Rytų europiečių balsų svarba

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė sukūrė spektaklius „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Iš kūno ir kraujo“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2020), „Requiem For a Woman“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Jaunimo teatras, 2020), „Sprendžiant Hedą“ (Vilniaus mažasis teatras, 2020) ir „Kaip jums patinka“ (VMT, 2022). 2021 m. režisierei įteikta Jaunojo kūrėjo premija už indėlį į teatro meną. Šiuo metu ji dirba su projektais Islandijoje ir Vokietijoje.

 

Koks buvo jūsų susikurtas teatro vaizdinys vaikystėje ir koks yra dabar?

Nuo vaikystės mane, kaip ir, tikiu, daugelį teatro menininkų, žavėjo teatro magija, paslaptis. Ta magija ir bandymas ją perprasti, be abejo, kito. Dirbant teatre nukrinta daug įvairių šydų ir išaiškėja daugybė teatro paslapčių, ypač – techninių. Kartais galima žiūrėti prastesnį pastatymą ir jis tave domins iš techninės pusės: iš kur ir kaip sklinda dūmai, kaip pastatyta platforma. Žiūrėdamas gerą spekuliuoji apie tai, kaip buvo dirbama su aktoriais, kaip kuriama ansamblio, pastatymo magija.

 

Vis dėlto išlaikyti teatro magijos pojūtį ir nuolatinį susižavėjimą procesais – būtina. Su ilgalaike kūrybine partnere Liucija Kvašyte esame kalbėjusios, kad parduotuvėje kartais gali perbraukti ranka per sukabintus drabužius, ir tiek. Tačiau prieš spektaklius žvelgdami į kostiumus negalime to padaryti, nors matėme visus matavimus ir kaip audinys tampa kostiumu. Tas pats ir su scenografija, ir technine spektaklių pastatymo puse. Noras išlaikyti tą magišką atstumą teatre man tampa priežastimi jame būti ir pajausti monumentalius metafizinius momentus.

 

Slapta tikiu, kad spektaklis, dar prieš pradedant jį statyti, jau būna sukurtas, ir viskas, ką mes su kūrybine komanda darome, yra tiesiog takelio, trajektorijos iki jo ieškojimas.

 

Statėte spektaklius pagal klasikines pjeses – Williamą Shakespeare’ą, taip pat nagrinėjote biblinius siužetus ir ėmėtės šiuolaikinių dramaturgų, tokių kaip Viliamas Klimáčekas ir Jonas Kleinas. Pagal kokius kriterijus atsirenkate, ką statysite?

Visada statau pjeses, kurių nesuprantu. Jei perskaičiusi pirmą kartą suvokiu, kaip ir apie ką, atrodo, kad nelieka klausimų, o mūsų smegenys ir sudarytos taip, kad spręstume įvairius galvosūkius.

 

Pavyzdžiui, skaitydama Klimáčeko pjesę „Čechovas – boksininkas“ pirmus du kartus net nesupratau siužeto, o pačioje pjesėje labai tiršta intertekstų ir Čechovo biografijos aspektų. „Kaip jums patinka“ pinasi bene šešios paralelinės linijos, painūs veikėjų charakteriai priverčia spręsti tam tikrus galvosūkius ir pastatyti tai, ko nesuprantu.

 

Pati nebijote nesuprasti, tačiau kodėl žiūrovas dažnai jaučia šią baimę?

Pas mus vyrauja engimo ir patyčių kultūra, kurioje tarpsta didžiulė baimė suklysti ir nesuprasti. Bijoma kalbėti tuomet, kai ne viską supranti.

 

Nemanau, kad žiūrint spektaklį sąmonė turėtų būti įtempta, nes kol žiūrovai salėje žiūri spektaklį, jie nėra vertintojai. Jie – mąstytojai. Iš žiūrovų aš tikiuosi pašnekesio ir proceso, norisi juos įgalinti, o ne tyčiotis ar versti jaustis nevisavertiškai, bet kartu negalima jiems ir pataikauti. Kritiškai mąstantis žiūrovas yra geriausia, ką gali gauti režisierius.

 

Kodėl teatras taip idealizuojamas?

Nesakyčiau, kad teatras idealizuojamas. Labiau idealizuojamos jo asmenybės, kai kurie režisieriai tampa to meto mąstytojais drauge su filosofais, skiriasi tik jų mąstymo įrankis. Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius ar Krystianas Lupa tikrai galėtų sėdėti prie to paties stalo su Leonidu Donskiu, Tomu Venclova ar Henry Davidu Thoreau.

