už pokalbį.