 

Nemanau, kad teatras idealizuojamas, jis veikiau romantizuojamas, nes teatre egzistuoja ta anksčiau minėta paslaptis, kuri yra saldi, patraukli ir nesuprantama.

 

Statėte spektaklį „Requiem For a Woman“ su Islandijos universiteto studentais. Kokie projektai su Islandija jus sieja šiuo metu?

Savo magistro darbą ruošiau su Islandijos studentais, tada ir užsimezgė ryšys su Islandijos miesto teatru, tik jį buvo pertraukusi pandemija. Kitais metais sausio mėnesį turėtume parodyti „Makbeto“ premjerą Reikjaviko miesto teatre („Borgarleikhúsið“).

 

Su šio teatro aktoriais apie pastatymą pradėjome kalbėti seniai, daug laiko prieš prasidedant karui Ukrainoje. Tuo metu mintys buvo kitokios. Dabar reikia daug dalykų perdaryti, nes šiandien statyti „Makbetą“ tampa pareiškimu. Shakespeare’as pasiduoda interpretacijomis ir šiuo atveju nemanau, kad „Makbetas“ – tai pjesė tik apie galios ir valdžios troškimą. Man ji visų pirma apie baimę, kaip esminę visų charakterių veiksmų priežastį, baimę, kaip patį pirmutinį jausmą gimus, palikus įsčių šilumą ir ramybę, patekus į šaltą, šviesų, triukšmingą pasaulį, kurį pasitinkame riksmu. Kaip sakome „iš pelenų į pelenus“, taip norisi pasakyti „iš baimės į baimę“.

 

Dabartiniame fone man itin įdomus šaknų, giminystės bei ryšių klausimas. Jaučiuosi esanti pasiekusi etapą, kai galiu sakyti, kad esu suformavusi savo tapatybę (be abejo, nuolat kintančią ir takią), o dabar norisi pradėti suprasti savo būvį kaip europietei, suprasti savo DNR. Vienas esminių spektaklio atspirties taškų – aktorės Halldóros Geirharðsdóttir mintis. Ji pasakė, jog žemyninėje Europoje mes tūkstančius metų žudėme vieni kitus ir bėgome į mišką, nes ten egzistavo maistas, užuovėja, miško broliai, dievai. Islandijoje, kur iš esmės niekada nebuvo karo, juos žudė gamta, todėl buvo bėgama pas žmogų, nes tik bendruomenės galėjo išgyventi. Atėjo supratimas, jog čia – DNR klausimas, nes kiekviename žemyninės Europos žmoguje užkoduota radikali, viršmentalinė žmogaus baimė. Todėl šiame pastatyme ir susijungs trys linijos: anglosaksiška pjesė, mano, rytų europietės, DNR ir Islandijos DNR.

 

Kuo skiriasi islandų publika ir darbinė aplinka nuo lietuviškos?

Islandų teatras labai stiprus ir aktyvus: Reikjavike yra du pagrindiniai teatrai, o kiekviename miestelyje ar kaimelyje egzistuoja teatro būreliai.

 

Ėjimo į teatrą kultūra labai gaji, nes tai buvo instrumentas kalbai išsaugoti. Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai į Islandiją atvežė savo kultūrą, o kartu su ja – miuziklus, kurie tapo islandiško teatro dalimi.

 

Dirbti su aktoriais Islandijoje vienas malonumas, nes jie labai drąsūs ir, užuot kalbėję, imasi bandyti. Per pirmąsias „Makbeto“ dirbtuves pasakiau, kad pažeidžiamumą reikia priimti ne kaip silpnybę, o kaip dovaną, nes labai dažnai per repeticijas jaučiamės kvailai, kol ateiname iki tiesos. Islandų aktoriai labai drąsiai viską mėgina, jautriai reaguoja į esamą situaciją, nors ir būdami labai toli nuo karo židinio. Jie atvirai pripažįsta ko nors nežinantys, iškart mėgindami aiškinasi ir ieško atsakymų. Taip pat aktoriai labai muzikalūs, groja daugybe instrumentų. Jau per „Requiem For a Woman“ statymą juokais užsiminiau, kad galėtume vieną sceną padaryti kaip miuziklą, ir trys aktorės nieko nelaukdamos pradėjo dainuoti, harmonizuoti ir iškart parašė taktą. „Makbete“ turiu tris profesionalius muzikantus, kurie praeityje gyveno iš muzikos.

 

Lietuviškas ir islandiškas teatrai irgi turi ypatingų ryšių. Islandijoje yra statę Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Yana Ross. Lietuviškas teatras vertinamas, o visi čia dirbę lietuviai režisieriai aktorių minimi kaip visiškai naują teatrinę kalbą pristatę autoriai.

 

Šiuo metu turite projektų ir Vokietijoje. Kas laukia vokiečių žiūrovų?

Laimėjau rezidentūrą „Berliner Ensemble“. Čia reziduosiu metus, o pradedu jau šį rugpjūtį. Tai Bertolto Brechto ir Helene Weigel įkurtas teatras, kuriame statysiu du spektaklius. Jie – programos „WORX“ dalis. Programa pradėta prieš penkerius metus Frankfurte, o garsiausias jos alumnas – režisierius Ersanas Mondtagas. Dabar ši programa persikėlė į Berlyną.

 

Drauge su kolege austre Fritzi Wartenberg metus laiko kuruosime vieną iš teatro salių, kurioje pristatysime po dvi premjeras. Teatras labai atviras skirtingiems meniniams procesams, įvairiems skaitymams, tyrinėjimams ir mums atidarytos visos durys būti reziduojančiomis režisierėmis, neapsiribojant pavieniu atvažiavimu, pastatymu ir išvažiavimu. Taigi per tuos metus vyks ir kitų mūsų inicijuotų procesų.

 

Pirmą kartą šiame teatre kyla lietuviška vėliava. Pirmoji premjera manęs laukia rugsėjį, o kita – kitais metais, tačiau kokia medžiaga pasieks žiūrovą, šiuo metu dar negaliu atskleisti.

 

Jūsų laukia užsienio teatrai ir dideli pastatymai. Ar patekus į tokią poziciją nekyla kūrybinio „bloko“ grėsmė?

Kiekvienas spektaklis, nesvarbu, rodomas penkiasdešimčiai, dviem šimtams ar dar didesnei auditorijai, širdyje ir mentaliai man lygiai toks pat svarbus.

 

Nesu televizija ir nevažiuoju ten linksminti, o tęsiu savo kūrybinius ieškojimus. Suprantu atsakomybės dydį ir laukiančią auditoriją, tačiau mano tikslas yra suprasti vokišką ir islandišką teatrą, auditorijas bei visuomenes. Šiuo metu yra opi politinė problematika dėl karo Ukrainoje, todėl važiuoju kalbėtis. Vokiečiams trūksta žinių apie buvusią istorinę situaciją Lietuvoje, man regis, privalome teatrinėmis priemonėmis kalbėtis apie tą pačią kryžkelę, kurioje buvome atsidūrę prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Mes suprantame, jog Rusija niekada nebuvo nubausta ir į jos veiksmus nebuvo reaguojama adekvačiai, todėl reikia, kad šiame diskurse rastųsi mūsų regiono žmonės ir jų požiūris.

 

Anksčiau kratėmės rytų europiečių identiteto, galėjome padaryti bet ką, kad būtume vadinami šiaurės europiečiais, bet esant dabartinei situacijai juntu pasididžiavimą, noriu „atsiimti“ šios teritorijos, kultūros, istorijos svarbą, nes mes nesame gopnikai, o mūsų kultūra yra daug kur netyrinėta ir neatrasta, todėl atsiradusiu bloku tikrai negaliu skųstis. Yra priežastis pradėti girdėti rytų europiečius, nes ateina naujas suvokimas, kad mūsų balsas – labai svarbus.

 

Kas jums yra teatras?

Teatras man – darbo vieta. Be jo nežinočiau, ką veikti. Tai profesija, kurioje telpa visos kitos profesijos: statydamas spektaklį apie fiziką skaitai kvantinės fizikos vadovėlį, apie kulinariją – eini praktikuotis į restoraną. Ne dėl natūralizmo, o dėl tyrimo. Teatre telpa visi žemynai, profesijos ir klausimai. Tai nėra misija, tai darbo vieta, kurioje galima operuoti, visų svarbiausia – savo laisva valia, kuri šiandien, mano nuomone, yra pagrindinis ginklas prieš Rytų agresiją.

 

Ačiū už pokalbį.